Audrius Butkevičius: Vėl niaukiasi debesys aplink Ukrainą

(1)

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai" komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

- Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šią savaitę daug visko prišnekėjo ir užsipuolė vadinamąją „NATO plėtrą į Rytus". Tačiau nelabai matyti, kad tokia plėtra apskritai vyktų. Ar gali ji vykti? Kuriomis kryptimis? Ir svarbiausia - ar pati NATO dar nori priimti naujus narius, ypač žinant, kad dėl to gali grėsti tiesioginis konfliktas su Rusija?

- Ekspansija visada yra pagrindinė išlikimo sąlyga.

Jeigu valstybė ar kokia nors sistema nesiplečia, ji pradeda degraduoti, pūti ir galiausiai griūti. Esant tokiai vidinei būsenai, kai viskas tarsi užmarinuota ir nejuda nei pirmyn, nei atgal, sistema negali išsilaikyti ilgesnį laiką. Todėl NATO turi plėstis.

Lygiai taip pat, kaip ir bolševikai, kurie svajojo apie „pasaulinę" revoliuciją ir žygiavimą iki paskutinės valstybės pavergimo... Todėl ši situacija yra visiškai aiški.

Ar NATO šiuo metu apskritai gali plėstis? Taip, gali. Ir akivaizdu, kad reikia tai daryti, priimant Gruziją ir Ukrainą. Nes tiesiog nėra kitos išeities.

Archyvų nuotr.

- Vyraujant tokiam kontekstui Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, jog pageidauja tiesioginių derybų su V.Putinu. Ar yra jiems dėl ko derėtis ir apie ką kalbėtis? Juk jų išankstinės pozicijos beveik visais kertiniais klausimais teoriškai yra absoliučiai priešingos.

- Tai nėra derybų klausimas. Tokiu atveju tiesiog turėtų būti užduotas klausimas V.Zelenskiui - ar jis yra pasiruošęs atiduoti Rusijai Krymą.

Jeigu jis tam pasiruošęs, tuomet, žinoma, jis gali prašyti tiesioginių derybų, o jeigu nepasiruošęs, tokiu atveju jo kalbos yra absurdiškos.

Verta prisiminti, kad jis visiškai nesugebėjo įgyvendinti savo priešrinkiminių pažadų, nesugebėjo užtikrinti nei politinio stabilumo šalies viduje, nei ekonominio augimo - faktiškai viskas, ką jis žadėjo ar netgi mėgino padaryti, su trenksmu žlugo.

Ir dabar jis per viešuosius ryšius ieško metodo, kuriuo galėtų parodyti savo menamą veiklumą, nors jokių teigiamų šios „veiklos" rezultatų nėra.

V.Zelenskio politika yra katastrofa. Nors dabar nuolat teigiama, kad štai Ukraina yra pasiruošusi kariniam konfliktui, jeigu rusai jį pradėtų, tačiau toli gražu taip nėra - Ukrainos kariuomenė net nėra aprūpinta karine amunicija ir ta kariuomenė, netgi palyginus su Petro Porošenkos valdymo laikais, yra nugrūsta į 3-4 valstybinių prioritetų lygmenį...

O šis derybų trokštantis vyrukas yra apsistatęs gausybe žmonių, kurie atvirai veikia Kremliaus naudai.

Kalbėti apie kažkokią sėkmingą V.Zelenskio politikos eigą čia netenka ir jis tai pats puikiai supranta, todėl dabar tiesiog ieško būdų, kaip save pozityviai pateikti.

O štai paskutinis jo benefisas, aiškinant, jog prieš jį yra ruošiamas „karinis perversmas", Kijevo gatvėse pademonstruojant policijos pajėgas, galutinai viską sustatė į vietas. Tai yra labai nesėkmingas vadovas, tad netgi V.Putinas su juo dėl nieko nesiderės.

- O štai Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka šią savaitę pripažino Krymą Rusijai. Matyt, to ir reikėjo tikėtis, žvelgiant iš mūsų politikos „varpinės"?

- Žinoma. Ir kiekvienas bent kiek sveiko proto turintis politikas turėjo suprasti, kad tuo viskas ir baigsis.

Krymo pripažinimas Rusijai yra tiesioginė Linkevičiaus ir Landsbergiuko nuodėmė.

Jeigu juos už kažką reikia teisti, tai pirmiausia už tokius fokusus, kokius jie krėtė Baltarusijos ir A.Lukašenkos atžvilgiu.

Pagaliau, tai ne vieno mano nuomonė - neseniai tuos pačius dalykus, apie kuriuos kalbu gerą pusmetį, pasakė ir Vygaudas Ušackas, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras ir ES ambasadorius. Tai yra demonstratyvus nusikaltimas, kurį padarė Lietuvoje save politikais laikantys asmenys.

- NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas šiomis dienomis pareiškė, kad Aljansui neva nepriimtina mintis, kad Rusija gali turėti įtakos zonų Europoje. O kaip yra iš tikrųjų: ar rusai turi teritorijų, kurios priklausomos nuo Rusijos, ar ne? Siekia jie to ar ne? Ir kuo šiuo atveju užsiima NATO?

- J.Stoltenbergui tokia mintis, žinoma, galėjo pasirodyti nepriimtina, tačiau tikrovė yra kitokia.

Natūralu, kad lygiai taip pat, kaip pasaulyje egzistuoja Jungtinių Valstijų ir Kinijos įtakos sferos bei zonos, taip yra ir su Rusija. Klausimas čia kitas: jeigu tu nepripažįsti tokių sferų egzistavimo, tai tu ir negali joms priešintis.

Todėl J.Stoltenbergas dabar turi labai aiškiai pasakyti ir pirmiausia atsakyti pats sau: kuo konkrečiai jis užsiima?

Jis turėtų užsiimti pasipriešinimo organizavimu tokių Rusijos įtakos zonų kūrimui. Jeigu jis tai daro, vadinasi, automatiškai turi pripažinti ir tai, kad Rusija turi tam tikrų pretenzijų bei interesų. Tokia yra formalioji logika.

- Kaip tik neseniai pasirodė pranešimas, jog rusai sugavo „tris Ukrainos špijonus". Tikriausiai nereikia abejoti, kad Ukraina netrukus suras tiek pat ar daugiau „špijonų", kažką šnipinėjančių Kijeve. Tai, matyt, galima pavadinti diplomatinio karo tikrove, tačiau daugelis baiminasi, kad diplomatinis konfliktas gali staigiai pavirsti karštojo karo lauku. Kaip vertinate dabartinę situaciją Rusijos ir Ukrainos pasienyje? Ar yra pagrindo nerimui?

- Tiesiog Rusija šiandien žaidžia labai demonstratyvų žaidimą, kurio esmė - pademonstruoti tiek išoriniam pasauliui, tiek vidinei publi

kai, kad būtent Ukraina yra agresorius: esą ukrainiečiai ketina ginklu atsiimti Krymą, Donecko ir Luhansko teritorijas, ruošiasi net pulti ir pan. Žinoma, Kremliui šį pasakojimą pirmiausia rūpi suformuluoti savo visuomenei, siekiant paaiškinti potencialios agresijos prieš Ukrainą galimybes, mechanizmus ir prasmę.

Būtent šiuo aspektu ir reikia vertinti visus Rusijos pareiškimus.

Na, o padėtis pasienyje yra gana rimta, nes Rusija „prievartauja" Jungtines Valstijas sėsti prie derybų stalo, grasindama, jog panaudos karinę jėgą prieš Ukrainą. Įdomiausia, jog begrasindami, panašu, rusai ir patys patikėjo, kad tai yra realu.

Tai rodo faktas, kad jie jau pradėjo kurti mechanizmus, kaip šią potencialią agresiją paaiškinti savo žmonėms. Ir visa ši retorika yra tik dėl to. Žinoma, Lietuvos saugumo ir gynybos politika, jeigu tokia egzistuoja, turi priimti tokias Kremliaus kalbas kaip labai rimtą pavojų, nes neegzistuoja potenciali ataka prieš Ukrainą, kuri nepaliestų Lietuvos.

O kadangi Lietuvoje prie valstybės vairo tradiciškai ir jau seniai stovi „klinikiniai pacientai", tai mūsų saugumo ir gynybos situacija stabiliai tik blogėja. Ukrainiečių - taip pat.

- Pakalbėkime apie linksmesnius reikalus. Kol Rytų Europoje galbūt bręsta ginkluotas konfliktas, Briuselio komisarai toliau gieda sau įprastas pūkuotukų giesmeles: štai šią savaitę paaiškėjo, jog Briuselio komisarai išsiuntė savo „rekomendacijas" Vatikanui, kuriose aiškinama, jog reikėtų atsisakyti žodžio „Kalėdos", nes tai neva žeidžia musulmonų jausmus, taip pat reikėtų kalbėti „lyčiai neutralia kalba", t.y. atsisakyti tokių „atgyvenusių" sąvokų, kaip „mama" ar „tėtis", propaguoti iškrypimus ir pan. Kaip gimsta tokios „aktualijos" komisarų galvose? Juk kartais jų pasiklausius ar pavarčius jų priimamus dokumentus susidaro įspūdis, kad skaitai laiškus iš psichiatrinės ligoninės...

- Na, nieko naujo... Galbūt visa Europos Komisija jau išpažįsta islamą arba ruošiasi perimti šį tikėjimą (kuo esu giliai įsitikinęs). Tuomet jie yra visiškai teisūs, tik man sunku suvokti, kaip tai dera su kitais pasiūlymais.

Tačiau pats būdamas doras lietuvis (gal ne visai katalikas), manau, kad tai, ką „rekomenduoja" komisarai, yra mažų mažiausiai niekšybė.

Anksčiau ar vėliau mums teks galvoti, ką daryti su tokio pobūdžio Europos Sąjungos politika. Turime pasakyti labai aiškiai - tai yra baltojo žmogaus interesų išdavystė, nieko daugiau...

- O kodėl jie su tokiomis nesąmonėmis kreipiasi į Vatikaną?

- Todėl kad Vatikanas yra politinė organizacija, 2000 metų puoselėjusi ir įtvirtinusi tam tikrą ideologiją, kuri ir sukūrė pagrindą susikurti visoms Europos valstybėms, taip pat ir „pagimdė" prielaidas susikurti Europos Sąjungai. Iš esmės tai yra ataka ne į Vatikaną, o į ideologiją, kuri 2000 metų formavo mūsų pasaulį, ne tik ES.

Dabar šie šiltai sėdintys ES niekšeliai, vadovaujantys Europos Komisijai, turi labai aiškiai pasakyti, ką jie nori padaryti su šiuo pasauliu?

Koks yra jų galutinis tikslas? O kai jie tai pasakys, turėsime visas teises ir netgi pareigą juos pasiųsti į aną pasaulį

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder