Jūrininkas Vasilijus iš Odesos laikinus namus surado Klaipėdoje

Ukrainietis Vasilijus su šeima laikiną užuovėją nuo karo rado mūsų uostamiestyje. Vasilijus su žmona ir sūnumi Klaipėdoje gyvena nuo ankstyvo pavasario. Sparčiai pratinasi prie radikaliai pasikeitusių gyvenimo sąlygų, puikiai gaudosi Klaipėdos gatvėse ir nuolat kartoja nuoširdžius padėkos žodžius jam padėjusiems lietuviams ir visai Lietuvos valstybei.

Vasilijau, iš kur esate kilęs?

Esu iš Odesos. Joje gimęs, augęs. Joje ir gyvenau iki karo. Odesoje gyvena ir mano tėvai. Iki karo jau dirbau jūrininku. Laivuose pradėjau dirbti matrosu ir sykiu neakivaizdiniu būdu baigiau Jūreivystės akademiją, gavau rangą.

Gal galite papasakoti, kaip prasidėjo karas, kur tada buvote, ką veikėte?

Aš esu jūrininkas. Sausį iš Odesos išskridau į eilinį reisą, o vasario pabaigoje viskas prasidėjo. Nors dar keletą dienų prieš karą telefonu kalbėjome su žmona. Ji sako, jog visi aplinkui kalba, kad bus karas. Bet aš sakau, kad taip negali būti, nesąmonė, kad kaimynė Rusija pultų Ukrainą. Šeima tuo metu buvo Odesoje. Visiems buvo šokas.

Kokios pirmos mintys ir jausmai aplankė prasidėjus karui?

Aišku, kad labai išsigandome. Iškart pasakiau, kad paliktų namus ir važiuotų iš šalies. Labai nerimavau dėl žmonos ir sūnaus, kuriam septyneri metai, gyvybių. Tuo metu kompanija „OJ Crew“, kurioje dirbau ir kuriai vadovauja klaipėdietis Arturas Truš, tik prasidėjus karui, visiems laivuose dirbantiems ukrainiečiams atsiuntė laiškus, kad organizuos pagalbą visoms šeimoms. Kad visi, kurie pageidauja, yra kviečiami važiuoti į Lietuvą.

Ar pasinaudojo kvietimu jūrininkai?

Taip. Iš mano įgulos, kito ukrainiečio jauna šeima su maža dukryte pirmieji atvažiavo į Klaipėdą. Mano šeima iš pradžių liko Ukrainoje, tik iš Odesos pervažiavo į Vakarų Ukrainą, kur tuo metu buvo saugiau. Jie laukė, kol aš grįšiu iš reiso.

Tada aš grįžau iš reiso į Klaipėdą, kur ir buvo mano įmonės biuras. Arturas Truš parūpino transportą ir aš išvykau pasiimti savo šeimos. Prie Ukrainos-Rumunijos sienos mes susitikome ir aš juos parsivežiau į Klaipėdą. Tai buvo jau kovo mėnuo. Jie beveik mėnesį buvo Vakarų Ukrainoje ir kovo pabaigoje mes susitikome.

Odesoje turėjote savo namus ar butą. Taip ir palikote tuščius?

Taip, turime namą. Bet tuščias jis neliko, ten dabar žmonos brolis gyvena su šeima.

Visgi tas laikotarpis, kol buvote reise, atskirtas nuo šeimos, buvo sunkus ir jums, ir šeimai.

Labai sunku buvo. Jaudinausi, nuolat sekiau naujienas iš Ukrainos, mačiau sukrečiančius vaizdus. Kada pranešdavo oro pavojų, jie bėgdavo slėptis į rūsį. Nebūdavo ryšio tada, labai išgyvenau. Tokia nežinia, niekas neatsiliepia telefonu keletą valandų.

Odesoje oro pavojaus signalai irgi labai dažnai girdisi. Kada šeima jau išvažiavo į Vakarų Ukrainą, šalia mūsų namo, maždaug už 300 metrų, buvo susprogdintas kaimynų namas. Labai baisu buvo. Ir mažas sūnus labai išsigandęs nuolat buvo. Miegodavo apsirengę, kad galėtų bet kada nubėgti iki rūsio - tam, kad pasislėptų nuo bombų ir raketų.

Ar yra tekę dar iki karo pradžios būti Klaipėdoje?

Aš dirbau kompanijoje, kurios biuras yra Klaipėdoje, bet pačiame mieste iki tol niekada nesu buvęs. Aš iš Odesos skraidydavau tiesiai į Norvegiją, nes mes ten dirbome jūroje. Buvau trečiuoju kapitono padėjėju.

Klaipėda yra super! Man labai patinka čia. Ir Lietuva patinka. Patinka čia gyvenantys žmonės, jie labai geri. Naudodamasis proga, jeigu galima, labai noriu padėkoti Arturui Truš. Jis labai daug padėjo ukrainiečių šeimoms. Kada aš atvažiavau į Klaipėdą, jis organizavo pagalbos ukrainiečiams fondą. Aš irgi ten savanoriu dirbau, padėjau, kiek galėjau. Kartu vežiojome baldus, valėme, tvarkėme butus kitoms ukrainiečių pabėgėlių šeimoms. Jo dėka apie 40 ukrainiečių šeimų apsigyveno Klaipėdoje. Birželio mėnesį aš išskridau į naują reisą, o šeima jau liko Klaipėdoje.

Sūnui jau reikia į mokyklą. Ar lanko ją, kaip jam sekasi?

Taip, sūnus lanko „Gabijos“ progimnaziją, mokosi antroje klasėje. Kol kas nesiskundžia, viskas gerai, mokosi, gerus pažymius gauna.

Odesa gražus uostamiestis, dabar vėl gyvenate prie jūros. Ar tai panašūs miestai?

Jūs žinote, čia, Klaipėdoje, yra net kai kurios gatvės, kur stovi plytiniai penkiaukščiai, tai kartais toks jausmas, kad vaikštai po Odesą. Labai panašu. Aišku, pas jus daug dalykų geriau sutvarkyta. Pavyzdžiui, komunikacijos, komunalinės tarnybos, jos dirba kur kas geriau negu Ukrainoje. Viskas labiau prižiūrėta, gražiau sutvarkyta. Klaipėda yra labai gražus miestas. Aišku, Odesoje irgi gražu.

Dar lyginant Lietuvą ir Ukrainą labai į akis krenta skirtumai vairuojant automobilį. Pas jus kažkaip visi žmonės laikosi Kelių eismo taisyklių, ramiai važiuoja, bevei negirdėjau, kad be reikalo naudotų signalą. Viskas ramiau, tvarkingiau ir lėčiau vyksta. Pas mus jeigu tik ką žalia šviesa užsidegė, iš galo visi signalizuoja - važiuok greičiau.

Labai gerai gatvės sutvarkytos, sankryžos išbraižytos. Lengva vairuoti ir jokio streso. Geriau organizuotas eismas. Viskas padaryta taip, kad būtų patogiau vairuoti. Aišku, Odesoje didesnis automobilių srautas. Kartais važiuodamas į Odesos centrą užtrunki pusantros valandos. Stovi kamščiuose. Klaipėdoje labai gerai organizuotas eismas. Yra trys diagonalinės gatvės: Minijos g., Taikos pr. ir Šilutės pl. Jau žinau Klaipėdos gatves beveik kaip vietinis.

Ar dar liko jūsų artimųjų Ukrainoje?

Taip, Odesoje pasiliko mano tėvas su mama. Aš juos raginau išvažiuoti, norėjau atsivežti į Klaipėdą, bet jie nesutiko niekur važiuoti. Sako, esam jau pagyvenę, naktį kartais iki tualeto sunku nueiti, o tu nori, kad mes tūkstančius kilometrų su tavimi važiuotumėm.

Aišku, jeigu situacija darysis labiau sudėtinga, mėginsiu juos parsivežti. Štai, neseniai tris dienas be elektros gyveno, šildymo nebuvo, kuris nuo elektros priklauso. Ačiū Dievui, kad dar Odesoje nėra šalčių. Plius 11 buvo. Nors kartais žiemos būna šaltos.

Vasilijau, dabar tokia situacija, kad labai sunku toli į ateitį planuoti gyvenimą. Turbūt gyvenate laukimu?

Aišku, ką čia dabar daug priplanuosi. Aš pradėjau dirbti krante, nes dabar tokia situacija, kad reikia daugiau su šeima būti. Dabar oficialiai dirbu Lietuvos įmonėje, moku mokesčius. Įsidarbinau kolektyve, bendradarbiai iš Klaipėdos labai geri, šilti tarpusavio santykiai, padeda, pataria. Žmonės tikrai labai geri Lietuvoje, labai ačiū Jums! O Arturas Truš yra auksinis žmogus, jam reikia paminklą Klaipėdoje pastatyti.

Viskas, kas bloga, kada nors gyvenime baigiasi. Labai tikime, kad šis karas irgi pasibaigs ir grįš taikus gyvenimas. Dabar stengiamės, kaip tik galime, padėti mūsų vaikinams, kurie kariauja fronte. Yra draugai fronte, prašo pagalbos. Kuo galime, tuo padedame. Susimetame, perkame, perduodame. Mūsiškiai laimės neišvengiamai.