Tomas Baranauskas: Nuo kultūros ministro iki LRT vadovės kėdės išsaugojimo – protestų anatomija

Tada pagal pirminį sumanymą irgi kovota dėl kėdės – kultūros ministro kėdės. Tiesa, kovota atvirkščiai – ne dėl kėdės išsaugojimo, o dėl jos atėmimo. 

Bet, protestuotojų nelaimei, dėl valdančiųjų bailumo ši kova buvo greitai laimėta ir protesto objektas prarastas.

Su tuo buvo tiesiog neįmanoma susitaikyti, bet protestuoti be jokios temos irgi kažkaip nejauku… 

Kai protestuotojai eina su plakatu, kuriame klausia, „Kokios valstybės mes norime?”, yra šiek tiek tragiška ir dar labiau komiška, todėl tuos protestuotojus norisi net užjausti, juos globoti, kadangi žmonės akivaizdžiai pasimetę šiame svetimame jiems pasaulyje…

Nors tie protestai, prasidėję pirmojo naujai išrinkto Seimo darbo dieną, aukščiau Kėdės niekada nepakilo, jie visada labai kūrybiškai vaizdavo tą Kėdės problemą kaip kone egzistencinę. 

Prie Kėdės klijuojamos laisvės, demokratijos, kovos su antisemitizmu, gėrio ir blogio kovos ir kitos gražiai atrodančios, kilnios, etiketės.

Taigi, jie turi temą, prie kurios visas tas žodinis apvalkalas gali būti priklijuotas.

 O kai Kėdės problemos nelieka, toks protestas neišvengiamai tampa tik protesto karikatūra, tuščiu apvalkalu, kuriame nebėra net to menko turinio.

Tai štai, atsiradus naujai Kėdei – LRT generalinės direktorės kėdei, dėl kurios galima pakovoti, šis buvusiųjų protestas prieš esamą valdžią atgavo įkvėpimo šaltinį ir prasmę. Lapkričio 21-osios krizė tuo, galima sakyti, buvo sėkmingai įveikta!

Tiesa, neapsieita be nuostolių. 

Dingo toks gražus „kultūrinis” akcentas. 

„Mes esam kultūra” skambėjo išdidžiai, galingai ir gigantomaniškai! Pacientai iš Napoleonų palatos jau buvo pradėję pavydėti, ir jau rimtai svarstė, ar jie tikrai Napoleonai, o gal vis dėlto – Kultūra?

Nors pačios kultūros, žinoma, protestuotojų tarpe nesumažėjo. Jos kaip buvo mažai, taip ir liko…

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.