75 metų japonas atvyko padėti Ukrainai

Specialiai iš Saltovkos, Ukraina

Nuo 12 iki 15 valandos į kavinę „FuMi Caffe“ atėję žmonės gauna nemokamai sriubą, antrą patiekalą ir kompotą. Daliai iš jų šis karštas maistas yra vienintelis per dieną, todėl nekantriausi į eilę atsistoja jau aštuntą valandą rytą.

Tai, kad netoli Rusijos sienos esantis Charkovas yra vienas labiausiai sunaikintų miestų, o jame gyventi likusiems žmonėms tikrai yra nelengva, F. Tsuchiko žino iš asmeninės patirties. Japoną karas užtiko Lenkijoje, į kurią jis buvo nuvykęs, norėdamas apžiūrėti nacistų įkurtus koncentracijos lagerius.

Iki pensijos F. Tsuchiko dėstė Vakarų šalių istoriją Tokijo universitete, o prieš penkiolika metų, mirus žmonai, ėmė keliauti po Europą ir gilinti istorines žinias. Rusijai užpuolus Ukrainą, istorikas Varšuvos geležinkelio stotyje pamatė gausybę pabėgėlių, juos ėmė kalbinti.

Išgirdęs siaubingus pasakojimus, pensininkas susigraudino ir pradėjo pabėgėliams pirkti maistą, vaikiškus žaislus. Po kiek laiko F. Tsuchiko nusprendė pats nuvykti į Kijevą, nors Japonijos ambasada buvo iš ten išbėgusi ir tautiečiams griežtai rekomendavo nevykti į Ukrainą.

Kadangi okupantai tuo metu jau buvo nuo Kijevo pasitraukę, pensininkas aplankė ir šalia esančią Bučą bei Irpinę, ten jį labai sukrėtė regėti sugriovimų vaizdai. „Tai man truputį priminė per Antrąjį pasaulinį karą Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimus, kai į tuos miestus buvo numestos atominės bombos, ir kur žuvo mano bičiulio tėvai“, – sakė F. Tsuchiko.

Išgirdęs pasakojimus, kad tuo metu labiausiai priešai bombarduoja Charkovą, o daugybė žmonių pusbadžiu gyvena metro požemiuose, istorikas ten nuvyko ir apsigyveno metro stotelės „Darbo didvyriai“ požemyje.

Minėta metro stotelė yra toliausiai nuo centro nutolusi stotelė, įkurta Saltovkos mikrorajone. Kadangi pastarasis rajonas yra kraštutinis ir nuo Rusijos sienos nutolęs vos 40 kilometrų, okupantai pro jį veržėsi į Charkovą ir be gailesčio bombardavo.

Saltovkos gyventojai išsilakstė į kitus miestus ar užsienį, o tie, kurie neturėjo kitur giminių ar draugų, ėmė slėptis metro stotelėse. Daugiausia pabėgėlių susitelkė „Darbo didvyrių“ požemiuose, pirmas kelias savaites ten slėpėsi net pusketvirto tūkstančio žmonių, ir jiems iškilo bado grėsmė.

Iš savo namų išbėgdami žmonės pasiėmė reikalingiausius daiktus ir maisto, kuris po kelių dienų baigėsi, o nusipirkti jo nebuvo kur.

Maitinimą organizuoti savo iniciatyva ėmėsi 46 metų Natalija Grama, iki karo vadovavusi šalia metro esančiai šašlykinei.

Kai visi nuo sprogimų slėpėsi metro, ši drąsi moteris šašlykinėje gamino maistą ir dalijo tiems, kurie nieko nebuvo pasiėmę. Po savaitės maisto produktus į badaujantį Charkovą ėmė traukiniais gabenti užsienio humanitarinės organizacijos – dalis jo buvo atvežama į metro.

Bomboms ėmus kristi šalia metro, N. Grama perkėlė virtuvę į požemį. Ir pačiu laiku, nes po kiek laiko raketa pataikė į šašlykinę ir ją sunaikino. Moteris, kuriai talkino vyras, dukra ir sūnus, tapo savotiška maitinimo centro vadove.

Būtent į ją ir kreipėsi čia atsikraustęs F. Tsuchiko. „Į priėjusio žemo, plono seneliuko iš Japonijos klausimą, kuo gali padėti, rimtai nesureagavau, nes mums daug kas pagalbą žadėjo, tačiau mažai kas ją tesėjo“, – sakė dabartinė „FuMi Caffe“ direktorė N. Grama.

Direktorės nuostabai, F. Tsuchiko savo pažadą įvykdė su kaupu: po kelių dienų atvežė didelius maišus jos prašytų higienos bei švaros reikmenų, dantų šepetukų, raminamųjų ir kraujo spaudimą mažinamųjų vaistų bei paklausė, ko dar reikia.

Be to, japonas nesibaidė jokių darbų – padėjo gaminti ir išduoti maistą, valė grindis. Metro požemiuose F. Tsuchiko gyveno visą pusmetį, teigdamas, kad taip nereikės mokėti už viešbutį, o tuos pinigus galės paaukoti paramai.

„Jis visiškai nesirūpino ir nesirūpina savimi, žiemą vaikščiojo suplyšusiais batais ir nenorėjo, kad nupirktume naujus, sakė, kad pinigus geriau išleis maistui ar žaislams vaikams“, – sakė direktorė.

N. Grama mano, kad ją likimas su F. Tsuchiko susiejo neatsitiktinai, nes moteris svajojo įkurti savo kavinę, o japonas norėjo padėti nuvargintiems žmonėms. Kai praeitą rudenį per Ukrainos armijos puolimą priešas buvo nuvytas toli nuo Charkovo ir metro slėptuvė buvo likviduota, N. Grama bei F. Tsuchiko nusprendė įkurti maisto dalijimo centrą.

Iš pradžių jiedu kartą per savaitę prie metro virė kavą ir darė sumuštinius, nešė maisto paketus neįgaliems žmonėms į butus, o paskui nusprendė kurti kavinę. Idėja kilo F. Tsuchiko, jis prisiminė, kad vienas bičiulis, Kioto mieste turintis restoraną, jame savaitgaliais nemokamiems pietums sukviečia daugiavaikių šeimų.

Nė vienas iš jų nesitikėjo, kad kavinė taps tokia populiari ir žmonės jau iš ryto stos į eilę. Per tris valandas vietoje planuotų trijų šimtų kavinė pamaitina tūkstantį žmonių. Dalis iš jų valgo kavinėje, o dalis atsineša indus ir maistą nešasi namo.

Apsilankęs kavinėje „FuMi Caffe“ pamačiau, jog dauguma klientų yra pensininkai. Jie skundėsi, jog pinigus atiduoda darbą praradusiems vaikams arba išleidžia vaistams, nes per karą pablogėjo sveikata. Panašiai kalbėjo ir jaunesni žmonės, teigę, jog neturi darbo, nes firma užsidarė ar išsikėlė į kitą miestą.

Visi nepaprastai dėkojo F. Tsuchiko už paramą. Dėkojo ir Charkovo vadovai, kurie padovanojo kavinei šaldytuvus ir maisto produktų, o šių neretai atveža ir vietos verslininkai bei ūkininkai.

Devyniasdešimt procentų kavinės išlaikymo lėšų suaukoja Japonijos gyventojai, iš žiniasklaidos sužinoję apie tautiečio poelgį ir nusprendę jį paremti. F. Tsuchiko savo paskyroje „Facebooke“ kasdien rašo apie kavinės veiklą, dėkoja ir vardija rėmėjus, o jų pavardes iškabina ir kavinėje.

„Nusprendžiau, kad čia liksiu gyventi iki pat savo mirties, nes žinau, kad po karo čia kils ne mažiau, o gal net daugiau problemų ir mūsų šiltas maistas žmones džiugins“, – sakė F. Tsuchiko. Japonas sakė negalintis pamiršti vieno atvejo, kai jo kavinėje pietus gavęs vyriškis apsiverkė, nes tai buvo jo valgomas pirmas karštas patiekalas per pastarąsias keturias dienas.

F. Tsuchiko prisipažino, jog be istorijos turi dar vieną hobį – mėgsta žiūrėti rimtus meninius filmus, ir vardijo daugybę garsių režisierių, iš kurių mėgstamiausias yra britas Kenas Loučas.

„Apie šį karą irgi bus sukurta daug filmų, tai, kas vyko Bučoje yra ne mažiau baisu už tai, ką nacistai darė koncentracijos lageriuose, o kai girdžiu V. Putino grasinimą panaudoti atominį ginklą Ukrainoje, galvoju, kad jis yra ne mažesnis psichopatas, nei buvo Hitleris“, – sakė F. Tsuchiko.

Japonas pastaruoju metu direktorės pareigose pavaduoja N. Gramą, mat ji išvyko į karinę Kijevo ligoninę globoti vyro Igorio, kuris kovojo Bachmute ir buvo rimtai sužeistas, jam buvo atliktos kelios sudėtingos operacijos.

N. Grama neslėpė, kad F. Tsuchiko kavinės darbuotojus stebina tuo, jog valgo labai saikingai, mažai vartoja mėsos, bet yra labai gyvybingas, nesibaido jokių darbų, su visais sveikinasi, visada šypsosi, o vaikus apdalija saldumynais.

Nors F. Tsuchiko pagal japonų paprotį žemai nusilenkia ne tik kavinės lankytojams, bet ir darbuotojams, kartu jis esą reikalauja pareigingumo, punktualumo, švaros, nuolat primena rodyti pagarbą klientams. Be to, F. Tsuchiko esą nervina ir tai, kad įvairūs formalumai yra ilgai sprendžiami, o darbai daromi atmestinai, nes jis yra įpratęs, kad sprendimai priimami greitai ir viskas atliekama kruopščiai.

Pomėgį istorijai F. Tsuchiko sakėsi paveldėjęs iš tėvo, knygų leidyklos direktoriaus. Penkeriais metais jaunesnis atvykėlio brolis irgi dirbo pedagogu – mokykloje dėstė japonų kalbą.

„Aš ukrainiečiams talkinsiu dar daug metų, nes greit nemirsiu, esu kilęs iš ilgaamžių šeimos – tėvas mirė 96, o senelis 102 metų“, – atsisveikindamas sakė F. Tsuchiko ir pakvietė jo kavinėje apsilankyti visada, kai būsiu Charkove.