IŠ DIENORAŠČIO
(2023-09-09)
1987 metais Lietuvos TSR ėmė galioti keli politiniai kalendoriai. Šalia Stalino-Brežnevo sukarpytų datų (Spalio šventė, Konstitucijos diena, Gegužės 1 ir Gegužės 9 dienos, o taip pat TSRS ir LTSR "aukščiausios valdžios rinkimai") - taigi, šalia išdygo rugpjūčio 23 diena. Svetimkūnis, kurio sistema išsyk neužgniaužė. Kodėl? Nebegalėjo, nes plėtėsi plyšys, atsivėręs Maskvos Kremliaus sienoje. M. Gorbačiovas savo kalbomis apie „demokratizavimą“, „žmogišką faktorių“ ir žmogiškų vertybių pranašumą prieš „klasines-darbininkiškas“, tą plyšį kas dien dar labiau plėtė, plėsdamas ir "perestroikos" šalininkų gretas.
Iki 1987 metų antikomunistinių datų kūrėjai tiek Lietuvoje, tiek imperijoje būdavo nutildomi, supūdomi kalėjimuose, lageriuose. Bet štai 1987 metai — ir jau nebe.
Tų metų balandžio mėnesį pati komunistinė LKP CK vadovybė surengė nebūtą negirdėtą mitingą prie Z. Angariečio paminklo Vilniuje, kuriame paminėjo lietuvių deportacijas į Sibirą ir „neteisėtas Stalino aukų“ represijas... komunistų tarpe. M. Gorbačiovo "perestroika" jau ir Lietuvoje plėtėsi.
Ir štai mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo, kuris nebuvo nei išvaikytas, nei nutylėtas. Naujovė pribloškė visus, ypač mąstančius. Tą pačią dieną mitingas buvo parodytas Lietuvos TV „Panoramos“ altoriuje, kas buvo jau velniai žino kas. Neįtikėtina. Išjungus TV aparato garsą galėjai suprasti: rodoma gryna antitarybinė agitacija! Disidentai atrodė ryžtingai, juos apstojusi minia buvo net kalbinama. Akivaizdus Stalino-Brežnevo ideologijos paralyžius. Ideologija skelbė, kad Tarybų Lietuvoje gyvenimas nepatinka tik „Vakarų agentams“ ir nežinia kaip gyviems „buržuaziniams nacionalistams“. O čia - prašom, svieteli margas!
Šmeižto laikraščiuose pakako, būta administracinių susidorojimų, bet - jokių areštų! Tiesiog vegetariška atmosfera.
Taip rugpjūčio 23 dieną drąsieji disidentai pasakė viską apie Lietuvos okupaciją, o braškėdama Stalino-Brežnevo mašina užspringo su ašaka gerklėje.
Prievartiniam režimui reikia vis naujų aukų, bet jų nebuvo. Tad laiudžiai dabar reikėjo tik drąsos - masinės drąsos! Ar ji buvo? Laisvas žodis gali daryti stebuklus, matote, pasakė disidentai. O jūs - ką? Nepasinaudosite M. Gorbačiovo "perestroika" - prasivėrusiais į laisvę vartais?
Privalėjo prabilti inteligentija. Tautinė inteligentija, kuri iš dalies buvo ir komunistinė. Inteligentija buvo regima visur, visur įsigijusi, maždaug nuo 1960 metų, tautos pasitikėjimą. Kur ta aukštąsias mokyklas baigusi inteligentija? Juk jos autoritetas šovė į dangų jau 1979 metais, grandioziškai minint Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų. Inteligentų karalius, akademika ir Rektorius Jonas Kubilius, LKP CK Biuro narys, padarė viską, kad pasakytų pasauliui: lietuviai turi seniausią "dabartinėje TSRS teritorijoje" universitetą. Kas jau kas, bet buvęs LLA (Lietuvos laisvės armijos karys), savųjų laiku išsiųstas į Leningradą, kad nežūtų, žinojo, ką daro.
Tačiau pirmieji prabilo ne lietuviai, o estai. Maža tauta, kurios "inteligencijos laipsnis" buvo aukščiausias visoje TSRS imperijoje.
***
Lūžis įvyko 1988 metų birželio 17 dieną, Talino Dainų slėnyje. Estų Liaudies fronto - Rahvarinne - organizuotoje sueigoje. Sueigoje, suderintoje su komunistine respublikos vadovybe.
Būtent ten ir tada Stalino-Brežnevo represinė ideologija subyrėjo į dulkes. Masiškiausiame renginyje, koks bebuvęs TSRS imperijoje, pirmą kartą į būrį suėjo 150 000 žmonių ir pasakė: „Gana!“ Suėjo ne šiaip pusantro šimto tūkstančių, o 10-ji Estijos TSR gyventojų dalis, vadinasi, apie 30 proc. estų. Ši minia tautos vardu išsakė ir išdainavo aukščiausiajai savo (oficialiai - Maskvos statytinių) valdžiai tiesą apie Estijos nelaisvę TSRS sistemoje. Įvyko didinga akistata su savais komunistais, dalyvaujant komunistui Nr. 1 Vaino Vialjesui, ir tai buvo ne kas kita, o Baltijos išsilaisvinimo žvaigždžių valanda.
(Jau rašiau, kaip strimugalviais mudu su K. Prunskiene, dalyvavę tame Talino sprogime, atskubėjome į namus. Ir kaip lietuviai sparčiai nuskubėjo paskui estus.)
Vilniuje estų stebuklo aidas pasigirdo jau po savaitės.
Jau birželio 23-ją LKP CK vadovybė, pasitarusi su Estijos KP CK vadovybe, sutiko dalyvauti LPS-Sąjūdžio sukviestame mitinge. Nieko panašaus į Estijos konsensusą pas mus nebuvo, viskas įvyko verčiantis per galvą. Naujas politinio kalendoriaus įvykis Estijoje - viena, naujas įvykis Lietuvoje - visai kas kita. (Nors pasekmės panašiuos.)
Pas mus nutiko LPS-Sąjūdžio "roko grupės" provokacija-avantiūra, iššūkis, birželio 19 dieną paskelbęs Gedimino aikštės sueigą be jokio susitarimo (nei savųjų tarpe nei su valdžia susitarta nebuvo!)
Tačiau reikia pripažinti ir LKP CK lankstumą. R. Songailos komanda, nebebijodama N. Mitkino (Kremliaus emisaro), nurijo akiplėšų piliulę ir sutiko Joninių dieną išeiti į aikštę -- „susitikiti su liaudimi“. Pertvarka, taip sakant, kodėl neišklausius žmonių? Estų komunistų pavyzdys LKP CK galvose atliko Archimedo taško vaidmenį — ir kolūkietiška R. Songailos galva sutiko su estų argumentu. Esą galima panaudoti TSRS imperinio kalendoriaus naujovę — M. Gorbačiovo sumanytą XIX partinę konferenciją. Mes, pirmieji sąjūdininkai, tai išgirdome LKP CK rūmuose, kur buvome pakviesti birželio 23 dieną. Pasakyta buvo maždaug taip: „Estai išlydėjo į Maskvą savus? Kodėl lietuviams to nepadarius?“ Mums tik to ir reikėjo! Kad komunistinė valdžia išeitų į aikštę kartu su mumis, kad tik nesiimtų represijų.
Estai vyks su "liaudies priesakais“? Vyks ir lietuviai!
Tiesa, Vilniuje susirinko dešimt kart mažesnė minia nei Taline, bet pagal Jurgį ir kepurė.
Taip LPS-Sąjūdis buvo pristatytas Lietuvai. Blankiai, deformuotai, nerangiai, su M. Gorbačiovo portretais, be Trispalvių jūros, ne kaip Estijoje. Bet vis dėlto — krikštas.
1988 metų biržėlio 24 diena tapo mūsų inteligentiško žygio į laisvę pradžia. Reikėjo mokytis kompromisų savųjų tarpe, ir mokėmės. Kad tik vienos kultūros lopšio žmonės netaptų vienas kitam priešais. Ideologija keisis, tauta turi išlikti; kalba ir dainos mus vienija, vadinasi, valstybei yra pagrindas. (Didžiosios kunigaikštystės sapnų niekas viešai nesapnavo.)
***
Dabar Lietuvoje (ir Estijoje, deja) istorikai retai mini šį svarbų reikalą - politinį TSRS imperijos kalendorių. O juk jį Baltijos šalys panaudojo 100 procentų. Panaudojo išsivaduodamos iš imperijos. Panaudojome visi kartu — tiek Sąjūdis, tiek LKP CK, tiek estai, lietuviai o ir latviai - priremdami prie sienos savus komunistus. Tautinių komunistų mums reikėjo vis daugiau, jie turėjo atvirsti, padėti suramdyti Raudonosios armijos garnizonus Lietuvoje (pagaliau apramdyti ir KGB).
Tautinių komunistų išsyk buvo per akis ir visose LPS-Sąjūdžio struktūrose, o ir negalėjo būti kitaip. Tautos dailininkai, aktoriai, poetai, rašytoja, mokslininkai — dauguma buvo su komunistų bilietais kišenėse. Bet mes juk matėme — be bilietų širdyse.
Pagaliau, kas buvo tie Baltijos tautiniai komunistai? Maždaug nuo 1960 metų jau visi puikiai žinojo, kad Maskvos resursus reikia išnaudoti savo šalių pažangai, kad reikia kovoti (neatvirai) su rusų imigracija. Krikščionių motinų auginti vaikai, nuo vaikystės prisiklausę pasakojimų apie savą, nepriklausomą valstybę - ne vien disidentai. Tremties istorijas žinantys, patys tremtyse gimę - ne vien disidentai.
Lūžtant, žlungant imperijai politinio kalendoriaus palankumą nepanaudoję būtų tik idiotai. Laimė, mes idiotai nebuvome. Ir valdžioje - ne vien idiotai. Daugumas buvo savos kultūros žmonės, lygiai kaip visi palaikę "Žalgirio" kovas prieš Maskvą, savose Dainų šventėse matę tautos atgimimo šaknį. (Dabar tai neigia... nauji idiotai.)
Pagaliau LPS-Sąjūdis panaudojo (žvalgydamasis į Estiją) visus TSRS imperijos rinkimus. Net į tuščias LTSR Aukščiausiosios Tarybos vietas LPS-Sąjūdis jau 1988 metais pradėjo deleguoti savo lyderius.
Aukščiausioji (imperinės sistemos) Taryba tapo mūsų taikiniu.
Šiame bare Estijos Rahvarinne-Liaudies frontas buvo lyderis, mes skubėjome iš paskos. Judėjome strimugalviais, nespėdami. Išsivadavimo ciklų skirtumas buvo skaudžiai akivaizdus.
***
1988 m. lapkritį, po LPS-Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo, patyrėme pirmą Estijos nusivylimą Lietuva. Lapkričio 16 dieną Estijos Aukščiausioji Taryba priėmė drąsiausius dokumentus, deklaracijas dėl ETSR įstatymų viršenybės prieš TSRS imperinius įstatymus. O mes? Mes vos spėjome suprasti, kas įvyko, vos spėjome išversti estų dokumentus. Ir išsyk metėme juos — be parengimo ir derybų - į mūsų LTSR AT sesiją. Ar galėjome tikėtius sėkmės? Nei savo politine kultūra, nei mūsų valdžios pasirengimu neprilygome estams. Tad lapkričio 18 dieną patyrėmė pirmą skaudų pralaimėjimą.
Ar galėjo būti kitaip? Ne. Estijos Liaudies fronto-Rahvarinne vadovybė pasirengė kaip reikalas, ji įtraukė į darbą ir EKP CK komunistus. Dar daugiau — estai pasiekė, kad lemiamai lapkričio 16 dienos AT sesijai vadovautų pats komunistas Nr. 1 V. Vialjasas… O jis nebuvo net AT deputatas! Bet būtent jis padarė viską, kad estai-komunistai palaužė rusakalbių deputatų pasipriešinimą dėl Estijos TSR įstatymų viršenybės prieš TSRS įstatymus. Ir imperijos griūtis prasidėjo Estijoje.
Nes estai susitelkė visi - liaudies frontininkai ir komunistai - ir pirmieji juridiškai išėjo iš TSRS sudėties... Naudodami imperijos juridinę sistemą.
Tokia politinio kalendoriaus galia, jeigu esi protingas ir ryžtingas. Moki kompromisų galios - savos gyvybės labui.
Kalendoriaus neišvengsi niekur - nei savo šeimoje, nei valstybėje, nei laisvės, nei nelaisvės sąlygomis.
(Bus daugiau)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą