Darius Kuolys: Jiems tikrai rūpėjo perduoti mums garbingos kovos už laisvę, tikėjimą ir Lietuvos žemę pavyzdį

O čia ištraukos:

„Į sukilimą kaip į jo dalyviams savą ir svarbią kovą žvelgiama beveik visose liaudies dainose. Nemaža dalis šių dainų remiasi literatūrine tradicija. Ir vos viena turi neabejotinas lenkiškas ištakas. 

Tai iš giesmės „Dar Lenkija nepražuvo“ pasidaryta ir sukilimo metu išplėtota daina „Neprapuls mūsų tėvynė“. Naujais poetiniais vaizdais papildyta ji tampa lietuviškojo patriotizmo manifestu:

„Aikim, broliai, visi drųsiai / Ažu sava vierų – / Tegu pažins neprieteliai / Mūsų dalgį gerų. / Motina mūsų tevyne švinta, / Šių pagelbu būsi atimta. // Bus vėl mūsų šitas žemes, / Kaip visados buva, / Tegul pažins tie pragarai, / Ku gali Lietuva. / Tevyne mūsų, motina švinta, / Mes tava vaikai – būsi atimta“.

Kitame šios dainos variante esama ir tokio posmo: „Ir vėl bus ta mūsų žemė, / Kaip visados buvo. / Bėgsit, gudai [rusai], kaip pasiutę, / Čia mūsų Lietuva“.
<...>

1863–1864 metų sukilimo pobūdį Lietuvoje suprasti padeda ir dalyvių atsiminimai. Lietuvos skyriui vadovavęs Kėdainių krašto dvarininkas Jokūbas Geištoras paliktame pasakojime vaizduoja save kaip žmogų, vertinantį politinius įvykius „lietuvio širdimi“ ir visomis jėgomis mėginantį išsaugoti vienybę su Lenkija.

Nors lietuviškai nekalba, savo dvare išlaiko lietuvišką mokyklėlę, „apskrities aktus“ rašo „lietuviškai, nes tai yra visiems suprantama vietos žmonių kalba“, „gerai pažįsta“ Lauryną Ivinskį, savo giminaičių mokytoją, nesyk šūkteli: „Koks nuostabiai gražus mums, lietuviams, Vilnius…“.

Į Varšuvą J. Geištoras „pirmą kartą gyvenime“ atvažiuoja tik 1862-ųjų gruodį – Lietuvos bajorų pasiųstas čia veikiančiame „Judėjimo komitete“ aptarti, kaip kartu su Karūna bus bendros valstybės nepriklausomybės siekiama. 

Komiteto posėdžiuose žiūri, „kas tinka Lietuvai“, siūlo nesiskaidyti į partijas, sukilimą atidėti ir jam rengtis. „Santykiai su Karūna visada buvo sudėtingi“, – pastebi geriau pažinęs lenkų politikus.

Tarp posėdžių lanko rašytoją J. Kraševskį, kuris „nuoširdžiai kalba apie mūsų Lietuvą“. Viešnagės metu labiausiai J. Geištorą sukrečia Kūčių vakarą patirtas vienišumas: „Blogiausia, kas Varšuvoje man nutiko, buvo tai, kad Kūčių vakarą vienut vienas praleidau viešbutyje. <…> 

Man, griežtam lietuviui, buvo keista, kad tą iškilmingą dieną niekas nepakvietė pasidalinti kalėdaičiu brolio iš Lietuvos, atvykusio atnaujinti tautinės sąjungos“.

Sukilimo metu J. Geištoras jaučia savo ir kitų Lietuvos skyriaus narių dvilypę padėtį: jie esą ir Varšuvoje veikiančios Tautinės vyriausybės paskirti, ir „mūsų [Lietuvos] provincijų išrinkti“.

Kartu su „lietuvių separatistu“ K. Kalinausku ir kitais Lietuvos sukilimo vadovais jis piktinasi nevykusiu Varšuvos vadovavimu, jos neveiklumu. 

Tačiau sustabdo ir paprašo atidėti visų Skyriaus narių priimtą nutarimą „vieną kartą baigti su ta priklausomybe [nuo Varšuvos], kuri mus žlugdo“, iš esmės pakeisti „Karūnos ir Lietuvos valdžių santykius“, atskirti Lietuvos vadovybę nuo „Varšuvos vyriausybės“.

Mat, pasak J. Geištoro cituojamo Skyriaus nario Vladislovo Malachovskio, „Varšuva nesupranta mūsų reikalų, todėl patys privalome pasirūpinti Lietuvos gerove“.

Vilniaus sukilėlių vadovybė pasirengia naujų Lietuvos ir Karūnos santykių projektą, pasigamina „naujo antspaudo pavyzdį, kuriame virš Lietuvos herbo buvo įrėžta Lietuvos valdymo komitetas“. 

Tačiau atideda savo sprendimą, gavusi Skyriaus vado J. Geištoro pažadą: „jeigu nepergalėsiu Varšuvos užsispyrimo, pasitrauksiu, bet padėsiu sudaryti tikrą Lietuvos vyriausybę“. 

Atsiminimuose J. Geištoras aptaria „lietuvių tautai būdingą žmonių charakterį“. Pasak jo, lietuviai valstiečiai neįsivaizduojantys „laisvės be bajorystės“. Todėl jiems kartu su žeme turėjusi būti duota ir bajorystė, taip „visą tautą“ padarant kilmingą. 

Pabrėžia, kad Lietuvoje, skirtingai nei Karūnoje, „net ir turtingiausių dvarininkų jaunimas dedasi prie būrių“.
Apgailestauja, kad Varšuva atmetusi jo siūlymą ginkluotą kovą rengti tik ten, kur vietos žmonės sukilimą palaiko, ir „neliesti Baltarusijos“. 

Jis išskiria „šventąją Žemaitiją“ kaip kovingiausią kraštą ir cituoja Kauno bajoro Zigmanto Gruževskio jam tartus žodžius: „Kiek ginklų duosite, tiek savanorių Žemaitijoje turėsite“.

Pasak J. Geištoro, „Kauno gubernijoje žmonių nuotaikos buvo palankiausios“, „visoje Lietuvoje tik vienintelė Kauno gubernija buvo ta vieta, kur galima buvo laimėti“.
<...>

Regis, šiandien geriau derėtų įsiklausyti į sukilimo neišdavusių, tačiau istorikų pamirštų sukilėlių pasakojimus. Būtent jie, kaip vėliau Bronius Krivickas ir kiti pokario partizanai, savo tekstais mėgina įprasminti pralaimėtą kovą. 

Po sukilimo rašytuose eilėraščiuose jau minėtas tremtinys J. Anusavičius priekaištauja lietuviams dėl kovose žuvusiųjų užmaršties, dėl moralinio jautrumo stokos:

„Kurgi pomietės [atmintys] dėjos lietuvnyko? / Argi jam širdies krūtinėj nebteko, / Užmiršo cnatą [dorybę], nebejaučio grieko. / Kiek tai yr kapų, o užmiršti visi, / Nesgi ir kryžiaus ant jų neįkiši. / <…> Dvidešimt metų, o tai jau ir penki, / Ar kas ant maldos nors kelius sulenkė? / Ar atminimą lietuviai padarė…?“.

Tad poetas ir stengiasi eilėmis pažadinti bendruomenės atmintį, įrašyti į ją kritusių savo kovos draugų, garbingiausių sukilėlių vardus. 

Visų pirma išaukštinama „Lietuvos vyro“ Z. Sierakausko auka: „Čia kraujs Dolengos samanas apliejo. / Pirmu vadovu jis mūsų žemėje. / Jis generolas – maskolius atstojo, / Kad būt amtmonu savo Lietuvoje… / <…> Lietuvos vyras pirmas čionai krito, / Ir tokio, tokio neberadom kito“.

Iškeliami eilėse ir kunigas A. Mackevičius, ir Boleslovas Koliška, ir kiti kartuvėse nužudyti vadai: „Be grabų buvo anie ir užkasti, / Kur kapai anų – kas galės atrasti? / Atrasti galgi nebūtų dar dyvas, / Bet, kas atrastų, ar liktų pats gyvas? / Maldų jiem nereik, – jie, gal tarti, šventi, / Krauju nuplauti, virve išaukštinti…“.

Pagaliau, visiems žuvusiems Lietuvos sukilėliams J. Anusavičius sukuria poetinį paminklą: „Kas to nežino, jog mum nepavyko, / Bet šlovė ilga dėl mūsų paliko. / Šlovė jum, broliai! Ant virvių kabėję, / Loc [lyg] danguj lekdam [liekam, lekiam?], numirę ant vėjo. / Šlovę ir garbę duoda tiems Lietuva, / Kurie už cielą prie štulpų tai buvo. / Šlovę ir garbę didžiausią dastoja [pasiekia], / Kurie pakrito vainoj kruvinoje“.

Dalinamasi viltimi, kad už „cielą“, sveiką, Lietuvą kartuvių virvėse kabėjusių ir vėjyje mirusių brolių garbė bus lietuvių išsaugota.
<...>

Vasario 16-osios Respublikos istorikai į XIX amžiaus sukilimus ima žvelgti kaip į vieną laisvės kovų grandinę. Būtent taip sukilimai aptariami ir 1936-aisiais Švietimo ministerijos išleistoje Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijoje“. 

Krašte vykę pasipriešinimai Rusijos valdžiai 1794-aisiais, 1831-aisiais ir 1863–1864 metais čia pristatomi kaip savi Lietuvos sukilimai. Parodomas jų ryšys su Lenkijos sukilimais, bet pabrėžiamas ir vietos savitumas.

Pastebima: „Lietuvoje [1863-iųjų] sukilime jų [valstiečių] dalyvavo daug daugiau, negu Lenkijoje, kur jie beveik visai neprisidėjo“. 

Tad nėra pagrįstas „Būdo“ skaitytojams neseniai išsakytas D. Staliūno teiginys, kad „komunikacinėje lietuvių atmintyje net ir tarpukariu sukilimas nesuvoktas kaip savas“, kad „į jį buvo žvelgiama labiau neigiamai“, kad „tuo metu dauguma šį sukilimą vertino ne kaip lietuvių kovą už laisvę, bet kaip lenkmetį, t. y. valstiečiams lenkų ar ponų primestą įvykį“.

Po Antrojo pasaulinio karo likęs Maskvos okupuotoje Lietuvoje rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas sukuria istorinį romaną „Sukilėliai“. 

Pradeda rašyti vos sovietų valdžiai palaužus partizanų pasipriešinimą. Gręžiasi į 1863–1864 metų sukilimą ir kelia ginkluotos kovos už laisvę prasmės klausimą. 

Atsako į jį tapomais ryškiais sukilėlių Antano Mackevičiaus, Eduardo Jokūbo Daukšos, Mikalojaus Akelaičio, Juliaus Anusavičiaus, Stanislovo Išoros, Zigmanto Sierakausko paveikslais: žūtis kovoje dėl Lietuvos laisvės – „dėl aukštesnio gėrio“ – yra kilni ir prasminga, lietuvių laisvės kova turi būti tęsiama.“

Dailininko Arturo Grottgerio piešinio „Lituania. Priesaika“ fragmentas, 1866-ieji, Krokuvos nacionalinis muziejus.