Oleksijui Arestovičiui - 47:

Saulius Spurga: „Kokios Arestovčiaus perspektyvos politikoje – parodys ateitis"

Oleksijaus Arestovičiaus padaryta klaida aiškinant Rusijos raketų smūgio Dnipre aplinkybes sukėlė didžiulį šurmulį ir privertė Arestovičių atsistatydinti iš Ukrainos prezidento administracijos patarėjo pareigų. Šis nesusipratimas sukėlė sumaištį ir reputacinę žalą, ypač turint omenyje Arestovičiaus populiarumą ir jo vaidmenį informaciniame kare.

Negalima sakyti, kad panaši krizė buvo neišvengiama, vis dėlto tam tikra prasme ji buvo dėsninga.

Du Arestovičiaus vaidmenys – savo ryškią nuomonę turinčio komentatoriaus ir kartu prezidentūros atstovo – niekada nebuvo susilieję natūraliu būdu ir dėl to nuolat tvyrojo tam tikra įtampa.

Kita vertus, Arestovčius, mėgstantis kalbėti apie Dievą ir tikėjimą, suklupo jo paties keliamų vertybių sistemoje, tai yra, pasikėlė į puikybę, ir, matyt, buvo tik laiko klausimas, kada ši aplinkybė duos savus vaisius. 

Arestovičiaus vaidmens negalima pervertinti.

Tūkstančiams žmonių jis tapo guodėju, vilties kibirkštimi, kelrodžiu. Arestovičius – Ukrainos laimimo informacinio karo prieš Rusiją simbolis.

Galų gale, tai charizmatiška asmenybė, kuri sugebėjo sugrąžinti viltį, kad viešojoje erdvėje ir politikoje gali įsitvirtinti ne tik rėksniai, savo turtais manipuliuojantys prasisiekėliai ar viešųjų ryšių produktai, bet ir turtingos asmenybės, eruditai, pasižymintys originaliu požiūriu į daugelį pasaulio reiškinių.  

Tačiau panagrinėkime pirmadieninę Arestovičiaus ir Feigino laidą, kurioje buvo aiškinama Arestovičiaus padaryta klaida ir po jos kilusios pasekmės.

Kilusį šurmulį Arestovičius iš esmės įvertino kaip prieš „eilinį Ukrainos pilietį“ nukreiptą sėkmingą Rusijos informacinę ataką, kurią parėmė dalis Ukrainos visuomenės ir politikų, dėl menko sąmoningumo nesupratančių savo vaidmens Rusijos primestame žaidime.

Negali paneigti, kad tokiame aiškinime yra didelė tiesos dalis. Vis dėlto laidoje Arestovičius teisinosi nuovargiu, joje plačiai buvo aiškinama, kad klaida nebuvo tokia reikšminga ir neturėjo realių pasekmių.

Deja, tenka konstatuoti, kad toks vertinimas nėra korektiškas ir tikslus.

Klaida buvo apmaudi, baisi, ypatingai skausminga, ir ne tik raketų smūgio aukoms, bet ir visai Ukrainos visuomenei.

Tai įvyko ypatingai dramatišku momentu ir dramatišku laiku. 

Aptariama Arestovičiaus ir Feigino laida sukėlė prieštaringas mintis, nes joje buvo išvis nepaminėtas svarbus faktas, kad Arestovičius yra prezidento komandos narys.

Buvo vis pabrėžiama, kad Arestovičius tėra „eilinis Ukrainos“ pilietis, o Youtube laidos populiarumą lėmė vien jos dalyvių talentas.

Vis dėlto tai nėra gryna tiesa, nes laida tarp miriado kitų laidų su plepėtojais, aiškintojais, politologais ir mistifikuotojais išsiskyrė ir daugelio dėmesį patraukė tuo, kad Arestovičius turėjo pareigūno statusą ir todėl teisėtai buvo sukeliami lūkesčiai, kad bus pateikiama informacija ir komentarai, kurie remiasi ne tik oficialiais šaltiniais.

Arestovičius laidoje kalbėdavo apie tarnybinį bendravimą su prezidentu Zelenskiu, o tai neabejotinai buvo laidų populiarumo veiksniu.

Net jei sutiktume, kad prieš Arestovičių kilusi kritikos banga buvo perdėta, niekaip negali sakyti, kad kritikuojamas buvo „eilinis pilietis“, nes reputacinė žala buvo padaryta ir Ukrainos prezidentui bei Ukrainos valstybei.

Atitinkamai arogantiškai laidoje skambėjo Arestovičiaus selektyvus atsiprašymas, kai jis atsiprašė aukų, bet neatsiprašė kritikų – beje, neatsiprašė prezidentūros, kuriai padaryta žala, neatsiprašė ir visos Ukrainos visuomenės. 

Feiginas ir Arestovičius savo laidą įvertino kaip svarbiausią informacinio karo veiksnį.

Tuo labiau keistas jų atsisakymas suprasti, kad kartu su informacinių karų flagmano titulu tenka ir atitinkama atsakomybė, kuri apima ir mokestį už padarytas klaidas.

Puikybės požymių tikrai yra.

Feigino ir Arestovičiaus laidų klausiausi ne tiek daug, užtat domėjausi Arestovičiaus laidomis apie Dievo buvimą, psichologiją.

Arestovičius, būdamas prezidento administracijos vadovo pavaduotojas, yra pareiškęs, kad sieks Ukrainos prezidento posto ir ne kartą vadino save ryškia, išskirtine asmenybe.

Pastarasis teiginys teisingas, vis tik labiau įprasta, kai apie žmogų tai pasako kiti, o ne jis pats.

Kelti prezidentines aistras karo įkarštyje taip pat nėra labai pasvertas žingsnis. Savo laidose Arestovičius kalba apie tai, kad jis nori įgyti daug galių, valdžios įgaliojimų, tačiau atsidūsta, kad kol kas turi tik didžiulę psichologinę įtaką ir svarsto, kad gal tai kol kas visai tinkama padėtis.

Griebia net metaforiškai toli – norįs būti visos galaktikos valdovu. Tai - humoras? Bet jo veide tuo metu žaidžia tik įprasta gudri šypsenėlė. 

Arestovičius atsistatydino iš visuomeninio prezidentūros patarėjo pareigų. Jis yra trečioji populiariausia Ukrainos asmenybė - tokia ir išliks.

Dabar gal jau net nėra taip svarbu, kad Arestovičius nėra susijęs su prezidentūra: jo gerbėjų ratas jau susiformavęs.

Jis ir toliau dirbs Ukrainos pergalei, teiks viltį daugeliui žmonių.

Spekuliacijoms, kad jis žaidžia dvigubą žaidimą, iš tiesų nėra absoliučiai jokio pagrindo.

O kokios Arestovčiaus perspektyvos politikoje – parodys ateitis.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder