Daug kartų teko dalyvauti sausio 13 dienos renginiuose Seime. Ten viskas visada buvo gražu: kviestinė publika, rezistentai, politiniai kaliniai, dvasininkija, diplomatai, Seimo nariai...
Plojimais sutinkami valstybės vadovai, atsistojus plojimais palydimos jų kalbos, plojimais (taip pat atsistojus) išlydimi pasibaigus minėjimui. Plojimai, plojimai, plojimai..., kartais peraugantys į ilgai trunkančias ovacijas liudijančiais meilę ir pasitikėjimą valdžia!
Ir štai užteko dėl pandemijos minėjimą perkelti į lauką, kur reikėjo akis į akį susidurti su nerinktine tautos dalimi, kaip ta begalinė meilė išvirto į tokią pat begalinę panieką, kai buvo užmiršta ir minėjimo paradigma, Sausio 13 aukos, ir pagarba vadams, kada valdantieji iš įprasto jiems nuolankaus (mandagaus) pritarimo netikėtai pakliuvo į švilpimo, baubimo ir kitokios nemeilės speigą.
Tai kas ten įvyko? Saujelė ekstremistų, nepribaigtų kėgėbistų,
Rusijos šnipų ir kitokių kolaborantų likučiai suorganizavo valdžiai obstrukciją?
Galima galvoti ir taip, tačiau kritinis protas sufleruoja, kad viskas ne taip primityvu, kad tauta skilinėja jau daug metų, o dabar atsivėrę tektoniniai lūžiai yra ilgalaikio visų valdžių požiūrio į ją rezultatas.
Tauta savaime neaižėja ir neskyla, kaip kad pačios savaime neskyla malkos, o yra suskaldomos kažkieno, kas turi kirvį.
Prisiminkime kad ir „parlamentinę rezistenciją“ Seime, kai pirmą kartą buvo išrinkti „ne tie“, „megztąsias beretes“, tiksliai žinojusias kas „už Lietuvą‘, o kas „prieš“, savanorių išėjimą į mišką, geležinkelio tilto, neįtikusių ar daug žinančių žmonių sprogdinimus.
Kiek tyrimo komisijų buvo sudaryta, kiek prokurorai vargo... Ir nieko!
Nors gerai žinoma kas tai padarė - nė vieno bent simboliškai nubausto! Lyg savanorių iš viso nebuvo, Bražuolės tiltas šiaip sukrypo, o Juras Abromavičius susisprogdino pats!
Kartu prasidėjo intensyvios kėgėbistų medžioklės dažniausiai organizuojamos... pačių kėgėbistų.
Rezultatas – vėl nulinis! Apsiribota tik slaptaisiais informatoriais, kurių pavardės iki šiol nepaskelbtos ir nei mūsų kartai, nei dar porai kartų, ateisiančių po mūsų, jos liks nežinomos.
Evaldo Vėgėlės karikatūra
Taip liustracija (lot. peržiūrėjimas), mūsuose labiau suprantama kaip apsivalymas, išvirto į apsisaugojimą.
Pamažu formavosi ir atitinkama leksika. Deklaruojama ir puoselėjama tolerancija kitai nuomonei ar minčiai pavirto ne taip galvojančių pjudymu.
Nepataikei į taktą - kėgėbistas, neįtikai Rasai ar Audriui – „Kremliaus agentas“ arba „rusų šnipas“, o atskiros žmonių grupės, drįsusios papurkštauti prieš „vienintelę teisingą tiesą“ ar „vienintelį visus mus išvadavusį vadą“, iš karto buvo paskelbiamos „kirmėlynu“, „vatnikais“, „rusofilais“.
Pats vadas, be poilsio ir išeiginių, trisdešimt metų liejo į suvargusią ir pasimetusią tautą pagiežą, pyktį, panieką iki visiems buvo tvirtai į smegenis įkalta, kad vieni yra visada teisus, kiti – geriausiu atveju – „homo sovieticus“.
Neskubant, po truputį vieni buvo stumiami į vieną barjero pusę, kiti į priešingą. LRT ir valstybinis radijas nors gyvena iš biudžeto, t. y. iš visų mūsų pinigų, tapo vienos partijos, vienos nuomonės ruporu! Įvairios valstybinės meno kultūros ir kitokios premijos pradėtos skirti ne už lietuvių kalbos, meno, kultūros puoselėjimą, bet už viso to pašiepimą ir niekinimą.
Vieni dar bandė ką nors daryti, kiti, nekantresni ir gudresni, „tepė slides“ į užsienius, ne tokie nuovokūs liko savo bendrabučiuose auginti vaikų ir auklėti jų gilia patriotizmo dvasia bei meile Lietuvai ir lakstyti per du ar tris darbus, kad tik būsimi patriotai turėtų ką valgyti.
Galutinai nuvaryti ir nustekenti liko stumdytis eilėse prie lėkštės nemokamos sriubos ir klausytis valdžios kalbų apie kaskart vis gerėjantį gyvenimą ir augantį „bėvėpė“.
Taigi, anądien prie Seimo susitiko dvi Lietuvos. Viena viskuo patenkinta, užtikrinta savo ir savo vaikų ateitimi, apsistačiusi sargybiniais, patarėjais, pasipuošusi medaliais, važinėjanti prabangiais automobiliais, gaunanti milžiniškas algas, turinti po kelis butus Vilniuje ir Palangoje, mėnesiais neišlendanti iš užsienio kurortų, galinti savo vaikus, gimines įtaisyti į pelningas valstybines tarnybas, nors tie iki to nebuvo dirbę jokio darbo..., ir kita, savo kailiu patirianti kasdieninio gyvenimo naštą, nesuprantanti, kam reikia griauti tradicinę šeimą, diegti naujakalbę, dekriminalizuoti narkotikus, sunkmečiu krauti ant taip vos galą su galu suduriančių žmonių naujus mokesčius, matanti pasibaisėtiną valdžios aroganciją ir nekompetenciją, kai labiau rūpinamasi kuo tik nori, bet ne Lietuvos piliečiais, kada ministrai vietoje to, kad suktų galvas dėl valstybės ekonomikos ir investicijų, duodasi po šalį su LGBT+ aktyvistais, arba su fanatiškų užsidegimu riejasi su kaimynais...
Tačiau valdžia su kita (kitokia) Lietuva susitikti niekada nesiteikia, net kviečiama neateina, į savo apartamentus neįsileidžia, o jei kartais iki jos ausų atsklinda koks nepasitenkinimo garsas, tai jau kitą dieną paleidžiami „dvaro šunys“ visiems paaiškinantys, kaip reikia teisingai galvoti ir kokie nežmonės, jedinstveninkai ir fašistai yra tie, kurie taip drįsta negalvoti...
Tad ar verta labai stebėtis tuo kas įvyko sausio 13?
Aišku negražu, bet juk gyvename nepriklausomoje valstybėje kur, kad ir kaip būtų keista, nuo mūsų niekas nepriklauso.
Rašytojas Vytautas Čepas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą