Dailininkas Juozas Griušys: priklausomas nuo piešimo

Dailininkas Juozas Griušys: priklausomas nuo piešimo

"Kodėl piešiu? Žinot, žmonės turi visokių žalingų įpročių: rūkymas, alkoholis, narkotikai. Turiu prisipažinti, kad didžiausias ir tikriausias "blogų įpročių" turinčio žmogaus pavyzdys esu aš pats, nes nebegaliu gyventi be aliejinės pastelės. Tai - pati tikriausia priklausomybė. Įsitikinau, jog esu priklausomas nuo piešimo. Piešiu kasdien", - prisipažino dalininkas Juozas Griušys gausiam būriui bičiulių ir talento gerbėjų, susirinkusių į jo jubiliejinės parodos "Mano meno dienoraščiai" atidarymą.

IŠTUŠTĖJĘS PLIAŽAS.

Pradėdamas renginį Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kurios dviejose salėse eksponuojami per pastaruosius ketverius metus J. Griušio sukurti piešiniai, direktorius Kęstutis Rudys sakė, jog tiek žmonių čia dar nebūta.

"Susirinkome pasveikinti tavęs su jubiliejumi. Bet iš tikrųjų tai tu mus sveikini. Ši paroda - didžiulė dovana visiems", - sveikindamas buvusį bendradarbį kalbėjo K. Rudys.

"Dailininkas - dienoraštininkas"

Dailininko sūnus, dizaineris Juozas Griušys prisipažino, jog kasdien tėvelio piešiami eskizai buvo atradimas.

"Aš visai neseniai atradau šį kūrybos lobį. Žinojau tėvelį esant puikų grafiką, įdomų, naujų išraiškos būdų bei technikos ieškantį tapytoją. Tačiau šie darbai, kurie gimsta kasdien, manau, bus atradimas ne tik man, bet ir kitiems", - sakė jis.

JAUNASIS ŠV. PRANCIŠKUS

Pats jubiliatas, dėkojęs visiems susirinkusiems į parodos atidarymą bei tiems, kas prisidėjo prie jos rengimo, katalogo išleidimo bei finansiškai parėmusiems jo vardo fondą, pajuokavo, jog pasijuto esąs ne šiaip dailininkas, o dailininkas-dienoraštininkas.

"Siūlau pabandyti piešti visiems - gal patiks. Gal patiks pojūtis braukti pastele per popierių, gal patiks jausmas, kai pastelė suminkštėja delne, pradeda varvėti. Ir subėga į panages. Ir dabar mano panagės juodos, šviečia iš tolo. Tokios, kaip tikrų darbininkų. Arba tų, kurie žaidžia su menais. Pabandykit - gal ir jums patiks", - kalbėjo dalininkas Juozas Griušys.

Pristatydamas parodą kūrėjas sako iš pradžių norėjęs ją kitaip pavadinti - "Kasdienybės akordai".

"Norėjau, kad pavadinimas sietųsi su kalendoriumi, kad atsispindėtų tai, kas vyksta kasdien. O akordai - man kiekvienas brūkštelėjimas pieštuku, pastele, kiekviena plonytė linija. Tai lyg perbraukimas per stygą, per gitaros grifą. Perbrauki - ir tada suskamba. Kiekviena diena - muzika. Nors ir ne muzikantas esu, bet girdžiu akordus. Tokia mintis turėjo prasišviesti. Kita vertus - dienoraštis irgi kasdien pildomas", - sakė dailininkas.

Eskizuoja kasdien

"Dienoraščius pradėjau rašyti būdamas dvylikos metų - nuo 1964-ųjų. Rašiau kasdien - net būdamas kariuomenėje. Iš pradžių - sąsiuviniuose, į kuriuos ne tik savo mintis sudėdavau, bet ir persirašydavau rašytojų bei mąstytojų citatas, eilėraščius, taip pat piešdavau, klijuodavau nuotraukas, iškarpas iš laikraščių, žurnalų. Vėliau, nuo 1973 metų, kai grįžau iš kariuomenės, pradėjau kasdien piešti eskizus jau atskiruose lapuose. Tad viską fiksuodavau ne tik raštu, bet ir eskizais - tokie lyg pieštiniai dienoraščiai atsirado. Eskizuoju kasdien - iki pat šiol", - sakė J. Griušys.

BURLAIVIS RŪKE.

Kūrėjas prisipažįsta, jog tiek iš rašytinių dienoraščių yra lapus plėšęs ir perrašinėjęs, tiek ir eskizus plėšydavęs bei perpiešdavęs. Nepatikdavo, jeigu viskas būdavo pernelyg vietoj, pernelyg saikingai, be judesio, be gyvybės. Tačiau taip atsitikdavę retai - didžiąją dalį dienoraščių ir eskizų jis saugo.

"Kodėl svarbu dirbti kiekvieną dieną? Man svarbu fiksuoti. Fiksuoti kasdien - ir piešiniu, ir tekstu. Jaučiu lyg ir pareigą, tam tikrą įsipareigojimą. Kai padarau, kai atlieku - jaučiuosi patenkintas: aš čia buvau, aš tai užfiksavau. Išsaugojau. Ir tai liko. O kai atlieki pareigą, kai esi tam nusiteikęs - o aš visada nusiteikęs - viskas ateina. Ir įkvėpimas. Ir mūzos. Tada ir toji pareiga tampa malonumu", - mintimis dalinosi pašnekovas.

Trys viename

"Esu "trys viename" - karikatūra, grafika, tapyba. Arba atvirkščiai. Ir dar - kaligrafija", - yra sakęs dailininkas.

Ir dabar teigia iki galo nesąs apsisprendęs, kuri iš tų sudėtinių dalių svarbesnė. Nors gal visgi sakytų, jog vis dėlto grafika.

"Piešiniai, piešiniai, piešiniai - jie vyrauja ir šioje parodoje. Pavadinkime tai grafika. Tapybos - tik keli epizodėliai. Smagūs jie, juolab kad tapyba viską "suminkština"- kad ir ką bedarytum. Beje, grafika juk ne tik balta-juoda. Ji gali būti net labai spalvota. Man patinka abu variantai. Savo mintis galiu perteikti ir juodai-baltai, ir visa spalvų palete. Ir ryškiomis linijomis, ir pirštais ant popieriaus patrindamas pastelę, o paskui kartais įvesdamas kontūrus. O, va, ryškių juodų linijų nelabai mėgstu. Nors juodos spalvos esama absoliučiai visur. Pažiūrėkit - net ir šioje geltonų ir violetinių tulpių puokštėje. Pačios juodos spalvos aš nebijau, man ji patinka. Nors išskirti mylimiausios spalvos negalėčiau - man patinka jų deriniai. O universaliausia spalva, mano nuomone, pilka - ant jos visos kitos spalvos, jų deriniai tobulai atrodo.

FOBIJA NR. 3 (Baimės sodas).

Mėnulis, moterys, tulpės - motyvai, kuriuos galima rasti visoje mano kūryboje. Žinoma, jie keitėsi, tačiau kaip ir kodėl - dabar sunku prisiminti. Kalbant apie temas, kurios lydi visą gyvenimą, galime paimti kad ir šią parodą: kas iškart matosi piešiniuose, eskizuose? Neginčijamai visur yra pajūris. Pajūrio žolės. Horizontas - pakrantės ir horizonto linija. Visi kiti ažūrai nuskamba būtent horizonto linijoje. Kartais ažūras susipina į žmogaus siluetą - gerai, kai jis ateina į peizažą. Kartais angelai pasirodo - buvau visą ciklą, apie 20 darbų, sukūręs - "Angelų kodą". Jeigu pamatau galimybę įkomponuoti - įkomponuodavau ir įkomponuoju", - sako Juozas Griušys.

Dosjė

Būsimasis dailininkas gimė 1952 m. kovo 10 d. Klaipėdos rajone, Medsėdžių kaime. Pirmieji jo su daile surišti prisiminimai siekia ankstyvą vaikystę: "Medžius paišydavau nuo pat mažens. Net ant mamos kelių sėdėdamas. Kaip dabar atsimenu: vakaras, dega žibalinė lempa, o aš paišau eglę ant popieriaus. Man atrodė, kad ją labai gražiai nupiešiau. Tiesiog tobulai. Tada man buvo gal kokie penkeri".
Pasak J. Griušio, lemiamą vaidmenį jo gyvenime suvaidino knyga: "1961 metais į mano rankas pateko Antano Žmuidzinavičiaus "Paletė ir gyvenimas". Ir dabar ją turiu, išsaugojau. Tada, būdamas devynerių, perskaitęs ją galutinai apsisprendžiau: būsiu dailininkas."
Baigęs Priekulės vidurinę mokyklą 1969-aisiais jis įstojo į S. Žuko taikomosios dailės technikumą. Trejus metus atitarnavęs kariuomenėje grįžo studijuoti į Kauną. 1975 m. vasarą pradėjo dirbti Palangos prekybos valdybos dailininku, čia susipažino su būsima žmona Nijole. Palangoje gimė ir užaugo Griušių sūnūs - Mindaugas ir Juozas, abu pasirinkę dailininko kelią.
Parodose J. Griušys dalyvauja nuo 1975-ųjų. Tapybos ir akvarelės darbuose vyrauja pajūrio gamtos motyvai, kuriuose dažnai suskamba mistikos ar fantastikos gaidos, nevengiama autoironijos ir švelnaus humoro. Mėgsta keisti stilių, naudoja mišrias technikas. Bendradarbiaudamas su žurnalu "Šluota" ir kitais leidiniais nuo 1972 m. publikavo apie tūkstantį karikatūrų bei šaržų. Sukūrė komiksus istorine tematika "Pabėgimas" (1991 m.), "Pražūtingas žygis" (1992 m.) bei komiksą pagal Ž. Verno kūrinį "Kapitono Granto vaikai" (1995), kurie buvo publikuoti "Vakarų eksprese".
Personalinės parodos vyko Palangoje 1986, 2000 ir 2007 m. Grupinėse karikatūrų parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvavo nuo 1975 m. Tarptautinėje karikatūrų parodoje Taline (1980 m.) apdovanotas specialiu prizu, Lietuvos karikatūros parodose (1989 ir 1991 m.) užimta pirmoji vieta, pirma vieta pelnyta ir karikatūrų konkurse "Lietuva ir NATO" (2001 m.).

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder