Robertas Dargis

Robertas Dargis: jei verslas galvoja, kaip iškelti kapitalą, turbūt valstybėje kažkas negerai (4)

Nerimstant diskusijoms dėl konfliktų su Kinija, Lietuvos verslas traukiasi ir yra priverstas ieškoti naujų būdų išgyventi. Vis tik verslo atstovai įžvelgia ir politikų kaltę – taip daliai verslininkų situacija tampa dar aštresne. „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ apie verslo dabartinę situaciją ir galimas politinių sprendimų pasekmes kalbėjo verslininkas Robertas Dargis.

 

– Kokios nuotaikos versle, ekonomikoje?

– Įvairios nuotaikos. Jeigu kalbėtume apie mūsų verslą, nekilnojamąjį turtą, tai praėję metai tikrai buvo įspūdingi. Vilniaus rezultatai nustebino ne vieną: būstų pardavimai, žmonių aktyvumas rinkoje.

Manome, kad šiemet jau nebus tokie aktyvūs ir pokyčiai ateis, nori ar nenori. Praėjusių metų pradžioje keitėsi statybinių medžiagų kainos, kas turėjo įtakos visam sektoriui.

Kompanijos, kuriuos turėjo ir turi užsakymus fiksuota kaina ir ypač valstybinius užsakymus, turi didžiulį galvos skausmą, kaip suvaldyti savikainą, nes medžiagos, kurios brango du kartus ir daugiau.

Tokių įmonių biudžetai yra minusiniai ir, matyt, ieškos būdų, kaip suvaldyti biudžetą ir „nenueiti į minusą“.

Situacija, kuri yra viešoje statistikoje, kad kainos skirtis buvo nuo 11–14 proc. per praėjusius metus. Vieni išlošė, nes būstų kainos kilo ir riziką suvaldė, o kiti turi problemų.

Archyvų nuotr.

Pirmas ir svarbiausias politikų uždavinys, kad čia būtų investicijos, kad čia būtų kuriamos darbo vietos, prognozuotų darbo ateitį, sakė R. Dargis.

Man atrodo, kad praėję metai verslui buvo geri: ir pramoninkams buvo geri, ir eksportas augo, ir įmonės užkrautos maksimaliai.

Mes artėjame prie 90 proc. savo išnaudojamų technologinių galimybių ribos ir esame prie to ribos, kai įmonės turi spręsti problemas į ateitį, investuoti į technologiją, plėtrą.

Čia susiduriame su tuo, apie ką pastaruoju metu kalbame – kokia yra valstybės politika ir ar tikrai drąsu šiandien daryti žingsnius, kurių pasekmes pajusim po 2–5 metų.

Jeigu mūsų valstybės politika darosi sunkiai nuspėjama, tai susijus su valstybės vektoriaus pokyčiu, tai verslas turbūt labai stipriai diskutuoja į ateitį.

– Kaip jums: „krizelė“ ar krizė su Kinija?

– Lengviausia yra kalbėti, kai nesi nieko daręs. Kitaip tariant, kai nežinai apie ką kalbi, tai žinai, kad viską gali. Čia kaip sename anekdote. Seno žydo klausia: ar tu moki griežti smuiku?

Nežinau, nebandžiau, gal ir moku, atsakė žydas. Tai jei žmogus, kuris nėra valdęs tų „krizelių“ versle, kai esi pasiėmęs paskolų, turi laiku mokėti palūkanas ir neretu atveju yra duoti asmeniniai laidavimai, nesupranta.

Nepamirškime, kad žmonės yra įkeitę savo namus, savo asmeninį turtą. Iš verslo išeiti negali, tu 24 valandas per parą esi versle. Neduok Dieve, kažkas atsitiks. Kai žmonės toli nuo to pradeda vardinti situaciją žodžiais „krizytė“, „krizelytė“, tai, švelniai tariant, yra nepagarba.

Archyvų nuotr.

Pirmas ir svarbiausias politikų uždavinys, kad čia būtų investicijos, kad čia būtų kuriamos darbo vietos, prognozuotų darbo ateitį, sakė R.Dargis. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

– Ministrė kiek vėliau pataisė savo retoriką ir sakė, kad jai pamoka. Vis dėlto ji teigė, kad ši krizė padės Lietuvai tapti konkurencingiausia net Europos Sąjungoje (ES).

– Tokių pasisakymų jau esame girdėję. Aš turbūt per ilgai gyvenu ir tų pasisakymų, kaip visi juosime ant baltų arklių, iškėlę pergalės vėliavas, jau esam girdėję. Pasiseks ar nepasiseks, pamatysime po kelerių metų.

– Ar čia tikrai gali dramatiškai mostelt per mūsų ūkį, mūsų biudžetą, įmones, investicijas?

– Verslas jau ne kartą yra įrodęs, kad jo atsparumas yra be galo gyvybingas. Aš nemanau, kad Lietuvos ekonomika dėl to sugrius. Nemanau, kad patirsime kažkokių milžiniškų nuostolių. Tokie dalykai turėtų sprendžiami kitaip. Aš manau, kad verslas suras tų būdų: vieni išsikels, kiti pasiliks, kiti atsikels. Tie sukrėtimai irgi nėra reikalingi. Visa ta klausimų paletė klausimų, apie kurios kalbame pastaruoju metu, matau kaip neišmintingumą.

Archyvų nuotr.
G.Bitvinsko nuotr.

Kad ir kaip būtų, valstybės strategija, valstybės ateitis, kuri yra paprastai modeliuojama dešimtmečiais į priekį, turi būti subalansuota ir suderinta tarp visų visuomenės grupių, kurie šioje valstybėje dirba ir kuria, kuria darbo vietas, kuria kultūrą.

Darant tokius žingsnius, reikia atsižvelgti į labai daug faktorių.

Galvojimas, kad bravūriškai pabūsime drąsesni, padarė tai, ką ir padarė šiandienai.

Pirmas dalykas, dėl mūsų vertybių nereikia ginčytis – lygiai taip pat ir dabartinis verslas – jis yra su tomis pačiomis vertybėmis: jis už laisvą rinką, už demokratiją.

Už tai, ką dabar turi mūsų verslas, jis yra dėkingas už santvarkos pasikeitimą 1990 m. – pasirinkome demokratinį kelią, rinkos ekonomiką ir dėl šių vertybių niekas net nediskutuoja – visiškai aišku, kad jas ginsime.

Net ne Kinija šiandien yra didžiausia problema ir, manau, kad užsienio politika turėtų būti labiau nukreipta į mūsų regiono ateities scenarijų kūrimą.

Kur mūsų užsienio politikos darbai su kaimyninėmis valstybėmis? Kaip mes ruošiamės pokyčiams, jei atsitiktų taip, kad Rusijos invazija būtų reali?

Yra daug svarbesnių artimų dalykų, kurie mūsų užsienio politikos vedlius turėtų labiau jaudinti. Aš kol kas negirdžiu, kad būtų tarpvalstybinių arba regioninių susitikimų, kurie ieškotų sprendimų.

– Jūs sakote, kad situacija tokia, kad ji turi pasekmes ne tiktai užsienio politikai, bet ir piliečių gerovei, ekonomikai, bet galutinio Kinijos platesnio įvertinimo trūko. Daug kalbama ir apie investicijas – ar tai yra reikšmingas minusas, kai Lietuva konfrontuoja su viena didžiausių ekonomikų?

Archyvų nuotr.

Lietuvos konfliktai su Kinija nėra pagrindinė iššūkių ekonomikoje priežastis. V.Balkūno nuotr.

– Tai, kad jau po truputį keičiasi požiūris į Lietuvą, tai jau nėra didelis pliusas. Kitaip tariant, jei valstybės ieško, kur investuoti, tai šalies patikimumas, į kurią tu nori investuoti, yra vienas iš prioritetų.

Teisinė sistema, mokestinė sistema, darbo eigos klausimai yra svarbūs, bet patikimumas yra ne mažiau svarbus.

Kuo mes labiau ieškosim būdų išsiskirti, tuo į mus žiūrės atsargiau.

Verslas planuoja ne metus į priekį, kiekviena investicija prognozuojama bent septyneriems metams. Juolab technologinės investicijos, nors ir labai greitai keičiasi, reikia suprasti ir tą anglišku žodžiu vadinamą „mindset“ (liet. mąstysena) tų, kurie priiminėja sprendimus.

Mes tiesmukai pažiūrėjome, kiek eksportuojame, kiek importuojame į Kiniją. Jūs pažiūrėkite į šitą retoriką – iš viešųjų tribūnų girdisi, kad tai tikrai nėra skaičiai reikšmingi ir pasekmės buvo neprognozuotos.

Kita vertus, pažiūrėkite į politikų pasikalbėjimus: sako, kad įkurs paramos fondą. Jeigu jau priiminėji tokį sprendimą ir eksportas į Kiniją yra apie 180 mln. eurų, importas apie 350 mln. eurų, tai gali net išsirinkti įmones ir jau žinosi, kad jos patirs nuostolius.

Gali kalbėti bendrai apie verslus, patiriančius nuostolius ir tada tu vertini, kiek yra įdarbinta žmonių, kur eksportuoja. Tik labai gerai suskaičiavus tokius dalykus galima kalbėti.

Manau, kad tie, kurie priėmė tokius sprendimus, iki tokių skaičiavimų tikrai nebuvo priėję.

– Ką dabar daryti? Įsivarėme į kampą: vienas sprendimas yra nusilenkti imperatoriui ir gauti tam tikrą reputaciją, o kita vertus – rūpintis piliečių ekonomine gerove ir perlipti moralę.

Archyvų nuotr.

Pirmas ir svarbiausias politikų uždavinys, kad čia būtų investicijos, kad čia būtų kuriamos darbo vietos, prognozuotų darbo ateitį, sakė R.Dargis. T.Bauro nuotr.

– Yra puiki knyga, kurią aš kas penkerius metus skaitau – „Parkinsono ir Merfio dėsniai“. Ten yra labai gera frazė: jei jau įbridai į blogą situaciją, tai bet kokios pastangos ją gelbėti, viską dar tik pablogina.

Kartais reikia ir nieko nedaryti tam tikrą laiką. Aš manau, kad šiandien reikėtų išmintingai pasikalbėti politikams su mūsų partneriais ES, nes, kaip ten būtų, nė vienas vadovas nepasakys, kad Lietuva užsienio politikoje nepadarė nieko blogo. Visgi savų valstybių interesai bus pirmoje vietoje. Manau, kad norim ar nenorim, mums reikės toliau dirbti.

– Jūs šiek tiek skeptiškas, kad Europa mus šitame kare su Kinija palaikys?

– Kaip mes bežiūrėtume į ES, aš labai norėčiau, kad ji būtų stipresnė viduje tarp šalių partnerių. Kiek man teko pačiam patirti, kaip ten bebūtų, kiekviena šalis prioritetus stato savo valstybei. Mes norim ar nenorim, šitoje aplinkoje mums teks dirbti.

– Pone Dargi, kitas klausimas, kuris jau nuvilnijo praėjusią savaitę konkretaus sprendimo pavidalu. Nuo vasario 1 d. trąšos iš Baltarusijos nebus vežamos, nusprendė Vyriausybė. Kaip jūs, kaip verslininkai, vertinate šį sprendimą?

– Čia reikalai vėl iš tos pačios serijos. Mes patys buvome sankcijų šaukliai, mes vasarą buvome ypač aktyvūs – jei įmonėje tokie dalykai atsitiktų, tai būtų sukurta teisininkų grupė, kuri turėtų įvertinti teisines ir ekonomines pasekmes bei priimti sprendimus.

Tam buvo galima pasiruošti prieš skelbiant sankcijų reikalavimą.

Dabar didžiausią žalą padarė ir padaro „mėtymasis“: iš vienos tribūnos skelbiame, kad nutrauksim, iš kitos, kad nenutrauksim. Kai viešojoje erdvėje prasideda diskusija, kad kažkoks failas neatsidarė, atrodo juokingai ir vaikiškai.

Didžiausią žalą daro neapibrėžtumas, neprognozuojamumas – čia yra didžiausia Lietuvos problema.

Jeigu verslas galvoja, kaip iškelti kapitalą, tai turbūt valstybėje kažkas yra negerai. Pirmas ir svarbiausias politikų uždavinys, kad čia būtų investicijos, kad čia būtų kuriamos darbo vietos, prognozuotų darbo ateitį.

Mes kalbame, kad kursime aukštos pridėtinės vertės darbo vietas ir prisitrauksime investicijų, bet pažiūrėjus, kad kiekvienais metų mokyklose laikančių fizikos, chemijos, biologijos, informatikos ar matematikos egzaminus vaikų skaičius tik mažėja.

Ko šiandien mums trūksta, tai suprasti, kad pasekmės yra ne tik šiems metams, bet ir ateičiai.

– Jūs sakėte, kad verslininkui yra problema šalies politikos nenuspėjamumas: valstiečiai šaukia, kad atšauksim sprendimą, konservatoriai sako nė žingsnio atgal, prezidentas sako dar kitaip. Pone Dargi, ar tai kyla iš žemos valstybės valdymo kompetencijos?

– Be abejo, tai išduoda, kad šiandien mes neturime išminties. Žmonės, priimantys sprendimus, kurie turi dideles pasekmes, šiandien negali pasigirti, kad jas supranta.

Galbūt tai norėjimas pasirodyti, galbūt tas jaunumas, nežinau – juolab jaunystė nėra ta liga, kuri praeina su laiku. Galbūt tie politikai supras, kad to nereikėjo daryti arba jau dabar supranta, kad reikėjo elgtis kitaip.

Nėra vieno kelio kaip nuvažiuoti į Kauną, į Kauną galima nuvažiuoti įvairiais keliais. Jei esi užsibrėžęs tikslą, kurio sieki, tu gali tai padaryti, bet, kaip sakė ekonomistas Raimondas Kuodis, pamatavus savo resursus ir galimybes.

Prisiminkime, kai buvo premjeras Andrius Kubilius, jis nebijojo savo klaidų, jis jas darė, bet laikėsi savo nuomonės. Ar nėra Šventajame Rašte parašyta, kad nėra blogai klysti, bet yra blogai pasilikti klaidoje? Kaip mes elgsimės ateityje, ką duos pamokos, čia yra svarbiausia.

Archyvų nuotr.

Sidebar placeholder