Puškorių šeimos sukurtos Užgavėnių kaukės būdavo dėvimos ir per kitas šventes

Užgavėnių diena šiemet sutampa su Kazimierinėmis ir bus švenčiama kovo 4-ąją. Iki tol Klaipėdos etnokultūros centre veiks Užgavėnių kaukių paroda, kurioje eksponuojamos Puškorių šeimos sukurtos kaukės. Su ekspozicijos sudarytoju ir vienu meistrų, kretingiškiu Raimundu Puškoriumi kalbame apie kaukių tradiciją ir Užgavėnių šėliones.

Parodoje Klaipėdos etnokultūros centre pristatomos Aniceto Puškoriaus (1911-1994 m.), jo sūnų Raimundo (1954 m.) ir Lino (1959 m.) bei anūko Mato (2000 m.) iš medžio drožtos tradicinės žemaitiškos Užgavėnių kaukės.

Meno kiemo dirbtuvių vitrinoje Užgavėnių laukti pasiruošė ir šeimos moterų Birutės Puškorienės (1923-1992) - Raimundo mamytės bei Onos Barsteigienės (1931-2014) - brolio Lino uošvienytės tekstilinės kaukės.

Kiek jūsų šeimoje medžio drožėjų buvo, yra ir bus?

Tikėkimės, kad bus.

Tėvukas Anicetas Puškorius (1911-1994 m.) buvo vienas tarp trijų seserų, jauniausias. Jis turėjo penkis sūnus, tarp jų aš esu. Drožiame mes, keturi broliai. Mano sūnus, anūkas - taip pat drožia.

Aš ir broliai augome matydami, kaip tėvukas drožia Užgavėnių kaukes.

Mano vaikystėje gyvenome Kretingos rajone, Skaudalių kaime. Ir jau ten matydavau, kaip per Užgavėnes persirengėliai su tomis kaukėmis šėlioja. Kartais net baisu man būdavo, nes persirengėliai gal kiek išgėrę vaikščiodavo, dalgiais, peiliais apsiginklavę, kartais ir rimtai susimušdavo. Tėvukas visiems jiems droždavo kaukes.

Kai persikėlėme į Kretingą, tai ten buvo labai stipri tautodailė, daug meistrų gyveno, ir mano tėvai buvo labai aktyvūs jų bendruomenėje. Tai Užgavėnių persirengėlių su kaukėmis pasirodymui buvo ruošiamasi kaip spektakliui ir pas mus namuose vykdavo repeticijos.

Beje, Užgavėnių kaukes tėvukai sugebėdavo panaudoti ir kitose tautodailininkų šventėse. Per vieną tautodailės šventę Kretingoje, prisimenu, pagamino eisenai didžiulę klumpės dekoraciją (taip sunkvežimį apkalė). O aplink tą klumpę eisenoje ėjo didžiulis pulkas raganų su kaukėmis.

Taip pat Užgavėnių kaukės buvo labai naudojamos per vestuves. Aš pats piršliavau net 29 vestuvėse. Žinia, kad pagal seną tradiciją piršlys per vestuves būdavo kariamas, bet jis bandydavo išvengti bausmės ir pasislėpdavo.

O kiti vestuvių dalyviai tada persirengdavo visokiais velniais, užsidėdavo kaukes ir ieškodavo piršlio. Įspūdingi būdavo „blūdijimai“.

Kokią dalį jūsų kūrybos sudaro Užgavėnių kaukės?

Aš Užgavėnių kaukes drožiu arba iš reikalo, nes jau artėja Užgavėnės, arba atsipūtimui nuo kitų, rimtesnių darbų, nes droždamas kaukę gali daug improvizuoti, tai atpalaiduoja ir teikia džiaugsmo.

Medinės kaukės turėtų būti sunkios, o Užgavėnių šventė užtrunka. Kaip persirengėliai su tomis kaukėmis nepavargsta?

Kad kaukė būtų patogi, ji turi būti maksimaliai išlengvinta. Mus to tėvukas išmokė. Kaukę išlengvnti - yra reikalų, bet ne taip jau ir sunku.

Dar labai svarbu, kad medinė kaukė nebūtų rišama su guma, nes tada spaus. Turi būti būtinai virvelė, kuri atitinka galvos dydį. Kartais dar ant kaukės, ties sąlyčio su veidu vieta, porolono paklijuoti galima, bet dažniausiai to neprireikia. Kaukės išdrožiamos taip, kad būtų patogios.

Žinoma yra ir dekoratyvinių kaukių, kurios neskirtos dėvėti. Tas dekoratyvines kaukeles mes, būdami paaugliai, padėdavome tėvukui drožinėti. Jos sovietmečiu būdavo daromos pagal Tautodailės kombinato užsakymą.

Parodoje matyti, kad visos kaukės tos pačios šeimos, tačiau visgi yra ir skirtumų. Esant tokio meistro, kaip jūsų tėvukas, įtakoje tikriausiai nebuvo lengva atrasti savitą drožybos stilių?

Ačiū Dievui, kad yra tų skirtumų.

Kokie Užgavėnių personažai jūsų mėgstamiausi?

Pirkliai (anksčiau žydukais vadinome, dabar jau neetiška), raganos, velniai, šundaktariai, Lašininis ir Kanapinis, Morė.

Kaip gimsta kaukių personažai?

Stebint gyvus žmones.

Tėvukas ant vienos kaukės kitoje pusėje net paliko užrašą: „Tokį žmogų aš mačiau.“

Pamatai kokį charakteringesnį žmogaus bruožą ir perkeli jį į „ličyną“, tik taip mes Žemaitijoje kaukes vadiname.

O kartais kaukės išraišką ir pats medis padiktuoja. Parodoje yra mano drožta velnio kaukė su dideliais, įspūdingais ragais. Tai buvo medžio šakos, jos ir padiktavo būtent tokį kipšą.

Ar jūsų sukurtos Užgavėnių kaukės yra kolekcinės, ar jas parduodate?

Tėvuko darbai - jokiu būdu neparduodami. O aš parduodu. Vienas žmogus iš Vėžaičių gal dešimt mano kaukių yra įsigijęs ir žinau, kad per Užgavėnes jas naudoja.

Ar pats švenčiate Užgavėnes ir kaip švenčiate?

Dabar jau truputį apsileidęs esu, tik su vaikais tikrąją Užgavėnių dieną kiek paišdykaujam. O kiek anksčiau esu labai daug „priblūdijęs“ su visokiais nuotykiais.

Dar sovietiniais laikais buvo tokia laida „Kelionių klubas“ ir jie sugalvojo atvažiuoti pas mus filmuoti Užgavėnių.

Turėjome gauti tuometinės valdžios leidimą. Rajono partijos sekretorė arši ir buka buvo ir neleido Užgavėnių organizuoti tikrąją dieną, bet leido kitą dieną.

Atvažiavo filmavimo komanda pas mus į sodybą kaime, tėvukai su vietiniais viską sutarė, blynų prikepė, aš buvau vienas iš tų persirengėlių su kauke, ir Morė ant rato buvo. Tai nufilmavo, bet jau viskas buvo labiau suvaidinta, ne tikra.

Dar su broliu kažkada sugalvojome papokštauti Klaipėdoje, aplankyti bičiulio tėvus. Aš apsitaisiau pijoku, kaukę užsidėjau, užsijuosiau diržą, už jo užsikišau butelį, prisipyliau „vyno“, o iš tiesų tai vandens su uogiene sumaišyto.

Draugo tėvai gyveno daugiabutyje. Įvirtome pas juos, o ten šuo pasitinka toks didžiulis! Aš parkritau keturiom ir ant to šuns. Tas taip išsigando, staugdamas nubėgo į tolimiausią kambarį ir visą vakarą neišlindo.

Kitais metais kartu su kaimynais sugalvojom pasilinksminti. Aš tada dar ūsų neturėjau ir sugalvojau moteriška persirengti. Žmonos kelnes raudonas užsivilkau, apsiaviau lakinius batus, iš kaimynės, kuri buvo labai stambi, pasiskolinau liemenuką - tai buvau merga, vaje vaje!

Nuvarėm pas kaimyno tėvukus. O jie tuo metu žygiavosi, t. y. pas gyvulius tvarte buvo. Mes užėjom tuo tarpu į namus ir, kai jau pamatėme, kad šeimininkai pareina, virtuvėje pradėjome viską iš lentynų į krepšį krauti, „vogti“.

Kaimynai žiūri, nepažįsta su kaukėmis nei mūsų, nei savo sūnaus. Jo mama tik čiupt diciną, taip didelį peilį žemaičiai vadina, ir pradėjo grasinti. Teko jau tada kaukes nusiimti.

Po to dar pas kitus giminaičius to kaimyno užsukom. Tai ten moteriškė irgi nepėsčia, medicinos darbuotoja ji buvo, man tik pasirodžius - ji brūkšt ranka per šakumą ir sako: „Štai tau ir mergelė!“ Linksma ir smagi man Užgavėnių šventė.

Dėkoju už pasidalijimą. Smagių Jums Užgavėnių.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.