Garage full of Russian parade uniforms was found in Irpin near Kyiv. It seems like Russians were preparing for a victory parade in Kyiv. pic.twitter.com/zYbmYFgsr4
— NewsFromUkraine (@newsfromukr) March 6, 2022
Rusų nesėkmė laimėti žaibiškai aiškinama padrikais pastebėjimais, spėlionėmis, klaidingais įsivaizdavimais, netgi stereotipais.
Tačiau naujas, iš dalies įslaptinta informacija paremtas tyrimas atskleidžia daugiau detalių apie tai, kas ir kodėl nepavyko bei ko dar galima tikėtis.
Tai, kad Ukrainoje prasidės atviras karas, šių metų pradžioje įspėjo ir ukrainiečių sąjungininkai, ir ekspertai, prieštaringus signalus siuntė ir Kremlius.
Nuolatinis žiniasklaidos dėmesys, diplomatinės pastangos dabar, iš laiko perspektyvos gali pasirodyti ir pranašiškos, ir kartu naivios.
Ir nors tada netrūko abejonių, ginčų dėl to, kada, kokia apimtimi ir kaip jis išsiplės po 8 metų nesibaigiančių kovų Donbase, artėjant vasario 24-osios rytui vilčių dėl taikos nebuvo daug – paskutiniai manevrai, pajėgų telkimas ir kiti signalai buvo matomi plika akimi.
Būtent tokie akivaizdumai savotiškai pakišo koją vertinimams, ko galima tikėtis, – ne tik prieš karą, bet jau ir jam prasidėjus.
Vadinamoji karo migla sukūrė situaciją, kai iš netikslaus, neretai prieštaringo, padriko informacijos srauto, užplūdus emocijoms imta skelbti išvadas, vertinimus, džiūgauti dėl ukrainiečių sėkmių ir rusų nesėkmių.
Kai, regis, viskas visiems tapo aišku, tapo pastebimas ir noras tikėti iškreiptu karo paveikslu, ir nenumaldomas smalsumas atspėti, o kas gi bus toliau. Visa tai užgožė nepagražintą karo realybę, o neretai – ir faktus.
Taip, Ukraina atsilaikė, atsikovojo dalį užgrobtų teritorijų, tačiau iki šiol nedaug kas supranta, kaip ir kodėl ukrainiečiams tai pavyko padaryti ir kas bei kodėl Rusijai nepavyko.
Keturių ekspertų paskelbtas Karališkojo Jungtinių pajėgų instituto (RUSI) puslapyje pažėrė daugiau detalių: dalis jų girdėta, nesyk išskirta, kitos – nuspėtos, tačiau iki šiol nebuvo pagrįstos, o šį kartą susistemintos į 69 puslapių dokumentą, pavadintą „Išankstinės konvencinės Rusijos invazijos į Ukrainą pamokos: 2022 m. vasaris-liepa“.
Šios pamokos gali būti labai svarbios: atsikračius emocijomis ir stereotipais grįstų prielaidų ir pažvelgus į faktais bei pačių ukrainiečių pateiktais operaciniais duomenimis pagrįstą informaciją, galima ne tik išvengti tragiškų klaidų pakartojimo, bet ir aiškiau įvardyti poreikius, kurie šiuo metu supaprastintai įvardijami tokiomis frazėmis kaip „Ukrainai tereikia ginklų ir amunicijos“.
Su optimistine prognoze apgavo patį Putiną
Tokios prielaidos dėl klaidingai suprastų pamokų kone geriausiai atsispindi karo planavimo fazėje – tiek iš rusų, tiek iš ukrainiečių ir net jų sąjungininkų pusės.
Dabar tai jau aišku tyrimo autoriams, tarp kurių buvo du britų ekspertai Jackas Watlingas ir Nickas Reynoldsas iš RUSI, Ukrainos desantininkų generolas Michailo Zabrodskis ir buvęs Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksandras Danyliukas, nuo vasario iki spalio mėnesio kruopščiai analizavę iki šiol neviešintus duomenis. Ukrainiečiai tiesiogiai prisidėjo ir prie realaus planavimo kovinių operacijų metu, tad jų patirtis – ne tik teorinė.
Autoriai pripažino, kad tai nėra mokslinė studija.
Tačiau tai yra kur kas išsamesnis tyrimas nei vieša informacija, neretai klaidingomis interpretacijomis bei iškraipytais duomenimis paremti vertinimai.
Be to, šis tyrimas paremtas ir įslaptintais Ukrainos generalinio štabo duomenimis – nuo operacinio planavimo ir sprendimo priėmimo iki mūšių įvertinimo ataskaitų.
Dėl tokios informacijos jautrumo bei operacinio saugumo reikalavimų visos detalės negalėjo būti viešinamos, tad tai daugiau yra liudijimų ir dalinės faktinės informacijos rinkinys.
Pavyzdžiui, nesyk spėliota, kad Kremliuje sprendimas dėl invazijos į Ukrainą buvo priimtas siaurame rate. Tyrime detaliai aprašomos tokių sprendimų priežastys bei pasekmės: pirmiausiai Kremliuje nenorėta informacijos nutekėjimo, kad pati „specialioji operacija“ savo apimtimi liktų paslaptyje kaip įmanoma ilgiau.
Tai beveik pavyko, mat ukrainiečiai netgi netikėjo sąjungininkų iš JAV įspėjimais – tuo, beje, netikėjo ir kai kurios didžiosios Europos šalys, tad apgaulės planas iš Rusijos pusės žiūrint suveikė.
Užklupti netikėtai didelio invazijos masto ukrainiečiai pirmosiomis dienomis gynėsi padrikai, turėjo permetinėti dalinius į netikėtas kryptis, pavyzdžiui, ginti ne tik Donbasą, bet ir sostinę Kyjivą.
Net jei ukrainiečiams pavyko prieš pat karą išsklaidyti savo dalinius, išvesti juos iš nuolatinės dislokacijos vietų, t.y. laiku prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir išsaugoti kovingumą bei pajėgumus, tai kainavo bent kelias chaotiškas dienas.
Bet apgauti liko ir rusų generolai bei pulkininkai – operacijoms iki galo neparengtų dalinių vadai.
Nežinodami tikrojo operacijos plano, datos, masto, jie neparengė ir savo pavaldinių – nuo jaunesniųjų karininkų iki eilinių.
Todėl teko pasikliauti viltimi dėl greitos karo baigties, Rusijos armijoje neretai klastojamomis parengties ataskaitomis, netgi senais žemėlapiais, kuriuose nebuvo kai kurių naujų gyvenviečių.
Nė viena iš šių vilčių nepasiteisino: karas greitai nesibaigė, tad tikroji, o ne melaginga parengtis, šaudmenų ir kitų būtinų karui reikalingų priemonių atsargų trūkumas bei pasimetimas erdvėje daug kainavo rusams.
Viskas baigėsi absurdais, kai puolančių rusų daliniai turėjo klausinėti vietos gyventojų, kur jie atsidūrė, o į bendrą bataliono taktinę grupę sutelktų skirtingų dalinių vadai neturėjo nei bendro darbo patirties, nei žinojo vieni apie kitų tikrąją parengtį, sudėtį, nei turėjo pakankamai reikalingų išteklių ilgesnėms operacijoms.
Planuota, kad išdalinto kovinio komplekto batalionų taktinėms grupėms užteks kelioms savaitėms, tačiau po pirmųjų intensyvių mūšių paaiškėjo, kad šaudmenų ir amunicijos neužteks nė pilnai savaitei.
Pats Vladimiras Putinas aktyviai kišosi į planavimą, tačiau taip pat liko kvailio vietoje, mat jam įtikti norėję žvalgybininkai bei aukščiausi generolai galimai pateikė pernelyg optimistinį būsimų įvykių scenarijų ir neįvertino tokių aplinkybių, kaip „o kas, jei ukrainiečiai elgsis ne pagal mūsų numatytą planą?“.
Pavyzdžiui, RUSI tyrime pažymima, kad kai pernai pavasarį Rusija pradėjo telkti pajėgas prie Ukrainos sienų, Vakarų šalys tai įvertino ne kaip pasiruošimą invazijai, o kaip grasinimą.
Savo ruožtu Rusijai tai tai buvo mobilizacinės pratybos bei patvirtinimas, kad Ukrainos sąjungininkai nespės laiku sureaguoti, o jei bandys reaguoti, jau bus per vėlu.
Būtent tokios prielaidos įsuko klaidingų sprendimų virtinę.
2021-ųjų liepą Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) 5-osios tarnybos (operatyvinės informacijos rinkimo ir tarptautinių ryšių) 9-oji valdyba buvo išplėsta, o jai pavesta atlikti Ukrainos okupacjos planavimo užduotis.
FSB agentai atliko žvalgomąsias užduotis pačioje Ukrainoje ir V. Putinui asmeniškai pristatė tokį paveikslą: šalis politiškai apatiška, susiskaldžiusi, visuomenė nepasitiki lyderiais, susirūpinusi dėl ekonomikos, netiki karo galimybe.
Be to, V. Putinas ėmė aktyviai įtikinėti, kad rusai ir ukrainiečiai – viena tauta, bendros civilizacijos dalis, o skirtį tarp bendros istorijos, kultūros gilina tik „marionetinis Vakarų režimas Kyjive“.
Tad užduotis atrodė paprasta ir aiški. Tereikėjo per žaibišką 10 dienų karinę kampaniją įveikti silpnas Ukrainos karines pajėgas, kurios nespės mobilizuotis ir blogiausiu atveju išstatys 40 tūkst. nekoordinuotų papildomų karių, o pats Rusijos generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas V. Putiną įtikino, kad „antroji pasaulio armija“ lengvai susidoros su šia užduotimi.
Vadovaujantis tokiomis prielaidomis, kad Rusija sugebės su turima kiekybine persvara žaibiškai įveikti ukrainiečius, paralyžiuoti, pašalinti Ukrainos politinę ir karinę vadovybę arba priversti ją sprukti bei sukaustyti Vakarus, kurie nespės sureaguoti, pergalė atrodė lengvai pasiekiama.
Tokiam vertinimui pritarė ir FSB ir Gynybos ministerija, kuriai vadovaujantis Sergejus Šoigu patikino, kad Rusijos pajėgos sukaustys ukrainiečius Donbase, staigiais smūgiais iš pietų ir šiaurės pakirs Ukrainos politinės ir karinės vadovybės galimybes priešintis, užims politinės, ekonominės galios centrus ir įvykdys V. Putino iškeltą tikslą.
Viskas buvo paremta greičiu bei optimizmu, kad planas veiks be rimtų trikdžių. Kitaip nei NATO šalyse, planas nebuvo ištestuotas vadinamosiose „raudonosiose komandose“, kai per pratybas „raudonieji“ realistiškai simuliuoja priešininko veiksmus ir taip atskleidžia galimas planavimo spragas.
Todėl norėdama prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių Rusija užtruko neįtikėtinai ilgai.
Jau invazijos pradžioje tapo žinoma apie rusų karių paradines uniformas, kurios jau buvo gabenamos į Ukrainą numatytam pergalės paradui Kyjive, tačiau mažiau atkreiptas dėmesys į tai, jog Rusijos nuoseklios ir sisteminės raketinės atakos prieš Ukrainos infrastruktūrą prasidėjo tik rudenį. Iš pradžių Rusija tyčia nesitaikė į tokią infrastruktūrą, kaip geležinkeliai, elektrinės, mat tai vertinta kaip vertingas karo grobis bei poveikio priemonė okupacinių pajėgų rankose.
Užėmusi visą arba didžiąją dalį Ukrainos Rusija jau planavo ukrainiečių atomines elektrines perduoti „Rosatom“, o šildymo užtikrinimas žiemą būtų galėjęs tapti netgi šantažo įrankiu Ukrainos visuomenei, bauginant ją ar siekiant jos palankumo.
Visi ukrainiečiai – į 4 grupes, o 1-ąją jų planavo sušaudyti
Viena vertus tai, kad Rusija planavo baigti pagrindines karines operacijas per 10 dienų, buvo ne šiaip optimizmas, bet ir pasverta rizika.
Net iš laiko perspektyvos žiūrint taip ir galėjo nutikti: jei Rusijos aviacija, o ypač kruizinių ir balistinių raketų efektyvumas naikinant Ukrainos priešlėktuvinės gynybos, valdymo ir vadovavimo grandinės, kitus pajėgumus, šalies politinę ir karinę vadovybę būtų buvęs bent kiek didesnis ir atitiktų Rusijos propagandistų kuriamą „antrosios pasaulio karinės galybės“ mitą, šiandien vargu ar kas kalbėtų apie tebevykstantį karą Ukrainoje.
Tyrimo autorių teigimu, Rusija buvo arčiau savo plano įgyvendinimo, nei anksčiau manyta, mat Rusija pirmosiomis karo dienos be šoko efekto ir iniciatyvos dar ir turėjo milžinišką kiekybinę persvarą, pavyzdžiui, 12 prieš 1 kai kuriose kryptyse ir būtų užtekę kelių sėkmingesnių proveržių.
Mažesniu tokio optimizmo pavyzdžiu galima laikyti Chersono užėmimą, kuris krito be rimtesnių mūšių ir dėl, spėjama, išdavysčių Ukrainos pajėgų viduje.
Į tokio scenarijaus išsipildymą visos Ukrainos mastu Rusija dėjo daug pastangų: ne tik pasirinkti Ukrainos generolai bei jų šeimos nariai invazijos pirmosiomis valandomis sulaukė SMS žinučių, siūlančių pasiduoti arba susitaikyti su pasekmėmis, bet ir kone visi be išimties Ukrainos pulkininkai, t.y. kariuomenės stuburo vadinamu brigadų vadai.
Matyt, neverta pernelyg stebėtis, kaip Rusijai pavyko gauti asmeninius aukštų Ukrainos karininkų ir jų šeimų kontaktus, tačiau šis punktas yra vienas esminių, kodėl Kremliui nepavyko: nesugebėjimas tinkamai įvertinti ukrainiečių, tarp jų ir aukščiausios vadovybės motyvacijos priešintis tapo viena esminių klaidų jų virtinėje.
Rusijos įsivaizdavimas, kad po 10 dienų kariai atliks tik stabilizavimo operacijas, naikins lokalius pasipriešinimo židinius ir palaikyti tvarką atiduos Rosgvardijos daliniams, vietos kolaborantams, pirmosiomis karo savaitėmis neatrodė nerealistiškas. Priešingai, viskas kai kur išties vyko pagal kraupų planą.
Pavyzdžiui, tame pačiame Chersone, kur į okupantų pusę perėjo dalis policijos pareigūnų, iš pradžių būta pilietinio pasipriešinimo apraiškų – protestų ir pan., tačiau pasirodžius Rosgvardijos daliniams viskas persikėlė į pogrindį, t.y. kolaborantų naikinimą. Bet miestą jau kontroliavo rusai.
Tuo metu civilių sulaikymai, tardymai, kankinimai, prievartavimai ir žudynės Bučoje, Irpinėje, Chersone bei kituose greitai užimtuose gyvenamuosiuose punktuose taip pat nebuvo joks atsitiktinumas: rusų kariai ėjo po namus su iš anksto FSB paruoštais sąrašais, kuriuose buvo visi bent kiek su Ukrainos valstybingumu susiję asmenys – ir tie, kurie kaip nors prisidėjo prie 2014-ųjų Maidano įvykių, ir vietos valdžios, švietimo, kitų pilietinių institucijų atstovai.
Planas buvo visus ukrainiečius padalinti į keturias kategorijas: tuos, kuriuos reikia „fiziškai likviduoti“, tuos, kuriuos reikia represuoti ar įbauginti, neutraliuosius, kuriuos galima priversti kolaboruoti, ir tuos, kurie jau buvo pasiruošę kolaboruoti su okupantais.
Pirmojoje kategorijoje atsidūrę asmenys buvo žinomi rusų desantininkams, kurie galėjo sulaikyti ar vietoje sušaudyti asmenis. Antrojoje kategorijoje įvardytus ukrainiečius būtų tekę filtruoti, asmeniškai identifikuojant, užvedant naujus sąrašus, kad, kilus būtinybei, asmenis – dešimtis milijonų ukrainiečių būtų galima spausti, šantažuoti, atskleisti pasipriešinimo židinius arba sunaikinti.
Ir tik tada planuota į Ukrainą perkelti rusų mokytojus, valdininkus, kurie okupuotoje teritorijoje užsiimtų „reedukacine veikla“.
Chersone tai iš dalies ir buvo bandoma daryti, o ką tai būtų reiškę visos šalies mastu, galima tik įsivaizduoti padauginus Bučos, Irpinės, Chersono ir kitose okupuotose teritorijose buvusių aukų skaičių iš daugelio kartų. Ir jei vietos administracijos vadovus bei valdininkus dar bandyta bauginti, šantažuoti, tai centrinei valdžiai Kyjive, Rusijos sėkmės atveju, nebūtų taip pasisekę.
Rusijos aktyvuoti diversantai turėjo užduoti pagrobti arba nužudyti ne tik patį prezidentą, mat Volodymyras Zelenskis, kad ir koks nepatyręs, buvo laikomas aukščiausios šalies valdžios simboliu – planuota taip pat pasielgti ir su kitais sprendimų priėmėjais, netgi jų patarėjais.
Tuo metu Kyjive buvo planuojamas marionetinės valdžios sukūrimas, kur prorusiška frakcija Radoje planavo steigti „Taikos judėjimą“, uždrausti pasipriešinimą ir įtvirtinti okupantų valdžią.
„Rusijos invazijos planai buvo detalūs ir buvo parengti praktiniai problemų sprendimai okupuotoje Ukrainoje. Planai galėjo pasiteisinti, jei jie būtų buvę tinkamai įgyvendinti ir Rusija buvo arčiau to, nei plačiai suvokiama“, – pažymima RUSI tyrime.
Pasikeitus aplinkybėms nesugebėjo prisitaikyti
Nors prielaidos dėl minimalaus pasipriešinimo buvo klaidingos, ne tik pietinės Ukrainos okupacija rodo, kad operacijos greitis lėmė pagrįstas viltis dėl teritorijos užgrobimo net ir be daugumos paramos.
Pavyzdžiui, Gomelio-Kyjivo kryptimi ukrainiečiai iš pradžių neturėjo beveik jokių rezervų, o užgrobus Hostomelio oro uostą iš Šiaurės Vakarų ėmė veržtis didelės Rusijos šarvuotųjų pajėgų grupuotės – viskas vyko pagal planą.
Ir nepaisant Ukrainos pajėgų pasipriešinimo, Rusija turėjo kovinę galią karo pradžioje įveikti ukrainiečius, mat jie neturėjo reikiamų rezervų, reikiamu metu, reikiamoje vietoje.
Bet kiekybinė ir net tariamai kokybinė galia popieriuje, kaip paaiškėjo, nėra tas pats, kas realybė.
Pavyzdžiui, daug kalbėta apie Vakarų karinę paramą dar prieš karą, ypač prieštankinę ir priešlėktuvinę ginkluotę, tačiau, kaip pažymima RUSI tyrime, svarbiausią stabdomųjų operacijų dalį suvaidino ukrainiečių artilerija: būtent artilerijos pasalose buvo naikinamos ištisos rusų armijos kolonos.
Jas prieštankiniais ginklais galima buvo nebent stabdyti, neretai taikantis pasalose iš nedidelio atstumo, bet pagrindinę žalą darė artilerija.
Dėl klaidingo planavimo, manant, kad rusų desantininkai sugebės užimti svarbiausias sankryžas, tiltus, perkėlas, įsivaizdavimo, kad ukrainiečių gynyba subyrės nuo kruizinių raketų smūgių pirmosiomis karo valandomis, o Ukrainos karinė politinė vadovybė bus paralyžiuota, išsilaksčiusi ar sunaikinta, rusų tankų ir šarvuočių kolonos judėjo parado formuotėmis – beveik be žvalgybos, be pėstininkų paramos, bet atstumų laikymosi.
Nesitikėdami aršaus pasipriešinimo miestuose ir juos apeidami rusai sugebėjo pražiopsoti ištisus ukrainiečių batalionus, kurie, iš pradžių išsiskaidę ir sugebėję išvengti pirmųjų Rusijos antskrydžių, vėl susitelkė ir patys atsidūrę apsuptyje arba atkirsti smogė rusams iš užnugario.
Tai, kad netikėti, prieš pat invaziją paaiškėję, o daugeliui rusų karininkų taip ir nepateikti vadovybės planai jau pirmosiomis karo dienomis nuėjo šuniui ant uodegos, sukėlė visą pasekmių grandinę.
Nors netikėtumo veiksnys dėl skirtingų priežasčių veikė abi puses beveik vienodai, ukrainiečiai sugebėjo greičiau prisitaikyti ir reaguoti, o nepaslanki, įsakymų iš centrinės vadovybės linkusi laukti Rusijos armija strigo, vėlavo ir laiku neprisitaikė prie pasikeitusių aplinkybių. Kai tau įsako judėti į priekį, tai ir judi, neklausinėji.
Ir jei priekyje yra kažkodėl gerokai platesnė nei žemėlapiuose nurodyta upė vien todėl, kad ukrainiečiai užtvindė vietoves, tai dar nereiškia, kad galima nevykdyti vadovybės Maskvoje nurodymo persikelti per upę. Todėl keliesi ir netenki dešimčių vienetų kovinės technikos, net ir apšaudant priešo artilerijai. Tada stebiesi, kaipgi taip galėjo įvykti, kad visa kuopa sunaikinta.
Pavyzdžiui, Ukrainos specialiųjų pajėgų daliniai vieną po kitos rengė tiesioginės ugnies ir artilerijos pasalas rusų elitiniams daliniams – desantininkams, kurie, net ir po pirmųjų didelių nuostolių nesugebėjo laikų prisitaikyti, toliau bandė veržtis tomis pačiomis kryptimis ir buvo sunaikinti ištisomis kuopomis viena po kitos.
Nuostabą dėl didelių rusų pajėgų nuostolių, nesėkmingų bandymų prasiveržti keitė pyktis, desperacija, tačiau tai nė kiek nepagerino situacijos, o ukrainiečiai, priešingai – sugebėjo mobilizuoti ne tik rezervus Kyjive, dalindami ginklus visiems, kas tik juos galėjo nulaikyti, bet ir sėkmingai įtraukė karo akademijų personalą, netgi jaunuosius kadetus – būsimuosius leitenantus.
Gebėjimas prisitaikyti, originaliai spręsti išgyvenimo klausimus ir sukurti papildomus rezervus nepanaikino rusų kiekybinės persvaros, kuri Gomelio kryptimi siekė 12 prieš 1, tačiau visiškai pribloškė netgi elitinius Rusijos dalinius.
Pirmosiomis karo dienomis, kai Rusijos pajėgos priartėjo prie Charkivo miesto, į jo centrą įriedėjo Rusijos specialiųjų pajėgų grupės – nedideli, mobilūs vienetai su šarvuotais automobiliais ir sunkvežimiais, kurie keliomis kryptimis bandė veržtis į centrą, tikėdamiesi, kad reguliariosios Rusijos armijos pajėgos jau netoliese.
Iš tikrųjų tai buvo pasala, bet net ir apsupti teritorinių pajėgų karių, rezervistų, į juos elitiniai rusų specnazo vyrai žiūrėjo su neslepiama panieka ir arogancija, teigdami, kad tai ukrainiečiai turės po kelių valandų pasiduoti, nors iš tikrųjų būtent izoliuotos Rusijos elitinės pajėgos buvo sunaikintos.
Dabar jau nebėra kur trauktis
Visos šios pamokos buvo svarbios dar iki rugsėjį prasidėjusių didžiųjų ukrainiečių kontratakų Charkivo, Chersono frontuose, kur rusai turėjo atsitraukti ir patyrė skaudžius pralaimėjimus – šių operacijų tyrimo autoriai tyčia neanalizavo dėl operacinio saugumo aplinkybių, juo labiau, kad jos dar nesibaigė.
Tačiau nuo vasaros tapo akivaizdu, kad ukrainiečių operacinį meną pakeitė išteklių svarbos veiksnys – išnaudojusi beveik visus turėtus išteklius Ukraina tapo visiškai priklausoma nuo Vakarų karinės pagalbos.
Tuo metu pirmuosius keturis karo mėnesius Ukraina iš esmės kariavo su tomis atsargomis ir rezervais, kuriuos buvo sutelkusi iki karo, t.y. su tuo, apie ką žinojo arba bent jau turėjo žinoti Rusija, tačiau nesugebėjo tinkamai įvertinti.
Dabar žaidimo taisyklės jau gerokai pasikeitusios ir tyrimo autoriai įspėja nenuvertinti Rusijos gebėjimų mokytis iš savo klaidų, prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių, mat būtent priešininko nuvertinimas ir buvo viena didžiausių Rusijos klaidų, dėl kurių ji nesugebėjo įveikti ukrainiečių per planuotas 10 dienų.
Tad net jei Rusijos kariuomenė parodė taktinę nekompetenciją mūšio lauke pirmaisiais mėnesiais, o ir dabar bukai šturmuodama fronto linijas ties Bachmutu nespinduliuoja sumanumu, tai nereiškia, kad rusiškos ginkluotės sistemos yra neefektyvios, o pačios pajėgos nėra pajėgios atsitiesti.
Russian armor column ambushed by Ukrainian forces. pic.twitter.com/yqZSAgd2q9
— Global: Military-Info (@Global_Mil_Info) March 11, 2022
„Nuo vasario 24-osios daugelis apžvalgininkų, kurie neturėjo tiesioginės konflikto patirties, pernelyg stipriai reagavo taisydami savo ankstesnes analitines klaidas, pervertinant Rusijos pajėgas.
Dabar vyrauja įsivaizdavimas, kad Rusijos pajėgos yra sistemiškai nekompetentingos, nepataisomai korumpuotos, kad jų ginklai yra neefektyvūs, nepatikimi, o pajėgos – nepajėgios prisitaikyti.
Šis naratyvas yra pavojingas todėl, kad jis netikslus ir skatina pernelyg didelį, nekritišką pasitenkinimą savo veiksmais“, – pažymima tyrime.
Tyrimo autorių teigimu, jei Rusijos kariuomenė parodys gebėjimus vykdyti jungtines operacijas, jose efektyviai naudos iki šiol turimą oro pajėgų pranašumą, jei sugebės daugiau atsakomybės perduoti į jaunesniųjų karininkų rankas ir greičiau priiminės sprendimus kintančioje aplinkoje, jei sugebės atsispirti ukrainiečių iki šiol puikiai naudotai apgaulių taktikai, Kyjivas turės didelių problemų.
Tai jau tapo akivaizdu atskiruose fronto sektoriuose – jei tik rusai pradeda veikti koordinuotai, sumaniai, naudoti turimą kiekybinę ar kokybinę persvarą, ukrainiečiai yra priversti trauktis.
Tačiau kartais dėl politinių priežasčių ukrainiečiai negali trauktis, kaip ir negali sėsti prie derybų stalo. Paradoksalu, jog paaiškėjus sistemiškai vykdytų Rusijos karo nusikaltimų faktams, t.y. žudynėms Bučoje ir kitur, Ukrainos kariams atsitraukti iš savo vietovių ir apleisti vietos gyventojus, paliekant juos sužvėrėjusių rusų valiai, tapo nepriimtina.
Kai ginti tenka šalies sostinę, tai daryti veržiasi ir ginklų rankose neturėję asmenys, kas gali duoti įsakymą trauktis?
O kautis už kiekvieną savo šalies metrą ukrainiečiams dabar reiškia ne tiek sudėtas viltis į jų psichologinį pranašumą bei sumanumą prieš rusus, kiek elementarią matematiką: Ukraina su sąjungininkų pagalba gali pasiekti pergalę prieš rusus tik nuosekliai eikvodama milžiniškus kiekius amunicijos ir šaudmenų.
Kuo greičiau sąjungininkai Ukrainai sugebės pateikti reikiamus kiekius ginklų, šaudmenų, laiku sutaisyti be gailesčio naudotą įrangą, tuo didesnė tikimybė, kad savo gebėjimus kariauti jau įrodę ukrainiečiai sugebės dar kartą nustebinti rusus.
Ir atvirkščiai: dabar, kai rusai jau, regis, matė visko – ir kreiserio „Moskva“ nuskandinimą, ir rusų amunicijos sandėlių sprogimus, ir pačios Rusijos miestų apšaudymus, ir paniškus atsitraukimus gelbėjantis nuo ukrainiečių kontrpuolimų, ir mobilizuotųjų žūtis, pasidavimus į nelaisvę, belieka vienintelė staigmena: pralaimėjimas mūšio lauke, kokio Rusija negalėjo tikėtis vasario 24-ąją.
Tik kitaip, nei tada prieš 9 mėnesius, Rusija nebeturi aiškaus sumanymo, kaip pasiekti savo tikslus, o Ukraina turi bent jau tiek.
„Karas Ukrainoje dar nesibaigė. Nors Rusijos pajėgos dabar ginasi ir atsitraukinėja, nėra jokių ženklų, kad dingo priešiški ketinimai prieš Ukrainą ar bandymai pakirsti Vakarus ekonomiškai ir politiškai.
Milžiniškos Ukrainos pajėgų aukos pridarė rimtos žalos Rusijai vykdyti puolamąsias operacijas, Ukrainos tarptautiniai partneriai turi suprasti konflikto dydį, priešininko pajėgumus ir trūkumų priežastis, vertindami, ar Rusija yra pajėgi prisitaikyti bei atsigauti“, – pažymima tyrimo išvadose.
The battle for Kyiv has begun. pic.twitter.com/AyLZPAE6v8
— Sviatoslav Yurash (@SviatoslavUA) February 26, 2022
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą