Puikus vikinginis oras su švininiu dangumi ir tumulais, vienas paskui kitą slenkančiais debesimis. Krankliai skraido.
Nutariau aplankyti savo vieną mylimiausių kuršių piliakalnių. Netoli namų jis.
Nagarba vadinasi, o 1253 m. Nebarge užrašytas.
Vienišas tarp laukų ir nepaprastai gražus: bliūdkalnis.
Kaip amfiteatras su aikštele ir cirku juosiančiais aukštais gynybiniais pylimais.
Pasakojama, kad šis kalnas užkeiktas. Žmonės jo prisibijojo, kūrė legendas, kurios lėmė unikalų atvejį: dėl pamėklių baimės niekas nenorėjo imti šio piliakalnio vykdant žemės reformą.
Tad nepaliestas jis, nesugadintas, visos struktūros – tokios, kokios buvo prieš 1000 metų.
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius būtent šiam piliakalniui priskyrė garsiąją frazę, užrašytą 1891 m. knygoje: „Perkune dievaiti, / Nemuszk žiamaitį- / Bet muszk gudą, / Kaip szunį rudą!”
Legendoje pasakojama, jog piliakalnį ir pilį globojo pats Perkūnas, mat jame buvo daug medžiamasi, o kuršiai (tradiciškai tautosakoje klaidingai įvardijami žemaičiais) nelaikę ten savo įgulos.
Karštą birželio dieną gudai užėmė piliavietę. Kuršiai nutarė atsiimti prarastą pilį bei organizavo antpuolį.
„Kožnas isz jų turėjo už jůostos keletą medžio stripų, szoblę, ragotinę, geležies bizuną, ant kurio galo kybojo geležies bumbalas nů dviejų svarų, o nekurie ir seidokus su vilycziomis“.
Užėjus kaitrai, vyrams pailsus ir iszalkus, kuršių didžiūnas liepė pūsti ožragį, kaip atsitraukimo ženklą.
Susėdus, valgyti kariams šie ėmė kartoti „maldą“ apie „gudą-šunį rudą“.
Perkūnas tik „cinkt, spyrė į gudų bogsztą!
Žiamė sudrebėjo, o boksztas įlindo į žiamę su visais apgynėjais.
Keletą gudų sužeistų, bet dar gyvų, sudegino ant garbės dievų savo“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą