Ar derėtų lietuvių politikams Rusijos „priemone“ piktintis, kai jos nuostatas patys perkėlė į Lietuvos valstybės gyvenimą?

Tai „priešiškos veiklos priemonė“, – prieš kelias dienas pasmerkė Maskvos knygą Lietuvos užsienio reikalų ministras, buvęs prezidento patarėjas Kęstutis Budrys. 

Štai, ir galvoju: ar derėtų lietuvių politikams šia Rusijos „priemone“ piktintis, kai jos nuostatas patys perkėlė į Lietuvos valstybės gyvenimą? 

„Antanas Smetona buvo diktatorius. Jis sunaikino demokratiją Lietuvoje. Jis nieko bendra neturi su mūsų Konstitucijos vertybėmis. Ar visa tai verta istorinės atminties?

 Ar verta atminti asmenis, kurie paneigė tuos pamatus, ant kurių stovi dabartinė Lietuvos valstybė“, – dar neseniai mūsų žiniasklaidoje skelbė buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, atkartodamas reikšmingą Maskvos pasakojimo dalį. 

Ir nei prezidentas, nei jo patarėjai, nei Seimo dauguma, nei premjerė, nei ministrai su tokiais teiginiais viešai nesiginčijo. Ne tik nesiginčijo, bet jiems nuolankiai pakluso, juos uoliai įgyvendino – juk Lietuvos Respublika pernai pabrėžtinai ignoravo pirmojo savo prezidento 150-ąsias gimimo metines. 

Iškalbingai nutylėjo Antaną Smetoną praėjusiais metais prezidentas ir vyriausybė. Nutylėjo istorikų bendrija, prieš kelis metus kvietusi visuomenę į Vilniaus rotušę paminėti Juozapo Pilsudskio 150-ojo gimtadienio…

Pirmojo prezidento jubiliejų šventė tik ukmergiškiai jo tėviškėje, giminės bei artimieji Kauno istorinėje prezidentūroje ir būrelis tautininkų triukšmingoje Vilniaus gatvėje. 

Taip, Antanas Smetona nebuvo tobulas, turėjo ydų, jo gyvenime būta kilnių, gerbtinų poelgių ir gėdingų dalykų. Bet jis – vienas tautos tėvų, vienas Lietuvos Respublikos kūrėjų. 

Lietuvos valstybė pernai atliko tylias tėvo kūrėjo išsižadėjimo apeigas. Taigi iš esmės pakluso Maskvos pasakojimui. 

Leidosi Rusijos įtikinama, kad apie nacizmo grėsmę Lietuvai ir pasauliui nuolat kalbėjęs prezidentas buvęs „pronacinių pažiūrų diktatorius“. Sutiko su tuo, kad Antano Smetonos teigta lietuvių tautos nepriklausomybė, lietuvių kalba, lietuvių valstybė „nėra mūsų Konstitucijos vertybės“?

Ir toks pirmojo prezidento išsižadėjimas – mūsų dvasinio nusiginklavimo ženklas. Savo praeities, savo protėvių, taigi ir savo pačių baimės simbolis.

Pamenu Lietuvos Respublikos prezidento rūmuose Valdo Adamkaus surengtą Antano Smetono 125-ųjų gimimo metinių minėjimą. Jame fortepijonu skambinęs pirmojo prezidento vaikaitis, paklaustas, kada senelio palaikai sugrįš tėvynėn, atsakė: „Dar ne laikas“. Tuomet šie žodžiai glumino. Dabar nebe. 

***

Gal Lietuvos politikams ir diplomatams pravers kelios glaustos citatos iš kolegos Zenono Butkaus 2019-aisiais išleistos monografijos „Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos“:

„Skatindami Lietuvą nuolaidžiauti Vokietijai, SSRS diplomatai net patardavo netrukdyti nacių veiklai Klaipėdoje... Sovietai nerėmė daugelio Lietuvos politikų antifašistinio nusiteikimo. 

Štai 1935 m. vasario 6 d. Antanas Smetona, pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio knygą „Mein Kampf“, aiškino Michailui Karskiui [SSRS nuolatiniam atstovui Lietuvoje], jog Vokietija ketina užgrobti ne tik Klaipėdą, bet ir visą Europą. „Valydami kelią savo kolonizacijai, vokiečiai sunaikins milijonus žmonių“, – pranašavo Lietuvos prezidentas, bet SSRS pasiuntinys į tai visiškai nereagavo.

[...]

Lietuva susekė ardomąją nacistų veiklą Klaipėdoje ir surengė jų teismą Kaune. Sovietai šiam Lietuvos žingsniui nepritarė ir ragino naciams paskirti kuo švelnesnes bausmes. [...] 1934–1935 m. ginčui dėl Klaipėdos pasiekus aukščiausią fazę, SSRS nuolat ir intensyviai skatino Lietuvą paklusti Vokietijos diktatui.

[...]

A. Smetona nacizmą perprato anksčiau nei daugelis kitų politikų. Yra žinoma, kad jis Anglijos pasiuntinį Thomą Prestoną ir kai kuriuos kitus diplomatus dažnai pasitikdavo pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio „Mein Kampf“. 

Remdamasis šia knyga Prezidentas aiškindavo, jog naciai sunaikins milijonus žmonių. Bet ne vienas diplomatas dažnai tik šypsodavosi ir Prezidentui priekaištaudamas klausdavo, ko šis taip bijąs svastikos, kodėl neleidžiąs jos kabinti Klaipėdoje.

[...]

Paties A. Hitlerio pavedimu Erichas Zechlinas [Vokietijos nepaprastasis pasiuntinys Lietuvoje] ir Emilis Justas [Vokietijos karo atašė] 1939 m. rugsėjo 1–13 d. tuo [Vilniaus atsiėmimo] klausimu tarėsi ne tik su Lietuvos diplomatais, bet ir su premjeru Jonu Černiumi, kariuomenės vadu Stasiu Raštikiu, krašto apsaugos ministru Kaziu Musteikiu. 

Jie įtikinėjo, jog susidarė puiki, kažin ar pasikartosianti proga atsiimti Vilnių ir tai padaryti Lietuva galinti labai lengvai, nes iš Vilniaus krašto esanti atitraukta kovai su vokiečiais beveik visa lenkų kariuomenė. 

Be to, Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių mielai paremtų Vokietija su savo karo aviacija, šarvuočiais, sunkiąja artilerija ir tam žygiui neprieštarautų SSRS…

Latvių istorikas Edgaras Andersonas rašė, jog 1939 m. rugsėjį atsisakydami užimti Vilnių „lietuviai pasauliui parodė savo moralinę didybę“. 

Šis Lietuvos poelgis kai kuriems užsienio stebėtojams atrodė sunkiai suprantamas, nes tuomet tartum buvo įprasta griebti tai, ką galima užimti. Vienas švedų žurnalistas nustebęs lietuvius pavadino „aukščiausios civilizacijos tauta“ Europoje.“

Ir šitaip -- apie Antano Smetonos laikų Lietuvą...