Dailininkė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė: „Svarbu, kad įkvėpimas rastų jus dirbantį“

Dailės srityje ši kūrėja mokosi, dirba ir kitus moko jau 44 metus. Dailininkų bendruomenėje ji - tarp žymiausių Lietuvos kaligrafų. Savo tapyboje menininkė geba sujungti kaligrafiją, grafiką, simboliką ir pozityvią psichologiją.

„Gyvenu sveikuoliškai, ilgą laiką užsiiminėjau joga. Buvo metas, kai padėjau žmonėms spręsti psichoemocines problemas, paleisti vaikystės traumas. Įkvėpimas? Svarbu, kad jis užtiktų jus bedirbantį“, - juokiasi menininkė.

Keturių skirtingų dailės sričių išsilavinimas (tekstilė, dizainas, kaligrafija, dailės pedagogika), nuolatinis domėjimasis ir mokymasis derinyje su analitiniu ir sisteminiu mąstymu jums padėjo įgyti kompetentingos asmenybės statusą. Papasakokite apie savo išsilavinimą ir kodėl jo prireikė tiek daug ir įvairaus?

Esu iš „baby boomer“ kartos. Vos sulaukusi 15 metų išvažiavau mokytis į Kauno tuometinį St. Žuko taikomosios dailės technikumą. Įstojau į meninio audimo specialybę. Audimas - mūsų giminės moterų tradicijos tąsa. Mano mama ir teta turėjo audimo stakles ir sunkiais pokario laikais audė ne tik rankšluosčius, lovatieses ir staltieses, bet ir audinius savo drabužiams.

Kai mokiausi Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete, iš mamos austo languoto audeklo pasisiuvau sau klostuotą sijoną. Dailės akademijoje galiojo nerašytos taisyklės - sveikinti tik savo gamybos atvirukais, gink Dieve, ne pirktais parduotuvėje. Kaip ir nešioti serijinės gamybos rūbus buvo „žemas lygis“. Tiesiog siūdavome ir megzdavome juos pačios. Tuo metu, kai mokiausi Kauno St. Žuko technikume, buvo madingi mediniai storapadžiai aukštakulniai. Net juos mes įsigudrindavome pasigaminti pačios. Paprašiau medžio apdirbimo specialybės vyruko išdrožti padus, iš odininkų gavau zomšinių juostelių, dekoratyvinėmis vinimis prikaliau, supyniau, apvyniojau apie čiurną - ir štai, aš madinga mergina!

Dailės akademijos Klaipėdos fakultete gavome labai įvairiapusį išsilavinimą: pradedant klasikiniu piešimu ir tapyba, spalvotyra ir baigiant metalo konstrukcijų mažąja architektūra, interjero dizainu. Dėstytojai čia buvo nuoširdūs ir atsidavę, išugdė studentams nuolatinį dvasinį aktyvumą. Studijas prisimenu kaip visapusiško kūrybingumo, polėkio, kruopštaus darbo ir sąžiningo mokymosi laiką. Šokau pantomimos trupėje, su kurso draugais nuolat lankydavomės šalia įsikūrusiame dabartinės Muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete. Žiūrėdavome režisierių ir muzikantų atsiskaitymo pasirodymus, Mažojo teatro spektaklius. Praeito amžiaus devintas dešimtmetis - gūdus sovietmetis, laikmetis, kai visas pramogas reikėjo susikurti patiems: suorganizuoti naujametinius vaidinimus, balandžio pirmosios asambliažų parodas, parodijų spektaklius, „fuksų“ krikštynas ir net tarakonų lenktynes.

Baigusi VDA dirbau projektavimo biure, kūriau interjerus ir reklamas, braižiau ir namų projektus. Įkūriau savo verslą - dailės dirbinių raštinės reikmenų parduotuvę. Auginau vaikus, užsiėmiau kūryba, o dailės pedagogika į mano gyvenimą atėjo visai netikėtai. Draugė pasiūlė kartu studijuoti. Man buvo 45-eri, lyg ir vėloka tapti studente. Bet pakakdavo jėgų ir pasirūpinti šeima, ir pasidaryti eskizus, ir atsikėlus 5 val. ryto važiuoti į Vilnių, į paskaitas, nežiūrint, koks oras ir kiek nuovargio. Vėlai vakare grįžusi iš paskaitų Vilniuje, t. y. parvairavusi atgal dar 300 km, beveik nugriūdavau prie durų. Visos tos pastangos pasiteisino - gavusi dailės pedagogės diplomą buvau pakviesta dėstyti tame pačiame Dailės akademijos Klaipėdos fakultete!

Dirbau čia 9 metus, vadovavau Grafinio dizaino programai, gavau docentės laipsnį. Tai buvo visapusiško augimo ir nuolatinio tobulėjimo metai.

Bet ir čia dar ne visų mokslų pabaiga! Artėjant 60-mečiui vėl tapau studente. Iki studijų Baltijos technologijų institute (BIT) mano gyvenime įvyko didelių perversmų. Išsiskyriau su vyru, mečiau darbą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete, uždariau savo verslą „ant žemės“, teisingiau, dalį jo perkėliau į internetą, ir ėmiau dirbti tik sau - laisvai samdoma dizainere ir dailininke, vedžiau kūrybines dirbtuves profesoriaus A. Kliševičiaus kaligrafijos ir rašto meno mokykloje. Panorau studijuoti psichologiją. Peržiūrėjau KU programą - ilgai, brangu ir daug nebūtinų modulių. O su kompiuteriu susidraugauti taip norėjau, taip norėjau, kad net bijojau. Kiek kartų teko verkti prie kompiuterio, kai nežinojau kažkokios funkcijos! „Pardaviau“ vasarą ir pasirinkau nuotolines studijas BIT.

Kompiuteris nesutrukdė psichologijos mokytis nuotoliu?

Dabar jau pati mokinu jaunimą grafinio vaizdo redagavimo programų. O mokytojos darbas toks, kad privalu nuolat dar daugiau mokytis. Per vienerius metus tenka pereiti kelis kursus: skaitmeninės transformacijos, vizualinio mąstymo, darbo su dirbtiniu intelektu, pedagogikos, psichologijos ir t. t... Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.

Esate minėjusi, kad lyderės savybių ir nuotolinių psichologijos studijų dėka susidorojote su sudėtingais gyvenimo iššūkiais?

Manau, didžioji dalis žmonių gyvenime patiria labai sunkių sukrėtimų, sunkumų ir iššūkių. Retas kuris gimė su šilkiniais marškinėliais ir pridėta gyvenimo kelio instrukcija. 15 metų išvykusi mokytis į Kauną, aš buvau užguita, išsigandusi kaimo mergaitė, visiškai neturinti supratimo, kaip tvarkytis su savo gyvenimu. Mokiausi šokinėdama nuo grėblio ant grėblio. Labai norėjosi rasti išmintingą moterį-mokytoją-žiniuonę, kuri būtų papasakojusi apie karmos dėsnius ir sėkmės taisykles. Bet tos žiniuonės niekur nebuvo! Tada tenka pačiai tapti ta išmintinga persona.

Kelerius metus iš eilės pirkausi daug psichologijos ir asmenybės augimo kursų, mokiausi nuotoliniu būdu, atlikinėjau užduotis. Investavau į save krūvą pinigų. Įgijusi įgūdžių labai norėjau padėti ir kitiems. Turėjau tokią savybę, kuri išvertus į lietuvių kalbą skambėtų taip: „Pasivyti ir primygtinai padaryti žmogui gerą.“ Vėliau suvokiau - jei neklausia patarimo, vadinasi, žmogui patinka tas „šokis ant grėblių“. Prievarta nesiūlysiu padėti (juokiasi).

Paaiškinsiu, kaip yra su tomis lyderės savybėmis. Pagal K. G. Jungo 16 psichologinių tipų teoriją, esu ENTJ tipas. Šio tipo atstovė ir M. Tečer. Nesijuokite, Kuklienė labai nekukli, bet studijų laikais kursiokai mane vadino „geležine ledi“. Pagal švedų psichologo Thomo Erikson keturių spalvų sistemą, esu „raudonoji“, o raudonųjų pagrindinis šūkis: jei matau tikslą - man nėra kliūčių. Greičiausiai visi jau išsigando (juokiasi)...

Esu netipiška. Mano gyvenimo būdas iš šalies keistokas. Namuose nėra televizoriaus, mikrobangų krosnelės, kilimų, kaktusų...

Kas tapo jūsų kūrybos pagrindu? Kur semiatės įkvėpimo?

Įkvėpimo ieškau gamtoje, o kurgi kitur! Dailės mokymasis dažniausiai prasideda nuo natūros, gamtos formų studijų. Dizaineriai idealių proporcijų, ergonomikos, ritmikos dėsningumų mokosi iš augalų, gyvūnų, atmosferos reiškinių, stabilių ir nestabilių materijų ir t. t.

Be gamtos motyvų, man labai įdomu sakralinė geometrija, baltiški ženklai, ląstelių dalijimasis, DNR grandinės, planetų išsidėstymas, neįmanomos figūros, mitinis laikas, in ir jan, mistiniai simboliai ir dar daug dalykų, kuriuos net sunku vizualizuoti.

Vis labiau plinta idėjos apie kūrybingą požiūrį ne tik į mokslo ir meno problemas, bet ir į kasdienio gyvenimo reiškinius: gaminant valgį, kuriant santykius, bendraujant su vaikais, vystant verslą. Dirbant kompiuteriu, dizainerio darbe susijungia kūrybingumas ir loginis problemų sprendimas. Vadinasi, vienu metu dirba abu smegenų pusrutuliai, kuriuos reikia treniruoti lygiai taip pat, kaip ir kūno raumenis.

Kokia menininko dienos rutina?

Manęs dažnai klausia, ar aš iš ryto puolu dirbti, o gal laukiu įkvėpimo. „Įkvėpimas visada ateina. Tačiau jis turi aptikti tave dirbantį“, - sakė Pablo Picasso. Ką čia ir pridursi. Tiesiog sėdu ir dirbu. Ar prie drobės, ar prie kaligrafijos, ar prie kompiuterio. Pradžioje - daug šlamšto, bandymų, nevykusių variantų. Paskui - eskizas po eskizo, žiūrėk, jau ir šedevriukas! Kartais išeinu pasivaikščioti parke palei upelį, va, tuomet ir ateina originalūs sumanymai ir nušvitimai. Daugelis kūrėjų taip sako, o aš pritariu, kad geriausios idėjos ateina duše.

Gal kūrybai įkvepia ir sveikuoliškas gyvenimo būdas, joga?

Tipiško dailininko portretas - šiek tiek apsileidęs, šiek tiek bohemiškas, šiek tiek sumaišęs dieną su naktimi, sporto vengiantis, pasilinksminti - mėgstantis, netaupantis laiko, abejingas materialiems turtams. Esu netipiška. Mano gyvenimo būdas iš šalies keistokas. Namuose nėra televizoriaus, mikrobangų krosnelės, kilimų, kaktusų... Išbandžiau keletą sveikuoliškų programų, ajurvedą, vegetarizmą, protarpinį badavimą. Jau nekalbant apie tai, kad esu griežtai prieš alkoholį ir rūkymą. Juokaudavome, kad mūsų šeimoje vienintelė mama, t. y. aš, palaikau „fašistinio budizmo“ ideologiją.

Buvo momentas, kai uoliai užsiiminėjau joga. Dabar sportuoju du kartus savaitėje. Gaila, kad dėl anglų kalbos kursų teko mesti lotynų šokius. Mano dienos režimas gana griežtas, įskaitant ir trumpą šaltą dušą rytais ir po 18 val. užrakintą virtuvę (juokiasi). Jei tenka rinktis tarp vaišių vakarėlio kompanijoje ir tapybos, aš dažniau pasirinksiu tapybą ir nuotolinių paskaitų įrašų klausymą tapant.

Svarbiausia yra dalintis tomis žiniomis, kurias turi, antraip gali pavirsti užpelkijusiu „prūdu“, o ne tekančiu šaltiniu.

Buvo metas, kai emocinės laisvės metodu padėdavote žmonėms spręsti psichoemocines problemas, paleisti vaikystės traumas. Gal prie to prisideda ir jūsų paveikslai?

Emocinės laisvės technika (EFT-Emotional Freedom Techniques) sujungia šiuolaikinės neuropsichologijos atradimus su tūkstantmete kinų akupresūros technika. Dėl to ji tokia efektyvi. Daugelį trigerių, dvasinių traumų ir stresų galima prastuksenti tapingu. Po kiek laiko praktikavimo supratau, kad bandyti išspręsti kito žmogaus problemas - tai tik trumpas epizodas, panašiai kaip žiemą užvedamas automobilis prie nusėdusio akumuliatoriaus prijungus „krokodilus“ ir davus srovės iš kito, pakrauto akumuliatoriaus. Dvasine higiena, sielos švara kiekvienam reikia pasirūpinti pačiam, valytis kaip dantis - kasdien.

Galbūt įsigytas geras meno kūrinys namuose gali tapti tuo užvedančiu pakrautu akumuliatoriumi? (Juokiasi. - Autor. past.).

Dailės srityje mokotės, dirbate ir kitus mokote daugiau nei 44 metus. Kaip būtų galima visa tai apibendrinti. Kas šiame procese svarbiausia?

Pradėsiu nuo galo: svarbiausia yra dalintis tomis žiniomis, kurias turi, antraip gali pavirsti užpelkijusiu „prūdu“, o ne tekančiu šaltiniu. Smagu kitus pamokyti to, ką sugebu. Įgūdžius tenka tobulinti nuolat, nes gyvenimas - tarsi eskalatorius, važiuojantis į apačią. Reikia nuolat judėti ir lipti į viršų, antraip eskalatorius nuveš žemyn….

Dailininkų bendruomenėje esate tarp žymiausių Lietuvos kaligrafų, o savo tapyboje sujungiate kaligrafiją, grafiką, simboliką ir pozityvią psichologiją. Papasakokite plačiau.

Sakyčiau, tapau dėl to, kad perduočiau žinią, užfiksuočiau nuotaiką, nutapyčiau minties, gėrio, jausmo koncentratą, kuris spinduliuotų iš paveikslo ilgus amžius. Kvantinės psichologijos dėsniai veikia ir meno kūriniuose.

Mano tapybos siužetai - šiek tiek pakeistas peizažas, netikėtos detalės, kurių natūroje nėra. Rugiai, susipynę į archetipinės žemės-motinos kasą, baltas debesėlis, įstrigęs geltonuose žieduose, laive plaukiantis pavasario sodas ar debesyse sužaliavę obuoliai. Obelų ir seno sodo motyvas - mano mėgstamiausias siužetas. Lietuvių tautosakoje pagerbti vaisius vedantys medžiai: obelys, šermukšniai, putinai. Sodas - tarsi visos giminės įvaizdis, kur medžiai jungiasi šaknimis, šakomis vienas kitą palaiko ir taip palaikydami dosniai duoda vaisių. Kai šeima iš manęs įsigyja tokį paveikslą, tikiu, kad jis bus giminės vertybių sargas šeimoje.

Dažnai žmonės per mažai įvertinti, per mažai mylėti, per mažai glostyti, per mažai palaikomi, per mažai girdi gerų žodžių, vaikšto užšalusiomis širdimis. Vienas vyriškis buvo užsakęs tokį paveikslą - „į kurį pažiūrėjęs ryte aš norėčiau šokti iš lovos su džiaugsmu ir gyvybine energija“. Tai bent užduotėlė!

Kas yra puikus paveikslas pagal Lidiją?

Mano nuomone, puikus darbas yra tas, kuriame, plastiniu požiūriu, lyg ir nieko ypatingo nepavaizduota, bet juntamas tarsi lengvas kvėptelėjimas, lengvas, nesugaunamas „ach“... Jo žodžiais nenusakysi, gali tik pamatyti akimis ir pajusti šeštu pojūčiu.

Maurice Merlau-Ponty knygoje „Akis ir dvasia“ radau tokią citatą, kuri atskleidžia kūrybinio proceso mistiškumą. „Miške aš dažnai jausdavau, jog tai ne aš žiūriu į mišką. Tam tikromis dienomis jausdavau, kad tai medžiai žiūri į mane, tai jie man kalba... Aš buvau tenai, klausiausi... Manau, kad tapytojas turi būti pervertas visatos, o ne norėti ją perverti... Tai, kas vadinama įkvėpimu, suvoktina paraidžiui: iš tiesų yra būties įkvėpimas ir iškvėpimas, būties alsavimas; veiksmas ir kęsmas atskiriami taip sunkiai, jog nebežinai, kas regi, o kas regima, kas tapo, o kas tapoma.“

Kaligrafiškai esu išrašiusi ir biblijinių, ir budistinių tekstų, daug labai geros poezijos. Taip pat prabangių sveikinimo tekstų. Malonu rašyti sveikinimą, žinant, kad jis suteiks kitam žmogui stiprybės, vertės, paglostys sielą.

Ar kaligrafijai, tapybai netenka konkuruoti su kompiuterinėmis programomis?

Kūryba teptuku ir dažais ant drobės ir kūryba pasitelkus technologijas, kompiuterį, - labai prieštaringos sritys. Šias dvi sritis galima būtų palyginti su kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių funkcijomis. Technologijos reikalauja logikos, tikslumo, pedantizmo: ne ten padėtas kablelis - ir komanda neveikia… Yra žmonių „tiksliukų“, racionalų, kurie lavina tik kairįjį pusrutulį, o jausminė, fantazijų, kūrybos pusė labai silpna. Tokį žmogų galima palyginti su automobiliu, kurio du kairieji ratai dideli, nauji, stiprūs, o kiti du dešinieji - mažyčiai, subliuškę. Toli nenuvažiuosi tokiu automobiliu. Dizaineriai paprastai turi pranašumą, nes jų mąstysena turi sujungti racionalų apskaičiavimą, ergonomikos, medžiagų atsparumo, inžinerines žinias su estetikos, spalvų ir proporcijų pajauta.

Kuriant dažais ir teptuku pasitelkiama intuicija, subtilios įžvalgos, nuotaikų kaita. Daug reikšmės turi nuoširdus autoriaus įsitraukimas į procesą: potėpio ekspresija, rankos judesio pėdsakas. Tapyba - kaip muzika: neapčiuopiama, žodžiais nenupasakojama.

Menininkai paprastai sako, kad kuria ne tam, kad iš to išgyventų. O ką manote jūs? Kas ir iš kur yra jūsų pirkėjas?

Honorarai yra Visatos aplodismentai menininkui. Balansas tarp racionalumo ir idealizmo, materijos ir dvasios tiesiog būtinas. Jei žmogus kuria „į sandėliuką“, o jo vaikai dėl pinigų trūkumo negali įgyti aukštojo mokslo, tai tam kūrėjui laikas nutūpti ant žemės.

Mano kūrinių pirkėjai - nuostabūs žmonės. Paprastai tai giliai jaučiančios, mąstančios asmenybės, dažniau - moterys. Su daugeliu pirkėjų susidraugauju kaip su giminėmis.

Papasakokite apie savo šeimą.

Šeima... Hmmm. Sunku kartu sugyventi dviem menininkams (mano vyras - rašytojas Algis Kuklys). Ir vienas, ir kitas norime skirti laiką kūrybai. Bet kas gi, po galais, rūpinsis buitimi?! O dar tas mano „fašistinis budizmas“.... Turime du gražuolius sūnus, abu muzikalūs, tačiau vienas pasirinko matematiką, o kitas - automechaniką. Jokių menų!

Gyvenimo prasmė yra...

Na, jūs čia ir užlenkėt klausimėlį... Kiekvienam žmogui prasmė gali būti vis kitokia. Tikintis žmogus pasakys, kad viso gyvenimo prasmė - nueiti pas Dievą, ateistas pasakys, kad prasmė - džiaugtis ir mėgautis kiekviena gyvenimo minute, menininkas pasakytų, kad prasmė - atskleisti visus savo talentus ir ištobulinti juos, nušlifuoti iki brilianto švytėjimo.

Domiuosi giminės programomis, psichogenetika, galiu pasakyti, kad kartų sekoje žmogaus svarbiausia užduotis - išsilaisvinti iš giminės negatyvių programų, sėkmingai vesti / ištekėti, būtinai susilaukti vaikų ir juos išauklėti taip, kad ir jie susilauktų anūkų. Tuomet mūsų gyvenimas įgauna gilesnę prasmę, tęstinumą, nes mūsų siela turės kur įsikūnyti ateinančiose kartose.

Labai džiaugiuosi, kai pas mane ateina sąmoningi žmonės ir užsako sumaketuoti giminės medį. Jau keletą esu sumontavusi. Savo giminės - taip pat. Rinkdamas medžiagą apie protėvius žmogus gauna tokių netikėtų praregėjimų! Tada kažkokiu mistiniu būdu ateina protėvių palaikymas.

Visiems noriu palinkėti pasitikėjimo ir tikėjimo. Viskas įmanoma ir viskas padaroma. Tik... įkvėpimas turi aptikti jus bedirbantį.