Hitlerio gyvybės gelbėjimas
1918 m. rugsėjo 28 d. Pirmojo pasaulinio karo metu britų seržantas Henris Tandy dalyvavo mūšyje netoli Prancūzijos Markingo kaimo.
Jis ketino nusitaikyti į vieną sužeistą vokietį, bet paskutinę akimirką nuleido ginklą ir pasigailėjo priešo.
Kareivis padėkojo ir nuskubėjo slėptis.
Henrio Tandy portretas
1923 m. italų dailininkas Fortunio Matania nutapė Henrio Tandy paveikslą, o po 15 metų jo reprodukcija atsidūrė Adolfo Hitlerio kabinete.
Kai 1938 m. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Neville'is Chamberlainas susitiko su fiureriu, jis paklausė, kodėl ant jo sienos kabo būtent šis paveikslas. Adolfas Hitleris atsakė: "Šis žmogus pasigailėjo manęs, kai buvau sužeistas, ir manęs nesušaudė.
Kai grįšite į Britaniją, perduokite jam mano padėką."
Paaiškėjo, kad Henris Tandy nenužudė žmogaus, atsakingo už 60 milijonų žmonių sunaikinimą.
Berlyno sienos griūtis
Berlyno siena
Vokietijos politikas Giunteris Šabovskis (Schabowski) 1989 m. spaudos konferencijoje kalbėjo apie naujos leidimų kirsti sieną sistemos pakeitimus.
Savo kalboje A. Sabovskis sakė, kad visi draudimai galiausiai bus panaikinti.
Italų žurnalistas nusprendė nurodyti datą, kada tai įvyks.
Šabovskis, kuris nesuprato, dokumente perskaitė "nedelsiant" (ab sofort). Šis paaiškinimas iš tikrųjų buvo skirtas atitinkamoms tarnyboms, o ne gyventojams.
Tą pačią dieną laikraščiuose pasirodė pranešimas, kad žmonės gali laisvai pereiti sieną.
Prie sienos susibūrė daugybė žmonių, kurie reikalavo laisvo praėjimo.
Valdžia nenorėjo riaušių, todėl turėjo duoti leidimą kirsti sieną.
Griuvo Berlyno siena. Po metų jis buvo išmontuotas.
Branduolinis sprogimas Japonijoje
Branduolinis grybas virš Hirosimos (kairėje) ir Nagasakio (dešinėje)
Buvo 1945 m., o Antrasis pasaulinis karas beveik baigėsi.
Amerika pareikalavo, kad japonai besąlygiškai pasiduotų.
Tekančios saulės šalies vyriausybė negalėjo sugalvoti nieko geresnio, kaip tik nesiimti jokių veiksmų.
Japonijos ministras pirmininkas Kantaro Suzuki savo atsakyme pavartojo japonišką žodį mokusatsu, kurį galima išversti kaip "apsvarstysime".
Vertėjas šį žodį pavertė nepagarbos ženklu, o tada savo vaidmenį suvaidino sugedęs telefonas, kuris nekaltą "be komentarų" pavertė kraštutiniu nesutikimu.
JAV prezidentas Haris Trumanas įsižeidė dėl tokios reakcijos ir įsakė nedelsiant numesti atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio.
Per sprogimą žuvo apie 160 000 žmonių.
1945 m. rugpjūčio 12 d. Japonija pasirašė besąlygiškos kapituliacijos aktą.
Austrijos erchercogo Franzo Ferdinando nužudymas
Francas Ferdinandas
Austrijos erchercogo Franzo Ferdinando nužudymas buvo oficiali Pirmojo pasaulinio karo pradžios priežastis. 1914 m. birželio 28 d. Sarajeve jį nužudė serbų radikalios organizacijos "Mlada Bosna" nariai.
Pirmieji du sąmokslininkai, kurie laukė automobilio su Ferdinandu, buvo pasimetę ir bombos į jį nemetė.
Tuomet Nedeljko Čabrinovičiaus mestas sprogmuo pataikė į kabrioleto brezentinį viršų ir nuo jo atšoko.
Žuvo Pranciškaus Ferdinando palyda, jis pats nenukentėjo.
Arkivyskupas turėjo grįžti į savo apartamentus, bet jis tęsė kelionę. Tada kitas sąmokslininkas susipainiojo ir nesugebėjo mesti bombos į 10 minučių nejudantį automobilį.
Po nepavykusio pasikėsinimo nusiminęs studentas Gavrilo Principas užsuko užkąsti į vietinę kavinę.
Išėjęs iš ten, jis negalėjo patikėti savo akimis: priešais jį stovėjo erchercogo automobilis, o vairuotojas supainiojo kelius.
Jis nušovė Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną. Atsitiktinumas padėjo Gavrilo įvykdyti šį poelgį.
Titaniko nuolauža
Titaniko nuskendimas. Kadras iš filmo "Titanikas
1912 m. balandžio 14-15 d. naktį nuskendęs "Titanikas" yra viena garsiausių jūrų katastrofų istorijoje.
Įvairių šaltinių duomenimis, žuvo nuo 1495 iki 1635 žmonių.
Iki 1987 m. gruodžio mėn. tai buvo didžiausia taikos metu įvykusi jūrų katastrofa pagal aukų skaičių. Geriausią savo laikmečio laivą sunaikino kelios avarijos.
Vienas iš šių nelaimingų atsitikimų buvo tai, kad įgula neturėjo žiūronų.
Prieš pirmąją lainerio kelionę Davidui Blairui buvo paskirtos antrojo karininko pareigos, tačiau prieš pat pakilimą jis buvo nušalintas nuo pareigų.
Blairas išėjo iš laivo, bet negrąžino žiūronų spintelės raktų.
Todėl likusi įgula, priversta pasikliauti tik savo regėjimu, per vėlai pamatė ledkalnį ir buvo bejėgė ką nors padaryti.
Vaterlo mūšis
Velingtono hercogas Vaterlo mūšyje - Robert Alexander Hillingford
Vaterlo mūšis buvo paskutinis ir svarbiausias Napoleono gyvenimo mūšis. Jo pralaimėjimą mūšyje lėmė keletas atsitiktinių aplinkybių.
Pirma, mūšio pradžioje Napoleonas sirgo ūmia liga (imperatorius sirgo hemorojumi).
Užuot buvęs lemiamo mūšio vietoje ir skubiai įvertinęs padėtį, Napoleonas mėgavosi gydomosiomis voniomis.
Antra, maršalo Emanuelio de Gruši pajėgos negalėjo laiku atvykti į mūšio lauką.
Dauguma istorikų maršalo veiksmus šioje kritinėje Napoleono situacijoje laiko mažų mažiausiai keistais. Jis parodė neryžtingumą ir didelį aplaidumą. Pagal vieną iš versijų, jis tiesiog pasiklydo.
"Veiroterio" žemėlapis
Pavelas I
1798 m. Rusijos imperatorius Pavelas I pasiuntė Rusijos karius į Italiją ir Šveicariją. Jis norėjo nubausti prancūzus už Maltos užgrobimą.
Italų daliniui vadovavo Aleksandras Suvorovas, o šveicarų - Aleksandras Rimskis-Korsakovas. Jie turėjo susitikti netoli Ciuricho ir pulti maršalo Massenos kariuomenę.
Planuodamas Suvorovo armijos žygį per Šveicariją, Austrijos štabo pulkininkas leitenantas Veiroteris (Weyreuter) sudarė maršrutą štabo metodu.
Vietovės žvalgyba nebuvo vykdoma. Iš tikrųjų Veiroteris išsiuntė kariuomenę į žygį remdamasis labai preliminariais žemėlapiais.
Kaip vėliau paaiškėjo, kai kurie keliai egzistavo tik popieriuje. Dėl to Suvorovui nepavyko pasiekti susitikimo vietos ir Rimskis-Korsakovas patyrė pralaimėjimą.
Todėl Prancūzija dar 15 metų tęsė Europą sukrėtusius karus.
1805 m. Veiroteris dar kartą "įrodė savo vertę", parengdamas sąjungininkams liūdnai pagarsėjusio Austerlico mūšio dispoziciją.
Jis nepasimokė, kad ant to paties grėblio negalima lipti du kartus.
Amerikos atradimas
Kolumbo išsilaipinimas Amerikoje. Dailininkas D. Wanderlinas
Nuo 1492 iki 1507 m. Amerika buvo vadinama Vakarų Indija. Ją atsitiktinai atrado Kolumbas. Jo ekspedicijos tikslas buvo rasti jūrų kelią į Indiją.
Jei Europai Amerikos atradimą galima laikyti didele sėkme, tai šio žemyno čiabuviams Kolumbo atradimą galima vadinti lemtingu atsitiktinumu.
Tai sukėlė vadinamąją indėnų demografinę katastrofą.
Nuo 1492 m. iki XX a. pabaigos europiečių kolonizacija nusinešė apie 100 milijonų Amerikos vietinių gyventojų gyvybių.
Parengta pagal užsienio spaudą
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą