Kodėl „Sony“ kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su Sovietų Sąjunga?

VE.LT

2025-08-24 11:04

„Sony“ įkūrėjo Akio Moritos knygoje „Pagaminta Japonijoje“ aptikta įdomi istorija apie tai, kaip sovietų valdžia surengė jam karališką priėmimą, parodė geriausias šalies gamyklas ir pasiūlė pelningą bendradarbiavimą. Tačiau vietoj ilgai laukto „taip“ gavo griežtą atsisakymą. Kas taip sukrėtė japonų verslininką SSRS?

Tai buvo 1970-aisiais, kai Sovietų Sąjunga aktyviai ieškojo technologijų savo pramonei modernizuoti. Ypatingą susidomėjimą kėlė japonų korporacija „Sony“ su savo revoliuciniais elektronikos pasiekimais.

Kvietimas kompanijos įkūrėjui buvo išsiųstas aukščiausiu lygiu.

Prieš kelionę draugai įspėjo Moritą ir jo žmoną apie „primityvias gyvenimo sąlygas“ SSRS ir patarė pasiimti vandens butelių, rankšluosčių ir tualetinio popieriaus.

Tačiau šios atsargumo priemonės, žinoma, pasirodė nereikalingos. Morita atvyko į Maskvą ir nuo pirmųjų minučių tapo aišku, kad svečiai yra priimami ypatingai.

Vyriausybinis automobilis privažiavo tiesiai prie lėktuvo, asmeniniai vertėjai jų nepaliko nė minutės, muitinės formalumai buvo atšaukti.

Rūpestis svečiais buvo beribis. Kai Moritos žmona norėjo paragauti pyragėlių, tai sukėlė tikrą sąmyšį tarp palydovų. „Pyragėliai – tai darbininkų maistas, jūs jų tikriausiai nevalgysite“, – kantriai aiškino vertėja.

Tačiau po ilgų telefono skambučių svečių noras buvo išpildytas, ir sutuoktiniai su malonumu valgė skanius pyragėlius su mėsa ir daržovėmis, stovėdami kartu su darbininkais.

Sovietų Sąjungos Valstybinio mokslo ir technikos komiteto pirmininko pavaduotojas Džermėnas Gvišiani asmeniškai lydėjo delegaciją po Maskvos ir Leningrado įmones, demonstruodamas sovietinės elektronikos pramonės pasiekimus.

Tačiau tai, ką Morita pamatė gamyklose, jam įspūdžio nepadarė.

Pasak jo, sovietinės įmonės elektronikos srityje atsiliko nuo Japonijos ir Vakarų 8–10 metų.

Buvo naudojami primityvūs įrankiai ir neefektyvūs gamybos procesai. Svarbiausia, kad japonų verslininkas pastebėjo visišką darbininkų ir vadovybės abejingumą produkcijos kokybei.

Niekas nebuvo suinteresuotas technologijų tobulinimu. Šalyje, kurioje nebuvo konkurencijos, trūko paskatų diegti naujoves.

Vizito pabaigoje Gvišiani pateikė viliojantį pasiūlymą bendradarbiauti, pabrėždamas sovietinės ekonomikos privalumus: infliacijos nebuvimą, mažus atlyginimus, stabilią darbo jėgą.

Kai jis paprašė Moritą išsakyti savo nuomonę, japonas buvo labai atviras.

Jis paaiškino, kad Japonijoje net tokiems paprastiems dalykams kaip atsuktuvas tobulinti skiriama daug metų, atliekami išsamūs litavimo temperatūros režimų tyrimai, o SSRS dėl komunistinės ideologijos, prieštaraujančios pačiai verslo esmei, tariamai nė vienas darbuotojas nėra suinteresuotas savo darbo rezultatais.

„Jūs čia nededate tokių pastangų; matyt, čia to nereikia, nes, atrodo, niekas nėra suinteresuotas. <...> Turiu jums pasakyti, kad aš neišgyvenčiau, jei pamatysiu, kad „Sony“ produkcija gaminama tokiomis sąlygomis, kaip čia pas jus. Kol kas negaliu jums pasiūlyti mūsų technologijos“, – savo knygoje pakartojo pokalbį Morita.

Japonui įspūdingas buvo momentas, kai buvo demonstruojamas sovietinis juodai baltas televizorius, kurį buvo planuojama eksportuoti į Europą. Morita buvo priblokštas primityviu dizainu šalyje, garsėjančioje didžiuoju menu ir baletu.

Kai jis paklausė, kodėl nesujungiama technologija ir estetika, Ryšių ministerijos atstovas sąžiningai atsakė: „Menas ne mūsų sritis!“ Šis atsakymas Moritai tapo sovietinės pramonės nuosprendžiu.

Moritos nuomone, Sovietų Sąjungoje technikos plėtra buvo sutelkta į kosmoso ir karines programas, bet visiškai neapėmė vartojimo prekių. Ten, kur buvo kalbama apie gyventojus, dizainas ir technikos kokybė smarkiai atsiliko.

„Sony“ buvo pasirengusi parduoti SSRS gatavą radijo įrangą ir net pasiūlė techninę pagalbą sovietinių televizorių tobulinimui.

Tačiau pagrindinių technologijų perdavimas pagal licenciją, ypač revoliucinės Trinitron sistemos, buvo kategoriškai atmestas.

Beje, tokia pozicija buvo išreikšta ne tik Sovietų Sąjungai, bet ir Kinijai, kuriai japonai tuo metu taip pat neatskleidė savo technologijų ir atsisakė bendradarbiauti.

Sprendžiamasis veiksnys, matyt, buvo Italijos kompanijos „Fiat“ patirtis. Knygoje Morita paminėjo, kaip italai perdavė SSRS automobilių gamybos technologijas, po to Europoje atsirado automobiliai, išoriškai kopijuojantys „Fiat“, bet, jo nuomone, žymiai prastesnės kokybės.

„Dėl to nukentėjo „Fiat“ reputacija, ir mes nenorime, kad tokia pati lemtis ištiktų mus“, – pareiškė „Sony“ įkūrėjas.

Sunku pasakyti, ar Morita buvo teisus, ar tai atrodė arogantiška, bet faktas lieka faktu – „Sony“ iki šiol yra kokybės simbolis ir toliau gamina vienus iš geriausių produktų rinkoje.

Pavyzdžiui, šiuolaikiniai kompanijos televizoriai vis dar asocijuojasi su aukščiausia kokybe, daugelis jų siekia įsigyti nepaisydami kainos.

Trumpa Akio Moritos biografija

Akio Morita – japonų verslininkas ir „Sony“ korporacijos įkūrėjas, kuris suvaidino lemiamą vaidmenį paverčiant kompaniją pasauline technologijų lydere.

Jis gimė 1921 m. turtingoje šeimoje, užsiiminėjusioje sakės gamyba, ir nuo vaikystės domėjosi elektronika ir fizika.

1944 m. Morita baigė Osakos imperatoriškąjį universitetą, įgijo fiziko specialybę.

Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo Japonijos laivyno karininku, kur susipažino su Masaru Ibuka, savo būsimu partneriu.

1946 m. jie įkūrė bendrovę „Tokyo Tsushin Kogyo“ su pradiniu kapitalu apie 190 000 jenų ir 20 darbuotojų, kuri vėliau tapo „Sony“.

Tuo metu Ibukai buvo 38 metai, o Moritai – 25.

Ibuka sutelkė dėmesį į techninius projektus, o Morita ėmėsi rinkodaros ir vadybos. Jo charizma ir strateginis mąstymas padėjo įmonei išeiti į pasaulinę rinką.

Verslininkas sugalvojo pavadinimą „Sony“ (iš lotynų kalbos „sonus“ – garsas, ir japonų slengo „sonny“ – protingas vaikinas), padaręs jį atpažįstamu prekės ženklu.

Būtent jis primygtinai reikalavo išleisti tokius kultinius produktus kaip tranzistorinį radiją, pirmąjį tranzistorinį televizorių ir „Walkman“, kuris tapo kultūros reiškiniu, nepaisant to, kad nebuvo atlikti rinkodaros tyrimai.

Įdiegęs japonų visą gyvenimą trunkančio darbo sistemą ir sukūręs vieningą įmonės kultūrą, jis sustiprino darbuotojų lojalumą, o jo filosofija „rinkos dalis yra svarbesnė už greitą pelną“ leido investuoti į ilgalaikius projektus.

Morita asmeniškai tyrinėjo užsienio rinkas, atidarė filialus, įskaitant JAV, ir pritaikė produkciją vartotojams.

Jo indėlis atnešė „Sony“ tarptautinį pripažinimą, o pačiam verslininkui – daugybę apdovanojimų.

1994 m., po smegenų kraujosrūvos žaidžiant tenisą, jis paliko „Sony“ vadovo postą, likdamas konsultantu.

Tačiau jau 1999 m. verslininkas mirė nuo pneumonijos. Jam buvo 78 metai.

Istorija apie vizitą į SSRS pagal knygos „Sony“ medžiagą