Velniškas ir dieviškas geležies kelias

Baltų mitiniame pasaulyje sutinkame dievą Teliavelį - milžiną kalvį, kuris nukalė Saulę ir įmetė ją į dangų. O lietuvių folklore jo vietą pakeitę kalvystę pirmieji išradę velniai, iš kurių šio amato išmokę žmonės.

Geležies kelio nuo balų rūdos iki gaminio mistifikavimą galima paaiškinti proceso sudėtingumu ir subtilumu, net paslaptingumu.

Viešai išvysti, kaip senovėje mūsų protėviai lydė geležį, Lietuvoje galima vieninteliame archajiškai metalurgijai dedikuotame festivalyje „Geležinė Daubarių istorija“ (organizatoriai - VšĮ „Stankaus kalvė“), vykstančiame kuršių Daubarių piliakalnio papėdėje Mažeikių rajone.

Gelžemių vaisius

Šiemet, rugsėjį, vyko jau penktasis Lietuvos kultūros tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės finansuojamas renginys, kurį vainikavo rekordinis gyvai per penketą valandų iš vienos geležies lydymo krosnelės išgautos geležies kiekis - apie 2,5 kg.

Kertinė šio renginio figūra - archeologas, Vilniaus dailės akademijos Taikomųjų kultūros paveldo tyrimų ir konservavimo centro tyrėjas doc. dr. Gvidas Slah, metų metus tobulinantis įgūdžius bei eksperimentinės archeologijos metodais gliaudantis senovės metalurgijos mįslių riešutus.

Visa ko pradžia - rūdos telkinio radimas. Lietuvoje renkama limonitinė geležies rūda vadinama balų, pelkių, ežerų, pupų ar gelžemės rūda. 

Ji mūsų krašte yra sudėtinė dirvožemio dalis ir aptinkama šaltiniuotų upių, ežerų pakrantėse. 

Pavyzdžiui, didžiausias žinomas Vakarų Lietuvoje senovės metalurgijos centras buvo dabartinės Klaipėdos paribyje, Žardupės žemupyje, nutolęs apie 1 km nuo trijų kuršių pilių, stovėjusių ant Žardės, Laistų ir Gibišių piliakalnių.

G. Slah yra pasakojęs, jog būtent tyrimai Žardės-Bandužių archeologiniame komplekse įrodė, jog vakarų baltai geležį išmoko lydyti apie V a. pr. Kr., ir šį amatą jie galėjo perimti iš skandinavų, su kuriais palaikė glaudžius kultūrinius bei prekybinius ryšius.

Netoli Žardės piliakalnio Klaipėdoje esančiame metalurgijos centre geležį lydė jau V a. pr. Kr.

„Radus balų rūdos telkinį labai sunku iš akies nustatyti, kiek rūdoje yra geležies: gali atrodyti, kad sluoknis - labai rūdingas, bet realiai pačios geležies - labai mažai. 

Apgaulingas - geležies oksidas, kuris nudažo aplinką rūdžių spalva. Bendroje masėje grynos geležies gali būti nuo 2 proc. (tai labai mažai) iki 60 proc. Balų rūdoje turi būti mažiausiai 17 proc. geležies, norint išlydyti geležį“, - teigė jis.

Be kita ko, lizdais, pavieniais gabalais ir sluoksniais aptinkamos balų rūdos ištekliai turi savybę atsinaujinti: išnaudotuose rūdynuose po daugelio metų vėl atsiranda rūdos telkinių, o iš mažo židinėlio išauga nemenki rūdos lizdai.

Kitas etapas - rūdos plovimas (šiuo tikslu išsikasdavo šulinius; netoli Žardės piliakalnio rastas ne vienas toks kuršių laikus menantis objektas), siekiant pašalinti visą smėlį ir kitas priemaišas. 

Toliau smulkinimas ir išdegimas moliu aplipdytoje duobėje, lauže. 

Taip rūda prisodrinama, chemiškai pasikeičia, ir tokią žaliavą jau galima lydyti.

Tačiau atskirai dar reikėdavo pasiruošti medžio anglių. Šiuo tikslu senovėje žmonės sukraudavo didelę nukirstų ir supjaustytų vienodo ilgio rąsteliais malkų (kaitresnio uosio, ąžuolo, bet ir beržas tinkamas) stirtą: kūgio pavidalo antžeminį židinį. 

Ant tokio kūgio viršaus uždėdavo velėnos, tada užpildavo žemėmis. Naudodavo ir kitą metodą, kai pirma kūgis aplipdomas storu molio sluoksniu, o tada užpilamas žemėmis. 

Esmė: viduje turi susidaryti vadinamoji redukcinė (beorė) aplinka.

Padegus (pro specialiai iš visų keturių šonų padarytas angas) stirtą reikėdavo liepsnas gesinti, angas uždaryti ir palikti kūgį smilkti. 

Jei per anksti tai padarysi - sarkofago viduje malkos nevirs anglimis, viduje bus žalia mediena. Jei per ilgai liepsnos - tiesiog sudegs ir virs pelenais. Taigi, procesą reikėdavo valdyti, stebėti, budėti, o tai trukdavę net iki trijų parų.

Į gabaliukus susmulkintų medžio anglių reikėdavo daug: vienam kilogramui rūdos - trys kilogramai medžio anglių.

Pasiekė rekordą

Įvairūs tiek archeologiniai, tiek kraštotyriniai duomenys leidžia daryti išvadą, jog bent Vakarų Lietuvoje beveik prie kiekvieno piliakalnio galima rasti senovės metalurgijos pėdsakų: šlako iš geležies lydymo krosnelių, kurios vadinamos rudnelėmis.

Kitaip tariant, senovėje žmonėms geležies gavyba buvo gyvybiškai svarbus procesas, todėl ji buvo lydoma tiesiog šalia esančios gyvenvietės. 

Išimtis - Žardės-Bandužių metalurgijos centras: didžiulis, apimantis mažiausiai 30 ha ir buvęs tolėliau (dėl saugumo) nuo žmonių gyvenamosios vietos.

Geležiai lydytis reikalinga apie 1 300-1 400 laipsnių temperatūra, kuri būdavo pasiekiama dumplėmis pro šonuose apačioje padarytas skyles pučiant orą į rudnelę. 

Pastaroji - nuo 60 cm iki 1 m, o eksperimento Daubariuose metu - ir apie 1,7 m aukščio storasienis, į galą siaurėjantis molinis vamzdis.

„Imdavo molį, į jį įdėdavo rišamosios medžiagos šiaudų ar mėšlo, nuo skilinėjimo degimo metu apsaugančio liesiklio (smėlio, smulkintos keramikos) ir lipdydavo. 

Dugne rudnelės diametras - 20-30 cm. Molio sienelių storis viršuje - apie 5-8 cm , apačioje - apie 10-15 cm. 

Rudnelės apačioje padaroma ertmė ir iškasama nedidelė duobė šlakui (geležies lydymo proceso subproduktui) ištekėti.

Tokia geležies lydymo krosnelė padegama iš vidaus, įkaitinama ir sluoksniais pilamos medžio anglys bei susmulkinta balų rūda. 

Išeina „sumuštinis“, kuris nuolat kaitinamas. Išdega anglys, organinės medžiagos, rudnelės turinys grimzta žemyn. 

Vėl tam tikrais intervalais ant viršaus kraunamos naujos rūdos, anglių porcijos", - pasakojo G. Slah.

Pirmaisiais eksperimento metais jam pavyko išgauti labai nedaug, apie 100 g geležies, tačiau kruopšti analizė, klaidų taisymas ir metodikos tobulinimas leido šiemet pasiekti visiškai naują lygį: iš apie 10 kg balų rūdos, sunaudojus triskart didesnį medžio anglių kiekį, per 5 valandas pavyko išgauti 2,5 kg geležies.

Festivalio metu per 5 valandas iš 10 kg balų rūdos pavyko išgauti rekordinį 2,5 kg geležies kiekį.

Kada liautis lydyti nusprendžiama badant rudnelės vidų iš viršaus metaliniu strypu. Taip tikrinama, ar dar nėra susiformavęs geležies ir šlako gabalas, kuris vadinamas krite. 

Kuo daugiau joje geležies, o mažiau - šlako, tuo geriau.

Sudaužius rudnelę išimama kritė, kuri vietoje dar rafinuojama: plakama, daužoma kūju. Taip yra išgryninama geležis pašalinant maksimalų kiekį priemaišų.

„Štai, ir turime geležies žaliavą, iš kurios kalvis jau gali gaminti įvairiausius dirbinius. Jei reikėdavo, ją dar sodrindavo medžio anglių dulkėmis“, - teigė G. Slah.

Šiųmečiame Daubarių festivalyje jo sumanytojas ir siela šeštos kartos kalvis Martynas Stankus iš vietoje išlydytos balų rūdos geležies pagamino peiliukų geležčių ruošinius. 

Tai ir yra tikrasis archajiškos metalurgijos stebuklas: gamtinė žaliava po sudėtingo ir daug žinių, įgūdžių reikalaujančio proceso virto įrankiais.

Tokie archeologiniai eksperimentai leidžia geriau suvokti, kodėl senovėje geležis buvo taip branginama: net pilis kuršiai statė naudodami medines vinis. 

Na, o prietaras, jog rasta pasaga neša laimę, išties nieko bendro su pačia pasaga neturi: laimė buvo rasti tokį gabalą geležies.

Įvertinus aplinkybes galima tik įsivaizduoti, su kokia jėga XIII a. antrojoje pusėje susidūrė Vakarų Lietuvos autochtonai kuršiai: jų sukilimą po 1260 m. įvykusio Durbės mūšio slopino Livonijos ordino kariai, apsišarvavę geležimi nuo blauzdų iki galvos. 

Memelburgo pilies tyrimai taip pat parodė, jog geležies Ordinas turėjo sočiai: rasta begalė vinių, kniedžių, apkalų ir kt.