Kino režisierė Ksenia Frolova: „Svarbu, kad filmas būtų nevienkartinis“

Šiuo metu režisierė lyg deimantą baigia gludinti trumpametražį filmą „Kita moteris“, tačiau uostamiestyje greitai šio filmo premjeros neišvysime, mat Ksenia turi ambicingesnių tikslų.

Ksenia, kaip sugalvojote pasirinkti kino režisierės profesiją?

Kai buvau maža, mano svajonės buvo visai kitos - galvojau, kad būsiu stilistė arba drabužių dizainerė. Bet jau nuo dešimties metų labai susidomėjau filmavimu. Tuomet turėjau mažą kamerą, filmavau šeimos narius, bandžiau kurti juokingas reklamas, o kai atradau „Youtube“ kanalą, susikūriau ir savo paskyrą. Matydami mano susidomėjimą filmavimu, tėvai man padovanojo pirmąją HD kamerą. Pradėjau kurti savo pirmuosius vaizdo įrašus. Taip pamažu suvokiau, kad norėčiau būti kino režisiere.

Studijas baigėte užsienio universitete, bet grįžote į Klaipėdą. Kodėl?

Nes čia mano namai. Labai greitai suvokiau, kad kol kas nenoriu gyventi užsienyje, noriu grįžti į Tėvynę, kur gyvena mano šeima, draugai, ir čia pradėti savo kūrybinį kelią. Manau, kad daug lengviau kurti šalyje, kurią tu puikiai pažįsti.

Ar tinkama Klaipėdoje kūrybinė terpė?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia mažai veiksmo, bet iš tikrųjų taip nėra. Čia tikrai yra kur rasti įkvėpimo - veikia puikūs teatrai, kino teatrai. Tikrai nėra taip, kad jaunam kūrėjui Klaipėdoje per ankšta. Jei tik nori, tikrai rasi kur save padėti, o jei nenori - ir Holivude neturėsi ką veikti.

Panašu, kad turite didelių ambicijų, nes Klaipėdoje įkūrėte „Kino fabriką“. Skamba rimtai.

Su savo būsimu vyru Pavelu jau metus dalyvaujame „Kultūros fabriko“ inkubavimo programoje, kur su mentorių pagalba mokomės strateguoti ir žiūrėti į ateitį. Tai padėjo mums suvokti, kad norint kurti filmus reikia veikti ryžtingai ir įsteigti kino studiją.

Kadangi esame įsikūrę „Kultūros fabrike“, tad ir galvojant pavadinimą daug klausimų nekilo (juokiasi).

Esame dėkingi KUFA komandai už visas suteiktas galimybes ir tą energiją, kuria jie dalijasi.

Ir kiek tame „Kino fabrike“ dirba žmonių?

Kol kas trys: aš esu režisierė, mano būsimas vyras Pavelas Ochrimenka - operatorius, o Karina Jusupova - prodiuserė. Kartais būname ir penkiese, kai prisijungia antroji prodiuserė ir rinkodaros specialistas - mano brolis.

Jūsų kuriamo trumpametražio filmo „Kita moteris“ baigiamieji darbai jau artėja prie finišo. Greitai galime tikėtis premjeros?

Taip, planuojame, kad šį mėnesį filmą jau užbaigsime, bet į viešą premjerą kol kas neskubu kviesti, iš pradžių darysime tik uždarą premjerą filmavimo komandai ir po kelių mėnesių siųsime šį filmą į įvairius įžymius užsienio festivalius. Mūsų filmo trukmė - 30 minučių, tad galėsime jį siųsti į Berlyno kino festivalį „Berlinale“, taip pat Amerikoje vyksiantį festivalį „Sundance“, esu numačiusi ir dar kelis variantus. Taigi, jei mums pasiseks ir filmas bus priimtas į kurį nors festivalį - tik po pasaulinės arba Europos premjeros pristatysime šį filmą ir Lietuvos žiūrovams. Tokios yra festivalių taisyklės.

Oho kiek reikia turėti kantrybės filmų kūrėjams - nuo pirminės idėjos iki premjeros gali pareiti ne vieneri metai.

Visiškai teisingai. Kantrybės reikia. Vos tik baigėme filmavimus man labai knietėjo kuo greičiau pamatyti galutinį rezultatą, jau tikėjausi, kad praėjusiųjų metų spalį turėsime filmą, bet gyvenimas viską sudėlioja kitaip. Geriau nieko neskubinti, svarbiausia, kad galutinis rezultatas būtų maksimaliai geras.

Kaip, jūsų akimis, laikosi kino industrija Klaipėdoje?

Kol kas tyliai. Dėl to labai apsidžiaugiame, kai į uostamiestį filmuoti atvažiuoja kūrėjai iš sostinės. Tada šioje sferoje būna daugiau judesio.

Atrodo, kad viskas, kas susiję su kino industrija, bazuojasi sostinėje, todėl daugelis šią specialybę pasirinkusių jaunuolių ir lieka kurti Vilniuje. Bet aš manau, kad filmuoti galima bet kur, svarbu gera idėja, ir, žinoma - finansai. Suprantama, kad sukurtum gerą projektą, gali užtrukti ne vienerius metus...

Kyla natūralus klausimas - iš ko reikia gyventi?

Aš irgi nuolatos sau užduodu šitą klausimą (kvatoja). O jei rimtai - nors mano sukurtas filmas kol kas man ir neatneša pajamų, bet gal tai yra puiki investicija į mano tolesnį gyvenimą. Juk tai mano vadinamasis portfolio - karjeros, darbų aplankas, o jis būtinas, kad galėtum toliau kurti.

O pinigų galima prasimanyti. Pavyzdžiui, aš dar fotografuoju, taip pat montuoju videoįrašus. Be to, mudu su sužadėtiniu esame įkūrę vaikams kino stovyklą - jos pamainas jau organizuojame ne tik vasaros metu.

Pradedančiojo kino režisieriaus duona nėra lengva, bet panašu, kad jūsų tai negąsdina.

Kol kas ne. Aš žinau savo tikslą, žinau, kur einu. Svajoju artimiausiu laiku pradėti kurti pilnametražį filmą.

Tai kur kas sudėtingiau, nei sukurti trumpametražį?

Manau, kad ir tą, ir tą nėra paprasta sukurti. Pavyzdžiui, kai mes filmavome „Kitą moterį“, filmavimo aikštelėje buvo apie 50 žmonių. Taigi ir kuriant trumpametražį filmą reikalinga didžiulė komanda.

Apie ką pasakoja filmas „Kita moteris“?

Ši istorija sukurta prancūzų rašytojos Gabrielle Colette apysakos motyvais. Man patiko, kaip rašytoja sukūrė jaukaus kurorto atmosferą, kaip pavaizdavo detales (žvilgsnius, frazes, judesius), iš kurių susideda dviejų žmonių santykių istorija.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad istorija perteikia ramią atostogų nuotaiką. Tačiau kol danguje šviečia saulė, herojų viduje vyksta audra. Tarp veikėjų atsiranda vidinis numanomas konfliktas. Scenarijaus kūrimo metu man buvo įdomu analizuoti veikėjų elgesį ir ištirti jų vidinį konfliktą.

Filmo istorijos siužetas vyksta Lietuvos kurortiniame mieste, Nidoje, Baltijos jūros pakrantėje. Jauna pora Markas ir Alisa, ką tik susituokę, atvyksta atsipalaiduoti. Tačiau atostogos netikėtai baigiasi melu ir įtampa tarp sutuoktinių. Markas ir Alisa nori mylėti ir būti mylimi, bet jiems nelabai sekasi, nes nė vienas negali pamiršti savo praeities.

Mūsų filmas apie įnoringą meilę, apie tarpusavio supratimą, apie vienas kito priėmimą, norą būti laimingiems kartu… ir apie tai, kad viskas, kas atsitinka su žmogumi, yra tiesioginės jo pasekmės.

Kas filme atlieka pagrindinius vaidmenis?

Klaipėdos dramos teatro ir Taško teatro aktorė Samanta Pinaitytė ir Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Simonas Lunevičius. Neslėpsiu, kai kūriau scenarijų, herojai visai kitaip atrodė mano galvoje, tikrai neįsivaizdavau, kad Markas bus ugniniais plaukais, kokius turi Simonas. Bet kai pamačiau Simoną, jo plaukų spalva tapo nebesvarbi...

Įdomu, kaip vyksta aktorių atranka?

Dariau kastingą, nes kitaip neįmanoma atsirinkti tinkamų aktorių. Reikia išbandyti kuo daugiau žmonių, kad surastum tą, kuris labiausiai atitinka tavo lūkesčius. Būna taip, kad išsirenki aktorių, bet pradedi repetuoti ir matai, kad jis neatliepia tavo vizijos. Todėl nebijočiau pakeisti atrinkto aktoriaus jau ir prasidėjus repeticijoms.

Filmavimų metu susidraugavote su aktoriais?

Taip, tapome artimais draugais. Einame gerti kavos arba žaisti šachmatais.

Kas jus šitame darbe labiausiai veža?

Žmonės, su kuriais dirbu ir, žinoma, rezultatas. Man patinka, kai filmavimo aikštelėje gimsta ypatinga darbinė atmosfera, kur visi vienas kitą supranta ir juda vieno tikslo link. Artėjant pabaigai, kai režisieriaus monitoriuje matau baigiamąją filmo sceną, apima jausmų banga ir norisi, kad šita akimirka sustotų.

Įdomu tai, kad komandoje dirbate kartu su savo būsimu vyru - Pavelu. Kokia jūsų meilės istorija?

Viskas prasidėjo nuo filmavimo... Aš tuo metu dainavau ir norėjau vienai savo dainai sukurti vaizdo klipą. Pavelas tuo metu dirbo vienoje kavinėje ir mudu buvome pažįstami. Žinojau, kad jis filmuoja, be to, jis man pasirodė tinkamas ir vaikino vaidmeniui klipe, kuriame norėjau pavaizduoti meilės istoriją... Kai pasiūliau jam kartu kurti vaizdo klipą, jis ne iš karto susižavėjo tokia idėja. Artėjo Helovynas, tad jis iškėlė sąlygą - jei aš padėsiu jam kavinėje surengti Helovyno šventę, jis man atsidėkodamas padės kurti klipą. Per tą laiką, kol rengėme šventę, tarp mudviejų kažkas nutiko, tad kai jau stovėjome vienas prieš kitą filmavimo aikštelėje, supratau, kad meilės jausmo mudviem jau nebereikės vaidinti...

Įtariu, kad vaizdo klipas turėjo pavykti puikiai.

Turėjo, bet nepavyko jo pabaigti iki galo. Bet nesvarbu. Juk turime meilę (šypsosi).

Tai, kad esate pora, dabar jums kartu dirbant padeda ar trukdo?

Tikrai netrukdo. Labiau padeda. Jis geriausiai supranta mano viziją, ko aš noriu kaip režisierė. Žinoma, kartais kartu dirbant atsiranda šioks toks erzulys, nervingumas, bet tik dėl nuovargio. Tada žinome, kad laikas miegoti, o ryte vėl viskas bus gerai.

Kurių režisierių kūryba jums labiausiai imponuoja?

Man labai patinka italų kino režisieriaus Paolo Sorrentino kūryba. Jis mane labai įkvepia. P. Sorrentino kūryboje randu visko - ir komedijos elementų, ir filosofijos. Be to, jis ekrane kuria nerealaus grožio vaizdus.

Taip pat mane įkvepia graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos darbai. Man patinka, kaip jis savo kūryboje gvildena socialines temas ir dažnai vaizduoja tokias situacijas, kurios realiame gyvenime nelabai įsivaizduojamos. Manau, daugelis pastaruoju metu žavėjosi žiūrėdami šio kūrėjo filmą „Prasti reikalai“. Man tai aukščiausios prabos kūryba.

Pernai mane sužavėjo ir švedų režisierius Rubenas Östlundas. Jis taip pat daug kalba apie socialinį gyvenimą, įdomiai parodo keistus tarpusavio santykius.

O koks žanras jums labiausiai prie širdies?

Neturiu vieno mėgstamo. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Man svarbiausia ne filmo žanras, o tai, kad jis būtų nevienkartinis. Mūsų gyvenime yra labai daug trumpalaikių dalykų, pavyzdžiui, „videorylsai“ instagrame arba „Youtube“ kanale, reklamos ir t. t. Atrodo, kad mes visur bėgte, lėkte. Vartojame, vartojame, vartojame.

O man norisi ramiai atsisėsti ir pažiūrėti gerą filmą ir visai nesvarbu, jei aš jį jau esu mačiusi. Yra tokių filmų, kuriuos gali žiūrėti dar ir dar. Net ir praėjus dvidešimčiai metų jie nepraranda aktualumo ir žavesio. Aš irgi labai norėčiau kurti būtent tokius filmus.