Sporto pasaulį sukrėtusios tragedijos

Tikri sportininkai sąmoningai renkasi savo nelengvą kelią, negaili savęs ir nepakenčia aplinkinių sentimentų. Jie nuo pirmųjų treniruočių yra auklėjami spartietiškai, nes sporte nėra vietos baimei ir jauduliui dėl savo sveikatos.

Būtent todėl, po pavojingų traumų, kaulų lūžių, sutrenkimų jie tiesiog veržiasi atgal, kad siektų naujų aukštumų. Tai yra suprantama, juk rinkdamiesi gyvenimo kredo - sportą, kiekvienas iš jų žino, kuo rizikuoja.

Bet šiandien pasakojame apie atvejus, kurie drąsiems, jauniems, daug vilčių teikusiems sportininkams bei sporto veteranams, deja, pasibaigė tragiškai.

Mirtinas smūgis rapyros nuolauža

Šiuolaikiniame fechtavime rizika patirti traumą yra menka, nes kostiumai ir kaukės iš kevlaro pluošto patikimai saugo sportininką, o rapyrų geležtės praktiškai nelūžta.

Tačiau taip buvo ne visada: apie sportininkų saugumą buvo rimtai susimąstyta po tragiško įvykio per 1982-ųjų pasaulio čempionatą Romoje, kai vokietis fechtuotojas Matiasas Bėras (Mathias Behr) sulūžusia rapyra sudavė mirtiną smūgį sportininkui iš SSRS Vladimirui Smirnovui.

Fechtavimo olimpinis čempionas V.Smirnovas gimė Ukrainoje, ten pradėjo sportinę karjerą ir iki 9-ojo deš. tapo stipriausiu rapyrininku pasaulyje. 1982 m. į pasaulio čempionatą jis taip pat vyko aukso medalio, bet nebuvo lemta...

Burtai lėmė, kad V.Smirnovas stojo į dvikovą su 1976 m. olimpiniu čempionu M.Bėru iš VFR, ir ji baigėsi baisia tragedija. M.Bėro rapyra neatlaikė per didelės apkrovos ir sulūžo, bet vokietis iš inercijos tęsė staigų judesį.

Sulūžusios rapyros geležtė 45 laipsnių kampu pradūrė kaukę ir per akį 14 cm įsmigo į Vladimiro galvos smegenis. Nukentėjęs sportininkas buvo paguldytas į geriausią Romos kliniką. Jo smegenys buvo mirusios, bet organizmas dar gyveno.

Po 8 dienų buvo išjungti gyvybę palaikantys aparatai, V.Smirnovas pargabentas į Kijevą ir ten palaidotas. Nuo SSRS visuomenės ši tragedija buvo nuslėpta, užtat privertė Tarptautinę fechtavimo federaciją iš naujo permąstyti reikalavimus sportininkų saugumui. Po 1982 m. daugiau mirčių per fechtavimo varžybas nepasitaikė...

Pačiūža per gerklę

Siaubinga tragedija ant ledo nutiko 1989 m. per Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) rungtynes. Kanadietis sportininkas, „Buffalo Sabres" vartininkas Klintas Malarčiukas (Clint Malarchuk) per rugtynes su „St.Louis Blues" komanda vos nemirė nukraujavęs po to, kai jo kaklą perrėžė varžovų komandos žaidėjo pačiūža.

Viskas įvyko per kelias sekundes, matant tūkstančiams aistruolių: „Sabres" gynėjas Uvė Krupas (Uwe Krupp), vienas garsiausių NHL legionierių iš Vokietijos, ir „Blues" žaidėjas Stivas Tatlas (Steve Tuttle) susikovė dėl ritulio. Jų susidūrimas baigėsi tuo, kad žaidėjai nugriuvo ant ledo, iš inercijos pargriaudami ir vartininką.

Per tą sąmyšį S.Tatlas atsitiktinai mostelėjo koja ir pačiūžos geležte pataikė į K.Malarčiuko kaklą. Likimo ironija: aštrūs ašmenys brūkštelėjo truputį žemiau vartininko kaukės ir perpjovė jo miego arteriją. Ant ledo plūstelėjo kraujo fontanas. Vaizdas buvo toks baisus, kad nualpo dešimtys aistruolių, sėdėjusių pirmosiose eilėse, o dar du ištiko širdies priepuolis. Keletas ledo ritulininkų apsivėmė tiesiog aikštėje.

Kraujas plūdo, bet vartininkas sąmonės neprarado ir sugebėjo nueiti nuo ledo. Pakeliui į ligoninę jis net juokavo, klausinėdamas, ar spės grįžti į trečią kėlinį. Sportininkas neteko apie pusantro litro kraujo. Ligoninėje jis buvo sėkmingai operuotas, žaizdai susiūti prireikė 300 siūlių, išorinių ir vidinių. Jeigu pačiūžos geležtė būtų pataikiusi 3 mm aukščiau, K.Malarčiukas būtų po poros minučių miręs.

NHL po tragedijos įtvirtino naują taisyklę: visus vartininkus įpareigojo dėvėti apsaugines apykakles.

Kaip niekšybė sugriovė gyvenimą

21 metų amerikietis boksininkas Bilis Kolinzas (Billy Collins) buvo vadinamas nenugalimu, jam pranašauta didi ateitis sporte. Taip buvo iki lemiamos dvikovos su Luisu Restu (Luis Resto), patyrusiu, užsigrūdinusiu 28 metų boksininku iš Puerto Riko.

Šis iš pat pradžių perėmė iniciatyvą, B.Kolinzas nespėjo net gintis nuo galingų smūgių. Per pertraukėlę Bilis pasakė jį treniravusiam tėvui: „Jo smūgiai daug stipresni negu įsivaizdavau... daug stipresni. Nežinojau, kad Luisas smūgiuoja taip stipriai, tarsi jo rankose būtų plyta". Tėvas pasiūlė jam nutraukti dvikovą, bet Bilis atsisakė.

Paskutiniajame raunde amerikiečio veide neliko sveikos vietos, jis buvo nusėtas baisiomis kraujosruvomis. Galiausiai susitikimą B.Kolinzas pralaimėjo taškais.

Kai teisėjas paskelbė nugalėtoją, L.Restas priėjo prie nugalėto varžovo ir jį apkabino, o paskui paspaudė trenerio ranką. Ir čia Kolinzas vyresnysis atkreipė dėmesį, kad varžovo pirštinės yra pernelyg plonos ir pareikalavo jas pakartotinai patikrinti.

Ekspertizė nustatė, kad iš 8 uncijų svorio pirštinių buvo išimtas arklio ašutų užpildas, sveriantis 2 uncijas. Taip pat paaiškėjo, kad į vidų buvo įdėti įklotai, išmirkyti gipso skiedinyje, tad smūgiai, kuriuos praleisdavo B.Kolinzas, prilygo smūgiams akmenimis.

Amerikietis boksininkas patyrė sunkias veido ir akių traumas, dėl kurių iš dalies neteko regėjimo. Šie sužeidimai nepaliko jokių šansų grįžti į profesionalų boksą. Jo karjera žlugo, jis prarado gyvenimo tikslą ir paniro į depresiją, gėrė ir vartojo narkotikus. Nepraėjus nė metams boksininkas žuvo automobilio avarijoje, kuri jo tėvo įsitikinimu buvo ne nelaimingas atsitikimas, o savižudybė. L.Restas ir jo treneris buvo nuteisti ir sėdo į kalėjimą.

Po rungtynių - į neįgaliojo vežimėlį

Tragedija įvyko 2013 m. per Šveicarijos ledo ritulio čempionatą. Štefanui Šnideriui (Stefan Schnyder) panaudojus jėgą, Ronis Keleris (Ronny Keller) didžiuliu greičių trenkėsi į ledo arenos sienelę. Sportininkai jį neštuvais išnešė iš aikštės ir nugabeno į reanimaciją.

Kaip paaiškėjo vėliau, smūgio padariniai R.Keleriui buvo lemtingi: jis susižalojo antrąjį ir penktajį kaklinės stuburo dalies slankstelius. Dėl šios traumos jaunas sportininkas liko visam gyvenimui priklaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Taip vienu ypu buvo sunaikinta ne tik sportininko karjera, bet ir jo įprastas gyvenimas. Beje, Š.Šnideris labai pergyveno dėl savo kaltės ir net kreipėsi į psichologus.

Atviras kojos lūžis

Didžiausią traumų pavojų kelianti sporto šaka neabejotinai yra futbolas. Todėl vardinti šiurpias futbolininkų traumas galima be galo ilgai. Bet tragedija, 1996 m. balandį nutikusi anglų futbolininkui Deividui Bastui (David Busst), visiems buvusiems aikštėje ir tribūnose įsiminė kaip šiame sporte viena labiausiai sukrėtusių.

Tą lemtingą dieną į aikštę išėjo „Coventry City" ir „Manchester United", ir jau 87 mačo sekundę buvo skirtas kampinis. Viskas įvyko žaibiškai: baudos aikštelėje kovodami dėl kamuolio susirėmė futbolininkai D.Bastas, Denis Irvinas (Dennis Irwin) ir Brajanas Makleras (Brian McClair). Į 28 metų gynėjo koją buvo smūgiuota iš dviejų pusių ir ji, lyg patekusi tarp girnų, dėl atviro iškart dviejų blauzdos kaulų lūžio sulinko perpus.

Po nevykusio susidūrimo rungtynės buvo pertrauktos 15 minučių, kol stadiono darbuotojai plovė iš vejos kraują. Nei D.Irvino, nei B.Maklero teisėjas nenubaudė, šį epizodą priskyręs prie žaidybinių.

O D.Bastui, atkentėjusiam 26 operacijas, šios rungtynės tapo paskutinėmis jo karjeroje. Buvo grėsmė ir visai netekti kojos, gydytojai ketino amputuoti ją iki kelio. Bet Deividas kantriai atlaikė visas operacijas ir koją pavyko išsaugoti. D.Bastas tapo treneriu - gavo licenciją ir pradėjo dirbti su vaikais.

Statistikos duomenimis vartininko profesija futbole laikoma pavojingiausia, nes būtent prie vartų patiriamos baisiausios traumos, tarp jų - mirtinos. Paprastai tragedijos įvyksta vartininkui susidūrus su žaidėjais. Atvejų, kada aikštėje žūdavo vartininkai, futbolo istorijoje - daugiau negu būtų galima įsivaizduoti.

Štai keletas iš jų:

2002 m. netikėtai nutrūko 21 metų perspektyvaus rumunų vartininko Kristiano Neamtu (Cristian Neamtu) iš „Universitatea" klubo gyvenimas. Per treniruotę jis gavo komandos draugo smūgį keliu į galvą, šešias dienas gulėjo komoje ir po to mirė.

2009 m. paprasta rumunų komandos „Dunarea" treniruotė baigėsi tragiškai. Mušant 11 metrų baudinius į 19 metų vartininko Aleksandro Jatano vartus, sviedinys pataikė jam tiesiai į saulės rezginį. Vartininkas atsipeikėjo ir tęsė treniruotę. Tačiau pabaigoje jis, netekęs sąmonės, netikėtai parkrito. Pakeliui į ligoninę Aleksandras mirė.

2017 m. Indonezijos klubo „Persela" 38 metų vartininkas Čoirulas Huda mirė ligoninėje po susidūrimo su klubo draugu Ramonu Rodrigesu (Ramon Rodrigues). Jam buvo diagnozuotos rimtos galvos ir kaklo traumos.