Darius Kuolys: Jei sesės ir broliai konservatoriai patys būtų rimtai pasiryžę įveikti „prisitaikėlį savo viduje“...

Štai, buvusi premjerė Ingrida Šimonytė rūsčiai pasmerkė grupės Seimo narių siūlymą naikinti visą lietuvių tautos istorinę išmintį sukaupusią „Desovietizacijos komisiją“. 

Pasak įrašo Ingridos Šimonytės veidaknygėje, toks siūlymas – tai „žinutė visiems tiems, kas dešimtmečius saugojo tiesą apie Lietuvos istoriją, už tą tiesą kentėjo ir mirė“. O patys niekingi siūlytojai, Seimo narės teigimu, „įnirtingai maitina vergą ir prisitaikėlį savo viduje“.

Ir kodėl šie didžios rūstybės žodžiai skamba taip dirbtinai? 

Jei sesėms ir broliams konservatoriams išties būtų rūpėjusi istorinė tiesa ir praeities „desovietizacija“, jų premjerai ir krašto apsaugos ministrai – Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė, Rasa Juknevičienė, Arvydas Anušauskas, Laurynas Kasčiūnas – jau seniai būtų pasirūpinę, kad jaunieji Lietuvos karininkai nebūtų rengiami generolo Stasio Raštikio vardo mokykloje, kad greta šios mokyklos nestovėtų generolo paminklas. 

Juk būtent Stasys Raštikis lemtingą 1940-ųjų birželio 15-ąją įtikinėjo vyriausybę ir prezidentą ne tik nesipriešinti Lietuvos okupacijai, bet prieš ją net protesto neišsakyti. 

„Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti, todėl reikia rodyti daugiau nuoširdumo“, – ragino lemtingą naktį palūžęs generolas.

O netrukus Stasys Raštikis jau dirbo su rusais Lietuvos kariuomenės likvidavimo komisijoje, pasirašinėjo kariuomenės naikinimo dokumentus, vertė į lietuvių kalbą sovietų armijos statutus, 1940-ųjų vasarą kartu su kitais karininkais siuntė Josifui Stalinui  padėkos telegramą už „lietuviams suteiktą garbę tarnauti Rudonojoje Armijoje“... 

Jei sesės ir broliai konservatoriai patys būtų rimtai pasiryžę įveikti „prisitaikėlį savo viduje“, jei jiems tikrai rūpėtų „visi tie, kas dešimtmečius saugojo tiesą apie Lietuvos istoriją, už tą tiesą kentėjo ir mirė“, jie nebūtų du kartus prezidento rinkimuose rėmę Dalios Grybauskaitės, politikės, kuri dar 1990-ųjų vasarą – taigi po Kovo 11-osios – dirbo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir rengė Sovietų Sąjungos komunistų gretoms deramai išlavintus kadrus.

Ar „prisitaikėlį savo viduje“ įveikusi Ingrida Šimonytė ir jos partijos draugės bei draugai būtų pajėgę apsimesti, kad šventai tiki prezidentės Dalios Grybauskaitės biografės Daivos Ulbinaitės žodžiais:  
„Gimusi ir užaugusi sovietmečiu Dalia iki pat Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradžios nieko nežinojo nei apie tremtis, nei apie pokario kovas, nei apie Trispalvę“? 

Ar konservatoriai, jei tik būtų buvę nuoširdūs, be šypsenos ištvertų neskoningą Dalios Grybauskaitės megalomaniją, jos viešą lyginimąsi su Vytautu Didžiuoju? 

Juk taip ir liko sutartinai nutylėtas viešas skelbimas: „Epochiniai jos [Dalios Grybauskaitės] sprendimai sutelkė žmones... <...> Tai buvo epocha, trūktelėjusi Lietuvą struktūriškai į viršų, kaip kažkada Vytauto laikai...“ /Daiva Ulbinaitė, "Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė", Vilnius: Tyto alba, 2019./
Ir kiek rimčiau. 

Jei Ingridai Šimonytei, konservatoriams ir liberalams tikrai rūpėtų „tiesa apie Lietuvos istoriją“, jie būtų ne „Desovietizacijos įstatymą“ ir „Desovietizacijos komisiją“ kūrę, bet plačiai atvėrę visuomenei archyvus, skyrę pakankamai lėšų Lietuvos istorijos tyrimams ir jų sklaidai. 

Jie nebūtų vertę mokslininkų rašyti gėdingų „pažymų“ ir dirbti sovietmečio „politrukų“ darbo. 

Bet būtų sudarę galimybę Lietuvos istorijos institutui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui priimti daugiau ir jaunų, ir patyrusių mokslininkų, rengti ir visuomenei skelbti kuo daugiau archyvinės medžiagos, rašyti ir leisti kuo daugiau solidžių studijų ir monografijų, rengti kuo daugiau viešų forumų.

Juk gluminančiai daug svarbių XX amžiaus, o ir kitų šimtmečių, Lietuvos istorijos šaltinių dar nepaskelbta, daug, labai daug dabarčiai aktualių praeities klausimų, temų lieka neištirta. 

Brandūs politikai rūpintųsi, kad tokia padėtis keistųsi, kad lietuvių istorinė sąmonė gilėtų ir stiprėtų.  

Brandos stokojantys politikai net 35-aisiais trečiosios Lietuvos Respublikos metais stengiasi įtikinti lietuvius, kad jie yra „desovietizuotini“ asmenys, kad jiems iki šiol privalu žaisti vaikiškus pokolonijinius istorinių karų žaidimus. 

Ir, deja, deja, Ingridai Šimonytei ir jos bendražygiams tai pavyksta. 

O toliau aistringai žaisdami „Desovietizacijos“ žaidimą prieisime ne tik prie Vinco Krėvės, Kazio Jakubėno, Kazio Borutos, Balio Sruogos, Antano Miškinio, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Juozo Girniaus, Antano Maceinos, bet ir prie Adomo Mickevičiaus, Motiejaus Valančiaus, prie paties Vytauto Didžiojo. 

Argi neatsiras Lietuvoje tyrėjų, galinčių surašyti pažymas apie sovietų valdžią eilėraščiais sveikinusį poetą Antaną Miškinį – partizanų vadą Kauką, apie autoritarinį Rusijos caro režimą viešai šlovinusį poetą Mickevičių, apie tam režimui oficialiai tarnavusį vyskupą Valančių, apie kunigaikštį Vytautą, kolaboravusį su autoritariniu Vokiečių Ordino režimu, išdavusį jam ne tik Žemaitiją, bet ir Lietuvą...

Juk „Desovietizacijos įstatymo“ taisyklės būtent tokį žaidimą mums visiems ir siūlo. 

Tad atsiverskime įstatymą ir žaiskime.

Autorius išreiškia savo asmeninę nuomonę ir atsako už rubrikoje „Nuomonės“ paskelbtus duomenis