Kaip šiuolaikinis žmogus turėtų suvokti toleranciją

(2)

Kaip šiuolaikinis žmogus turėtų suvokti toleranciją, kiek esame tolerantiški, ar yra riba tarp tolerancijos ir kantrybės, kokios šiandien yra jautriausios visuomenės grupės, kurioms reikėtų visuomenės padidintos tolerancijos, kaip žmogus savyje turėtų ugdyti tolerancijos jausmą? „Pajūrio naujienos“ šiais ir kitais klausimais tolerancijos tema kalbėjosi su Kretingos rajono švietimo centro psichologe Vika Gridiajeva.

Anot jos, įvairūs žodynai siūlo skirtingus tolerancijos apibrėžimus, dažnai šia tema nesutaria ir mokslo pasaulis.

„Tačiau visi sutinka, kad kalbame apie pakantumą kitokiam negu tu, jo teisės į kitoniškumą pripažinimą“, – paaiškino psichologė, akcentuodama, kad dalis mokslo pasaulio toleranciją laiko tapačiu dalyku priėmimui ir supratimui, netgi skirsto ją į tikrąją toleranciją ir netikrąją.

Tarkim, Lietuvoje atlikti tyrimai atskleidė, kad 80 proc. mūsų tautiečių laiko save labai tolerantiškais.

Bet iš tiesų, daugelio žmonių tolerancija vadinasi „viskas man tinka, kol su manimi tai nesusiję“ arba „viskas gerai, kol nematau.“

„Turėtume nesuplakti tam tikrų sąvokų į vieną: tolerancijos, visapusiško priėmimo ir supratimo.

Pavyzdžiui, galiu būti tolerantiškas žmogus, bet tuo pačiu tam tikrų dalykų nepriimu ir gal net nesuprantu.

Toleruoti – tai iš esmės sakyti , kad „aš galiu gyventi su X“, nesvarbu kas tai bebūtų: rasė, politinės pažiūros, elgesys, o gal – kultūra ar orientacija. Visapusiškai priimti – tai deklaruoti „X yra gerai“.

Sakykime, kai jaunuolis ateina pas tėvus ir atskleidžia, kad yra homoseksualus, dažniausiai jis nori ne tik tėvų tolerancijos, bet ir priėmimo.

Nes greičiausiai jam neužtektų, kad tėvai tiesiog pasakytų „tu turi teisę būti kuo nori, ir mes tai toleruosime“.

Greičiausiai jaunam žmogui norėsis, kad tėvai priimtų ir jo esamą ar būsimą partnerį, pristatytų giminei ir džiaugtųsi jų laime“, – pavyzdžiais savo pastebėjimus grindė V. Gridiajeva.

Supratimas – kai sakome „aš žinau, kodėl X yra X“. Ir savo gyvenime mes dažnai susiduriame su tuo, kad dažnai negalime priimti tam tikrų dalykų, nes tiesiog nesuprantame, kaip taip gali būti. „Pavyzdžiui, Pedagoginės psichologinės pagalbos skyrius daug jėgų ir laiko atiduoda švietimui.

Vykstame į įstaigas, šviečiame tėvus, pedagogus, kaip autistiškas vaikas gali matyti pasaulį.

Mokytojai turėjo galimybę užsidėti virtualios realybės akinius ir suprasti, kodėl kartais vaikas slepiasi spintelėje nuo ryškių vaizdų, kodėl dengiasi ausis, kai grupėje triukšmauja žaidžiantys vaikai...

Tai – vien dėl sensorinio kitoniškumo. Svarbu suprasti, kad tam tikro reiškinio supratimas gali padėti artėti tolerancijos, o gal net ir priėmimo link“, – kalbėjo psichologė.

Archyvų nuotr.

Kretingos rajono švietimo centro psichologė Vika Gridiajeva linkėjo neprarasti empatijos jausmo ir šiame skaitmenizuotame, sudaiktėjusiame pasaulyje išlikti kuo labiau žmogiškais.

Iki tolerantiškos valstybės – dar toli

Europos tyrimų duomenimis, iki tolerantiškos valstybės Lietuvai – dar toli. Pavyzdžiui, vienoje apklausų buvo teiraujamasi, ar norėtumėte, kad jūsų kaimynas būtų romų tautybės žmogus? Dauguma Lietuvos gyventojų atsakė neigiamai.

Romų tautybės atžvilgiu labiausiai netolerantiškos šalys yra Italija, Airija ir Čekija, o lenkai buvo labiausiai tolerantiški.

Analogiškai buvo klausiama ir apie homoseksualius asmenis, – čia mes pirmaujame, kaip viena labiausiai netolerantiškų valstybių, mus lenkia tik latviai. Labiausiai tolerantiški – švedai, danai ir olandai.

„Ir apie toleranciją, ir jos nebuvimą daugiausiai diskutuojame, kai kalbame apie vaikų lytinį švietimą, lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos klausimais, apie politiką.

Bet juk mums šių vertybių – tolerancijos ir priėmimo – reikia kasdien, nes (ne)tolerancija prasideda ten, kur baigiasi panašumai.

Iš esmės tolerancijos, kaip vertybės, mums reikia kiekviename žingsnyje ir kiekvienuose namuose“, – V. Gridiajeva pasiūlė išbandyti, kiek kiekvienas esame tolerantiški žmonėms, kurie gyvena Lietuvoje, bet nekalba lietuviškai, kiek esame tolerantiški vaikų asmeniniams sprendimams ir pan.

Tolerancijos mokomės visą gyvenimą

Mūsų pasaulis darosi vis įvairiapusiškesnis, todėl tolerantiškumas gali pasitarnauti ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir darbo rinkoje ar tiesiog bendraujant.

„Tolerancijos mes mokomės visą gyvenimą. Pirmieji mūsų mokytojai – tėvai, vėliau – mokytojai, draugai. Šiai dienai labai didelis vaidmuo atitenka ir medijai.

Sakykime, kai dabartinė vyresniųjų karta buvo vaikai, ar daug filmukų, pasakų jie žinojo apie karžygę ar gelbėtoją moterį?

Dažniausiai gelbėtojo vaidmuo atitekdavo vyrui – princui, karaliui.

Moterims besiveržiant į darbo rinką, siekiant vienodų teisių su vyrais, medija buvo labai šauniai panaudota. Taigi internetas ir informacijos prieinamumas taip pat turi įtakos tolerancijai vienam ar kitam reiškiniui susidaryti.

Dabar galime stebėti, kaip siekiama didinti jaunimo toleranciją seksualinės orientacijos klausimu, nes iš esmės visuose paaugliams skirtuose serialuose demonstruojami homoseksualūs arba biseksualūs santykiai“, – psichologė paaiškino, kas ir kaip gali turėti įtakos asmenybės tolerancijos formavimuisi.

Tolerancijos išmokti galime visi. Mokykloje, darželiuose tolerancija ugdoma sąmoningai, bet kasdienybėje tai darome intuityviai.

„Galvojant apie tai, kad norime užauginti tolerantišką žmogų, visų pirma svarbu perprasti savo įsitikinimus.

Pavyzdžiui, ne per seniausiai mačiau, kaip mergaitė krito ant žemės, nes nenorėjo išeiti iš žaidimo aikštelės, ir mama ją sudrausmino „mergaitės taip nešaukia ir nesispardo“.

Ką tai reiškia? Turint galvoje mūsų istorinę patirtį, manau, kad eina kalba apie tai, kad mergaičių emocijos turi būti labiau suvaldomos, ne tokios garsios ar agresyvios.

Ir taip kuriamas įsivaizdavimas, kad berniukas tokioje situacijoje galėtų elgtis vienaip, o mergaitė turi elgtis kitaip“, – V. Gridiajeva pripažino, kad savo darbe ji dažniausiai su tolerancijos stygiumi susiduria, kai kalbama apie specialiųjų poreikių vaikus, taip pat trūksta tolerancijos socialinės rizikos žmonių grupėms ir, kas įdomiausia, kad kartais vaikai yra labiau tolerantiški negu suaugusieji.

Judame per lėtai

Anot psichologės, tolerancijos keliu judame gana lėtai. „O per sunkius laikus, ypač kaip dabar – karantino akivaizdoje, sakyčiau net esame sustoję augti.

Bet tai – natūralu, nes, siekdami galvoti apie kito žmogaus ar žmonių grupės poreikius, pirmiausia turime būti patenkinę savuosius. O jei kalbėtume apie visuotinę toleranciją, manau, kad kai kuriais klausimais – tarkim, abortų, eutanazijos, ji yra net neįmanoma.

Todėl svarbu bent jau suvokti, kad po viena saule telpame visi“, – V. Gridiajeva linkėjo pirmiausia pažinti save, suprasti savo įsitikinimus įvairiomis temomis, nebijoti diskutuoti, nepritarti arba išgirsti, kad kažkas mums nepritaria.

Tęsdama mintį, psichologė akcentavo, kad ugdyti toleranciją galime ieškodami ne skirtumų, bet panašumų. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie stokoja tolerancijos žmonėms, gyvenantiems gatvėje.

„Aš kviesčiau reflektuoti ir galvoti ne apie tai, kad jus skiria socialinė, finansinė padėtis, bet sieja elementarus žmogiškumas, skaudžios patirtys ir nusivylimai“, – vieną pavyzdžių pateikė specialistė.

Dar vienas svarbus momentas – kad turime klausytis.

Kalbėti ir reikšti nuomonę yra puiku, tačiau, jei kalbėsime vieni, dialogo nebus.

„Taigi turime klausytis. Turime pasimatuoti kito žmogaus batus ir suprasti, kokie jie patogūs arba ankšti gali būti. Man asmeniškai labai padeda suvokimas, kad, jeigu aš išklausysiu kito žmogaus nuomonę, tai nereiškia, kad aš ją priimsiu.

Tiesiog daugiau žinosiu ir turėsiu platesnį spektrą rinktis“, – dėl asmeninio augimo psichologė patarė dar ir retkarčiais išeiti iš komforto zonos – norint būti tolerantiškais, savąją komforto zoną reikia plėsti.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder