Mokslininkai išsiaiškino, kur visatoje gali slėptis ateiviai.
Ieškodami jie analizuoja biologinius požymius tolimų planetų atmosferose, tyrinėja Saulės sistemos gyvenamus objektus ir bando užfiksuoti dirbtinius signalus, kurie galėtų rodyti protingų ateivių civilizacijų buvimą.
Mokslininkai spėja, kad ateivių gyvybės formos gali būti pagrįstos biochemija, kuri gerokai skiriasi nuo Žemėje vyraujančios anglies chemijos.
Nors tiesioginių nežemiškos gyvybės įrodymų dar nėra, potencialiai gyvenamų planetų atradimas, taip pat ekstremofilinių organizmų, galinčių išgyventi atšiauriausiomis žemiškomis sąlygomis, egzistavimas leidžia manyti, kad gyvybė visatoje gali būti plačiai paplitusi.
Kadangi nežemiška gyvybė gali iš esmės skirtis nuo Žemės gyvybės, nustatyti, kokių požymių ieškoti, yra didelis iššūkis. Tyrėjai siūlo sutelkti dėmesį ne į atskiras gyvybės formas, o į ištisų ekosistemų tyrimus.
Modeliuojant ekologinę sąveiką ir konkurenciją dėl išteklių tarp organizmų, galima nustatyti universalius biologinius požymius, kurie gali rodyti gyvybės buvimą už Žemės ribų.
Vienu iš universalių gyvybės požymių laikomas gebėjimas absorbuoti ir transformuoti energiją.
Anksčiau mokslininkai siūlė ieškoti gyvybės požymių pagal cheminius disbalansus ar energijos srautų ypatumus, tačiau aiškių kriterijų, galinčių vienareikšmiškai atskirti biologinius procesus nuo nebiologinių, iki šiol nebuvo.
Mokslininkai energetinį požiūrį sujungė su svarbiu pastebėjimu: gyvi organizmai beveik niekada neegzistuoja pavieniui, o sudaro sudėtingas ekosistemas, pagrįstas konkurencija ir sąveika.
Pasak tyrėjų, tokių tarpusavyje susijusių bendrijų formavimasis yra beveik tokia pat esminė gyvybės savybė, kaip ir jos gebėjimas evoliucionuoti.
Ieškant universalių gyvybės bruožų, susiduriama su daugybe sunkumų.
Nors visi gyvi organizmai naudoja energiją, šiuolaikinės technologijos dar neleidžia pakankamai tiksliai atskirti biologinių procesų nuo nebiologinių.
Todėl mokslininkai siūlo naują požiūrį - ieškoti cheminių medžiagų erdvinio susisluoksniavimo, sutvarkyto pagal jų energijos kiekio lygį.
Toks susisluoksniavimas, jų nuomone, yra natūrali dviejų universalių gyvybės savybių - gebėjimo savaime daugintis ir konkurencijos tarp organizmų - pasekmė.
Bendras šių savybių poveikis lemia dėsningą pasiskirstymą, kai didelės energijos ištekliai sunaudojami greičiau, o skirtingi organizmai užima skirtingus erdvės plotus.
Skirtingai nuo tradicinių biologinių požymių, pagrįstų sausumos medžiagų apykaitos procesais, šį dėsningumą lemia konkurencija ekosistemose ir jis gali atsirasti nepriklausomai nuo konkrečios biochemijos, kuria grindžiama gyvybė.
Nors sluoksninės struktūros gali atsirasti ir nebiologiniuose procesuose, jos paprastai nėra sutvarkytos pagal energijos kiekį.
Pagrindinė problema yra praktinio taikymo problema: tokius modelius sunku užfiksuoti dabartinėmis technologijomis, ypač nuotolinio stebėjimo priemonėmis, kuriomis turime pasikliauti dėl tolimų egzoplanetų neprieinamumo.
Šaltinis: cursorinfo.co.il
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą