Remigijus Žemaitaitis apie gaunamas baudas už greičio viršijimą: nesu Dievo avinėlis

Jei tik leistų galimybės, parlamentaras Remigijus Žemaitaitis (40 m.) kiekvieną rytą į darbą ne atvažiuotų automobiliu, o atplauktų. „Gal kai kam tai skamba kaip futuristinė idėja, o man labai patiktų nuo Antavilių Nerimi atplaukti iki Seimo kateriu. Jei tokių plaukiančių būtų daugiau, gatvėse sumažėtų spūsčių“, – įsitikinęs politikas.

– Remigijau, vairuojate pats ar turite asmeninį vairuotoją?

– Visą laiką pats vairuoju. Kai vadovavau įmonei, buvo ir vairuotojas.

– Dažnai kursuojate po Lietuvą, kiek kilometrų nuvažiuojate per metus?

– Esu nusipirkęs automobilį, skirtą tik Seimo darbo pareigoms atlikti, juo nuvažiuoju apie 50–60 tūkstančių kilometrų per metus. Iš principo kas trejus metus keičiu automobilį, kitaip net negalėtų būti. Asmeniniais reikalais, į keliones, medžioklę ar žvejybą, ūkyje turiu kitą automobilį, juo nuvažiuoju dar maždaug 20–30 tūkstančių kilometrų per metus.

– Ką vairuojate?

– Darbo reikalais visuomet važiuoju lengvuoju automobiliu, kuris sunaudoja nedaug degalų. Kurį laiką važinėjau keturiais ratais varomu BMW 530, taip pat hibridiniu „Lexus IS 300“, kadaise buvo ir „Opel Omega“, „Hyundai i30“. O dabar vairuoju „Land Rover Range Rover Sport“ su 3 litrų dyzeliniu, bet taupiu varikliu.

Šį automobilį įsigijau dėl to, kad pastaruosius penkerius metus Lietuvoje kelių būklė bent jau žiemą labai prasta. Prieš porą metų žiemą dukart vos neužsimušiau – nulėkiau nuo skardžio, teko keisti automobilį. Dėl to dabar pasirinkau vairuoti visureigį. O ūkyje yra „Toyota Land Cruiser“.

Per metus įveikdamas keliasdešimt tūkstančių kilometrų politikas renkasi patogų ir patikimą automobilį.

– Šiltuoju metų laiku jus dažnai galima pamatyti plaukiojantį Šilutės krašte. Kas smagiau – vairuoti automobilį ar plaukti?

– Vasarą daug laiko praleidžiu kateryje, jachtoje, ant vandens motociklo. Turėdamas susitikimą iš Šilutės staigiai nuplaukiu į Klaipėdą, Priekulę, Nidą, Juodkrantę, Uostadvarį. Taip daug patogiau ir greičiau nei važiuoti automobiliu, o laive gali ir išsimiegoti.

Bet pas mus susisiekti vandeniu yra tragedija, Klaipėda apskritai tam nepritaikyta. Kai kurie valdininkai, atsakingi už laivų sistemą, parkavimą, degalus, laivų nuleidimą į vandenį, matyt, gyvenime nėra kitur plaukioję, tik Lietuvos ežere gumine valtimi.

Man tenka plaukioti Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, todėl matau, kiek daug galima pasiekti, kai turi išplėtotą infrastruktūrą.

Plaukiojimą ir vandens transportą yra pamėgęs ir R.Žemaitaitis, ir jo vaikai.
 Asmeninio archyvo nuotr.

Jei Lietuva turėtų gerą vandens kelių, laivų sistemos infrastruktūrą, galėtų turėti aukso amžių – sulauktų daug turistų. Štai net Latvijoje galima faktiškai bet kur į vandenį nuleisti vandens motociklą, sistema pas juos veikia gerai, o mūsų vandenyse plaukiojimo apribojimų labai daug.

Vilniuje gyvenu prie pat Neries, Antaviliuose. Jei tik būtų galimybių, kiekvieną rytą į darbą Seime plaukčiau kateriu ar katamaranu. Esu atsiplukdęs 40 cm grimzlės kateriuką, nuo namų iki Seimo užtrukčiau 15 minučių.

Jei taip plaukiotų daugiau šeimų, keliuose nebūtų tiek spūsčių.

Į susitikimus vasarą politikui greičiau nuvykti vandens transportu nei automobiliu.
Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie sausumos keliai jūsų mėgstamiausi?

– Smagiausias, žinoma, tėviškės kelias į Rusnę, žinau jame kiekvieną duobę. 25 metus juo važiuoju bent 2–3 kartus per savaitę.

Būdamas rusniškis gerai žinau, kodėl Rusnė toliau skęsta dėl netinkamos estakados ir kelio statybos. Galiu pasidžiaugti tik autostrados atkarpa nuo Vilniaus iki Kryžkalnio.

O štai „Via Baltica“ kelias Panevėžio link man nemalonus, geriau jau jį aplenkiu. Vienas prasčiausių kelių yra nuo Kryžkalnio iki Šiaulių, čia dažnai įvyksta avarijų.

Per metus įveikdamas keliasdešimt tūkstančių kilometrų politikas renkasi patogų ir patikimą automobilį.
V.Ščiavinsko nuotr.

– Ar tenka sulaukti baudų?

– Neslėpsiu, tenka. Neįsivaizduoju, kaip galima negauti baudų, kai per metus nuvažiuoju tiek tūkstančių kilometrų? Kai kurie tikisi, kad Seimo nariai yra Dievo avinėliai. Aš nesu tas avinėlis, kartais viršiju greitį.

Už tai praėjusią savaitę sumokėjau 15 eurų baudą. Per metus sumoku po porą baudų. Bet tai nutinka ne piktybiškai spaudžiant greičio paminą, o užfiksavus momentiniam greičio matuokliui.

Štai Nemenčinės plente Vilniuje trikojai greičio matuokliai yra tarsi pasityčiojimas iš žmonių. Visi čia važiuoja srautu, o greičio matuokliai statomi už parduotuvių! Niekaip nesuprantu, kodėl taip elgiamasi.

Nesuprantu ir vidutinio greičio matuoklių. Valstybė tiek daug investuoja į kelius, infrastruktūrą, gerina kelių priežiūrą, įrengia įvairias saleles, o tuomet nustato 90 kilometrų per valandą greitį. Jeigu nenori eismo įvykių, reikia leisti automobilių vairuotojams važiuoti srautu.

– Koks apskritai esate vairuotojas?

– Nesakyčiau, kad esu skubantis ar lekiantis. Stengiuosi susiplanuoti laiką. Pavyzdžiui, žinau, kad iki Šilutės nuvažiuosiu maždaug per 3 valandas.

Šiltuoju metų laiku autostrada galima važiuoti iki 130 kilometrų per valandą greičiu.

Taigi planuoju kelionę taip, kad aplenkčiau spūstis.

Per metus įveikdamas keliasdešimt tūkstančių kilometrų politikas renkasi patogų ir patikimą automobilį.
V.Ščiavinsko nuotr.

Pavyzdžiui, Kauną stengiuosi aplenkti apie pusę penkių. Turiu šią atkarpą įveikti anksčiau arba vėliau.

O Vilniuje turi daugiau ar mažiau važiuoti laikydamasis taisyklių, nes sostinėje važinėja daug nežymėtų policijos automobilių. Stengiuosi važiuoti kultūringai.

– Buvo laikai, kai Seimo nariai važinėjo automobiliais, kurių valstybiniai numeriai buvo padabinti raidėmis LRS. Kaip dabar įvertintumėte parlamento autoūkį?

– Taip, prisimenu tuos numerius. Kadaise teko dirbti Seimo pirmininko patarėju, tuomet važinėjome „Volkswagen Golf“ automobiliais su numeriais, kuriuose buvo raidės LRS.

Vilniuje ar norint nuvažiuoti iki Trakų, Ukmergės, Širvintų tai buvo labai gera mašina, bet sudėtinga ja būdavo važiuoti toliau. Jei tokiu automobiliu pasivažinėčiau žvyrkeliais iki Šilutės ar Šilalės, po pusmečio jį būtų galima rinkti dalimis.

Jei būčiau įmonės vadovas, tokių supuvusių mašinų, kokios anuomet buvo Seimo automobilių parke, neturėčiau. Man buvo keista, kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungai ir pas mus atvyko Europos Parlamento nariai, o mes juos pasitikome su senomis „Audi“, vadinamosiomis „silkėmis“.

Tiek man, tiek vairuotojui tuo metu buvo gėda. Tą kartą vairuotojui patariau: „Pasakykim, kad atsitiko nelaimė, ir atvažiuokim pasitikti politikų taksi.“ Nemanau, kad taip turėtų būti.

Kitas klausimas – kiek automobilių parkas yra naudojamas. Jei savo įmonei nupirkčiau, pavyzdžiui, 12 automobilių, jų metinė rida turėtų būti ne mažiau kaip 40 tūkstančių kilometrų vien todėl, kad automobilis turi kurti pridėtinę vertę, uždirbti pinigus, tokiu atveju investicija yra tinkama.

Bet jei Seimo automobilis per metus nuvažiuoja viso labo 20 tūkstančių kilometrų, jis praranda bet kokią ekonominę naudą ir vertę.

Tuomet reikia turėti tik, pavyzdžiui, 10 automobilių būtiniems atvejams, o kitus galima nuomotis.

Tada nereikės rūpintis nei tepalais, nei padangomis, nei draudimais. Bet aš kritiškai žiūriu į ministerijas, kurios atsisako automobilių. Manau, kad tai viešųjų ryšių žaidimai, mėginimas įtikti kokiai nors mažai žmonių grupei, kokie jie neva šaunūs.

Žinoma, yra šeimų, turinčių ir 2–3 automobilius. Kai kurie į miestą išvažiuoja tik kelis kartus per mėnesį. Tuomet tu esi labai turtingas ir prabangiai gyveni, jei turi 2–3 automobilius ir jais naudojiesi tik kelis kartus per mėnesį. Man tai nesuvokiama.

– Kiek lėšų daugiausia galėtumėte išleisti automobiliui?

– Aš esu išmokytas amžinatilsį tėvo – mūsų šeimoje buvo skiepijamas požiūris, kad automobilis turi būti ekonominės klasės, turi generuoti pajamas, bet būti patogus ir finansiškai prieinamas. Nereikia, kad automobilis brangiai kainuotų, bet nereikia ir tokio, kurį nuolat taisytum.

Nepirkčiau automobilio, brangesnio nei 80 tūkstančių eurų, nebent turi gerą padėtį visuomenėje, esi vyresnis nei 55 metų ar turi didelį verslą.

Manau, kad daugeliui užtektų automobilio, kainuojančio 22–25 tūkstančius eurų, jei šeimos pajamos leidžia tokį įsigyti. Manau, kad žmogui geriau turėti vieną automobilį iki 10 metų nei kelis senesnius.

Plaukiojimą ir vandens transportą yra pamėgęs ir R.Žemaitaitis, ir jo vaikai.
Asmeninio archyvo nuotr.

Būna, kad atsiranda išpuikusių, kurie man pradeda aiškinti, jog reikia vairuoti elektromobilį. Bet pirmiau pažiūrėkite, iš kur ir kaip gaunama ta elektra. Vilniuje matau užkurtas šilumines katilines, kūrenančias granules, medieną, kad pagamintų elektrą.

Kai Lietuva pasistatys daug vėjo jėgainių, bus daug įkrovimo stotelių, tuomet bus galima pagalvoti ir apie elektromobilį. Kol kas tokiu automobiliu gal ir patogu važinėti Vilniuje, bet visai nepatogu užmiestyje.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder