Vilties pergalės liudytojai
Vilties pergalės liudytojai

Šiandieniniam žmogui jau sunku net įsivaizduoti, kad kažkas gali netikėtai pasibelsti į duris, liepti staigiai susirinkti būtiniausius daiktus, išvaryti iš namų, atplėšti nuo vyro, žmonos ar vaikų ir įgrūdus į gyvulinius vagonus nežmoniškomis sąlygomis išvežti į tolimą vargo žemę, kur tyko gūdi taiga, pro šalį srūva ledinės upės, o kasdienybėje laukia badas, speigas, ligos, artimųjų mirtys ir veriamas Tėvynės ilgesys.

Deja, bet kasmet vis mažiau lieka tų, kurie birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, gali paliudyti, kaip prieš 73-ejus metus ir vėliau, pokariu, enkėvedistai vykdė masinius lietuvių areštus ir trėmimą į Sibirą, kur kiekvienas tremtinys praėjo savo golgotą - nepermaldaujamą, sklidiną kančių.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos skyriuje šių metų pradžioje buvo 702 žmonės, mokantys nario mokestį. Atgavus nepriklausomybę, kai uostamiestyje tik kūrėsi tremtinių klubas, jų buvo apie 3 tūkstančius vadinamųjų ešelonų brolių...

Trys vyrai, su kuriais kalbėjosi "Vakarų ekspresas", apie išgyvenimus tremtyje pasakojo autoironišku Balio Sruogos romano "Dievų miškas" stiliumi, nes tik tikėjimas, viltis ir sodrus humoro jausmas padėjo išlikti iki Lietuva tapo laisva. Deja, daugumos kaulai sudūlėjo atšiaurioje svetimoje žemėje. Tad nejučiomis susimąstai: o jeigu iš tremties būtų gyvi sugrįžę šviesiausi protai - gydytojai, mokytojai, mokslininkai, dvasininkai - kokią Lietuvą šiandien turėtume?

Bjauriausia - nežinomybė

Baisogaloje (anuomet Kėdainių rajonas) gimusio Jurgio Mykolo Endziulaičio tėvas, buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, dirbo urėdu, sovietmečiu - miškų ūkio inžinieriumi. Mama, gimnazijos anglų kalbos mokytoja, kurios brolis - konsulas Anglijoje, buvo kilusi iš dvarininkų šeimos, studijas baigė Londone, augino 3 vaikus. Šeima gyveno valdiškame urėdijos name, turėjo 6 hektarus žemės, porą arklių, karvutę.

Antanas Vedeika, ūkininko, Rokiškio rajone turėjusio 30 ha žemės, vaikas, prisiminė, jog šeima laikė 10 melžiamų karvių, 4 arklius, kiaulių, augino grūdines kultūras. Kol Antanuko broliai ir seserys buvo maži, tėvas pavasarį iki Kalėdų samdė piemenį ir berną iš bežemių, kartais ir iš ūkininkų šeimos. Bernui, kuris tapdavo kaip ir šeimos nariu, per sezoną mokėdavo 400 litų, rengdavo, maitino, o atitarnavusiam įdėdavo rugių, vilnos, linų.

Prie Endriejavo gimęs Vytautas Mickus, taip pat ūkininko, buvusio šaulio, vaikas, augo 4 vaikų šeimoje, kurioje buvo slaugoma iš lovos nesikėlusi teta. Gyveno gražioje sodyboje, turėjo apie 50 ha žemės.

"Buvo kolektyvizacijos pradžia, ir tvarka buvo tokia, kad valsčiaus komisija sudarinėjo apylinkės gyventojų sąrašus. Tuos, kurie atrodė nepatikimi, įtartini, turėję ryšių su partizanais, galėjo trukdyti naujajai santvarkai, suimdavo, teisdavo, išveždavo į lagerius ar Sibirą. Bet pati bjauriausia proceso dalis buvo nežinomybė. Ateina ginkluoti žmonės, atima, ką užgyvenai, tave kažkur veža, neaišku, kas bus. Ir dar su grasinimais, kad išveža visam laikui ten, kur baltosios meškos. Ir ta nežinomybė slėgė iki pat galo", - sakė V. Mickus.

"1949 metų kovo 27 dieną su mama grįžusiems iš bažnyčios sovietų kareiviai liepė į maišą kuo greičiau susikrauti mantą. Odinių lagaminų, šakučių, peilių, šeimos fotografijų albumų imti neleido, tad įsidėjome lašinių, drabužių, maldaknygę, "rožančius" ir sėdome į sunkvežimį. Prievartos nenaudojo", - pasakojo A. Vedeika.

"Kai išvežė tremtin, tėvas buvo komandiruotėje, vėliau jis savo noru atvažiavo į Novosibirską, Tomską, bet ne į mūsų gyvenvietę, nes būtų buvęs suimtas. Dirbdamas taigos miško urėdu siuntė mums pinigų maistui, nusipirkome karvutę", - pasakojo J. Endziulaitis.

Kelio pabaiga

"Išbuožintųjų šeimos, po 60 žmonių sukimšti į gyvulinius vagonus su dviem gultais, dardėjo mėnesį. Durų neatidarydavo, trūko oro, nedavė vandens, graužė utėlės, tvyrojo smarvė, nes bendras tualetas vyrams ir moterims buvo kubiliukas, vaitojo ligoniai, klykė kūdikiai. Mirusiųjų kūnus išmesdavo, užkasdavo kaip šunis", - pasakojo pokalbininkai.

Anot jų, per pavasario pusnynus atvykus į rajono centrą, pasitikdavo kolūkių pirmininkai, ir kaip vergų pirkliai rinkosi stipresnius vyrus darbo jėgai.

"Mus nuvežė į Krasnojarsko kraštą. Mama sakė: "Čia pasaulio kraštas, tikriausiai mums baigsis kaip žydams", - sakė V. Mickus.

Pirmieji tremties metai buvo ypač sunkūs: visi buvo sutrikę, nesodino net bulvių. Aplinka buvo priešiška, vietiniai gyventojai lietuvius vadino fašistais, banditais, nes buvo nuteikti, kad jie - iš buržuazinio krašto, palaikę ryšius su vokiečiais.

"Apgyvendino kaime, kurio trečdalis namelių buvo užkaltais langais, ankštame kaip karstas kambarėlyje - po dvi šeimas. Kaimai visur po karo buvo sunykę, dauguma gyventojų - žuvę fronte. Vėliau skyrė didesnes patalpas. Dirbome žemės ūkio darbus kolūkyje. Vietos gyventojai buvo abejingi: brigadininkas iš ryto vaikščiojo po namus, skirstydamas darbus, bet žmonės lėtai rinkdavosi, dirbti pradėdavo apie vidurdienį iki saulėlydžio. Darbas gi buvo už "ačiū", - sakė V. Mickus.

"Pirmus kelerius metus kentėme badą, išsekimą. Atėjus vakarui mamos akys užgesdavo. Man buvo gal 11 metų, kai vieną vakarą mane vaikai patvory rado gulintį nei gyvą, nei mirusį. Porą savaičių toks ir tįsojau, kol mama, gavusi pusę litro žuvies taukų, pastatė ant kojų", - sakė J. Endziulaitis, irgi atsidūręs Krasnojarsko krašte, kolūkyje, kur buvo renkami spygliuočių sakai.

Susitarusi su lietuviu kolūkio viršininku, nors komendantas tikrino, ar kas neišbėgo už kaimo ribos, šeima, palikusi užgyventą mantą, spruko, kur geriau - į gretimą gyvenvietę.

"Ten darbas buvo sunkesnis, bet jau mokėjo menką atlyginimą, ir, svarbiausia, buvo parduotuvė, kur bent porą kartų per savaitę atveždavo duonos. Badmečiu rusai dalindavosi tuo, ką turėjo valgomo. Kai būdavo visai striuka, tėvas iš kolūkio pirmininko išprašydavo maišą miltų, grūdų", - pasakojo ponas Jurgis, tame miškų ūkyje prabuvęs iki 1959 m.

Žiemą lankė mokyklą, nupindavo per 40 krepšių iš eglių šaknų (už tai gaudavo bulvių), vasarą dirbo plytinėje, statybose, tiesė geležinkelį.

Mažasis Jurgio brolis, gimęs jau tremtyje, ilgai neišgyveno: susirgusį tėvas norėjo vežti pas daktarą už 60 kilometrų, bet kolūkio pirmininkas, paprašytas arklio, pasakė: "Galvok, ką šneki. 40 laipsnių šalčio, mirs už poros kilometrų."

PATARIMAS. Antanas Vedeika, Jurgis Mykolas Endziulaitis ir Vytautas Mickus, Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai, jaučiasi laimingi laisvoje Lietuvoje ir pataria tautiečiams nedejuoti, nes taip lengviau įveikti bet kokius sunkumus.

Vargo vakarienė

Kaime, kuriame gyveno Endziulaičiai, buvo 6 lietuvių šeimos, vėliau, kai kūrėsi pramoniniai kirtimų, sakų rinkimo ūkiai, jų daugėjo. Iš lagerių buvo paleidžiami bausmę atlikę politiniai kaliniai, anot pokalbininko, daugiausia inteligentiški žmonės.

"Pokalbiai su buvusiais karininkais, gydytojais, profesoriais man buvo tikrieji universitetai. Teko išgirsti politinių kalinių išgyvenimus, nepalyginamus su mūsų: gyveno žiauraus režimo sąlygomis, už spygliuotų tvorų, saugomi sužvėrėjusių šunų ir kareivių, kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. Prisimenu, pulkininkas Smailys pasakojo, kad kai pabudę rasdavo mirusių kalinių, apie juos prižiūrėtojams nepranešdavo, nes pasiimdavo šių maisto korteles, ir kurį laiką gaudavo jų maisto davinį", - prisiminė J. Endziulaitis.

A. Vedeika, patekęs į Irkutsko sritį, juokavo gyvenęs civilizuotoje vietoje, prie vienintelio per visą Sibirą geležinkelio. Šeima gyveno bute su dviem jaunomis merginomis ir vaikinu, kurie sunkiai dirbo, bet kampe turėjo tik pusmaišį bulvių. Kontoroje išprašydavo miltų.

"Kolūkio pirmininkas, buvęs politrukas, grįžęs iš fronto, kur nužygiavo iki Berlyno, buvo nekvailas. Beraščių kaimą nušvietė, kad iš Vakarų atvažiuos kultūringi žmonės, prašė nepasišiukšlinti. Mums iškūreno pirtį, išvirė sriubos, ir paskirstė po namus. Po karo mūsų kaimas teturėjo 30 hektarų dirbamos žemės, o 1949 metais - jau 300, mums išvažiuojant - jau net 900", - sakė A. Vedeika.

Kai įsikūrė, pamatė bandą karvių - be uodegų ir ausų, tad stebėjosi, kokia čia veislė. Pasirodo, gyvulių uodegos nušalusios nukrisdavo, nes jie stovėjo lauko aptvare, po šiaudine stogine be sienų. Rusai nesuprato, kas tas tvartas, sakydavo: "Korova dolžna guliat" ("Karvė turi vaikščioti"). Gyvulius maitino šiaudais, tad iš 30 karvių primelždavo vieną bidoną pieno.

"Aš jau buvau aštuoniolikmetis, kai paskyrė prie traktoriaus prikabinėtoju: sėsdavau ant plūgo sėdynės ir jį reguliuodavau. Kaimynas, baigęs teisės institutą, irgi dirbo prikabinėtoju. Tėvas jau buvo senas, pjovė malkas, sargavo, mama lopė maišus, tai buvau pagrindinis darbininkas", - prisiminė A. Vedeika.

"Išgyventi padėjo taiga. Paaugliai po pamokų temstant kopdavome į kalnus kedro riešutų prisirinkti, kuriuos triauškindavome žaibiškai. Pasisiūdavome batus iš kaliošų ir padangų liekanų, žiemą avėjome veltinius", - pasakojo J. Endziulaitis.

Jo mamai komendantas pasiūlė anglų kalbos mokytojos vietą, už tai ji turėjo pranešinėti, ką šneka lietuviai, kaip elgiasi. Jai nesutikus išsiuntė į miškų darbus.

Taigoje susirentę barakus lietuviai kirsdavo medžius, kuriuos mašinos, varomos ne benzinu, bet bake kūrentomis malkomis, tempdavo į kelius. Vyrai, dirbę kiaurai peršlapusiais kerziniais batais, vėliau gavo guminius.

MIŠKE. Taigoje lietuviai medkirčiai pasistatydavo barakus, ir žiemą vasarą kirsdavo medžius, kurie, mažesnėmis upėmis nuplaukę iki Jenisejaus upės, būdavo išgriebiami ir parduodami eksportui. Jurgio Endziulaičio archyvo nuotr.

Atšilimas

"Lietuviai rengdavo vakaruškas, bet ruselių neįsileisdavo, dar ir kailį iškaršdavo, kai šie armoniką pradangindavo. Kaime gyveno kinų, buriatų, totorių, tai mes buvome jėga. Mūsų į armiją neėmė - kaipgi duosi liaudies priešui šautuvą?" - sakė Antanas.

Jis prisiminė, kaip šeima nusipirko gryčią, vietinius išmokė rūkyti lašinius, tvartelius pasistatyti, sūrius spausti. Lietuviai vyrai pastatė kolūkio fermas, merginos dirbo melžėjomis.

Po Stalino mirties dauguma tremtinių buvo reabilituoti arba suklastoję dokumentus grįžo į Lietuvą. J. Endziulaitis su suklastotu gimimo liudijimu 1955 m. gruodžio pabaigoje per sniego pūgą su arklių gurguole pasiekė geležinkelio stotį, nusipirko bilietą iki Maskvos. Į Vilnių atvyko traukiniu, rusų kareivėliai jam jau padėjo kaip broliui.

Apsigyvenęs Klaipėdoje pas dėdę J. Endziulaitis baigė rusų vidurinę mokyklą ir įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją, mechanizacijos fakultetą. Įgijo inžinieriaus-mechanizatoriaus specialybę.

V. Mickui, kaip ir likimo broliams, paleistiems iš tremties be teisės grįžti į Lietuvą, pasisekė gerų žmonių dėka. Edriejave nusipirko sodybėlę. Viršininkas, kuris buvo paskundęs Mickų šeimą enkėvedistams, pažiūrėjo pro pirštus. Per vargus "buožės vaikas" baigė mokslus, gavo leidimą registruotis ir įsidarbino vyriausiuoju inžinieriumi Klaipėdoje.

A. Vedeikos Rokiškyje porą metų neregistravo, milicijos viršininkas, ateidavęs degtinės pusbutelio išlenkti, pagaliau supažindino su pasų stalo viršininku. Parašęs du laiškus TSRS partijos vadovui Nikitai Chruščiovui, Antanas gavo leidimą registruotis. Kolūkyje dirbo traktorininku, vėliau - Klaipėdos autobusų stoties vairuotoju. Sakė toliau nebesimokęs, ir nesigaili, nes mechaniko alga buvo 120 rublių, vairuotojo - 300 rublių.

JUNGTUVĖS. Lietuviškos vestuvės Krasnojarsko krašte būdavo kuklios, bet skambėdavo dainos, o jaunavedžių duota priesaika būti varge ir džiaugsme ligi mirties, dažniausiai būdavo ištęsėta.

Informacija

Gedulo ir vilties dienai skirti renginiai Klaipėdoje
Birželio 14 d. 16 val. eisena nuo Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos būstinės (Liepų g. 3) iki Tautos kančios memorialo (S. Daukanto g.)
16.20 val. iškilmingas minėjimas prie Tautos kančios memorialo S. Daukanto g.
17 val. šv. Mišios ir mišraus choro "Cantare" koncertas Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje (Savanorių g. 4)
18 val. šv. Mišios Kristaus Karaliaus bažnyčioje (Bokštų g. 10).

Istorija

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkėvedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sibirą. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti duomenimis, 1941 m. birželio 14-18 d. iš Lietuvos ištremta 17 500 žmonių, tarp jų - 5 060 vaikų. Gausiausia tremtinių grupė atsidūrė Altajaus krašte. Iš ten jie 1942 m. buvo perkelti prie Laptevų jūros. Skurdžias tremties gyvenimo sąlygas čia sunkino ir tai, jog oro temperatūra žemiau nulio būna 11 mėnesių per metus. Po 15 metų ir vėliau į Lietuvą iš čia grįžo tik vos daugiau nei 5 proc. žmonių.
Komisijos duomenimis, 1945-1953 m. iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 118 000 žmonių, iš jų - 32 000 vaikų. Iš viso per 1940-1953 m. iš Lietuvos į tremtį ir GULAG lagerius buvo išvežta daugiau nei 280 000 žmonių.

Sidebar placeholder