Klaudijus Pūdymas - skulptorius su karūna, išdresavęs mūzą

Užsukus pokalbio į menininko K. Pūdymo dirbtuves fone skambėjo amerikiečių gitaristo Al Di Meola melodijos, tvarkingai surikiuoti darbo įrankiai laukė, kada bus įveiklinti, kol pats skulptorius, valiūkiškas ir nenustygstantis vietoje, skubėjo aprodyti savo skulptūras, jų modelius, skulptūros meno žurnalus su publikuotomis jo kūrinių nuotraukomis. 

Menininko darbo erdvėje apstu širdžiai brangių daiktų, tarp kurių garbingiausią vietą užima prancūziškos kultūros simboliai: Eifelio bokšto statulėlės, ant sienos kabanti Prancūzijos vėliava bei laikrodis su Prancūzijos vėliavos atvaizdu. 

Nenuostabu, nes būtent Paryžius yra didžiausias skulptoriaus įkvėpimo šaltinis, kuriame jam teko ir badauti, ir uždarbiauti, ir net apsimesti poetu Antanu Jonynu. K. Pūdymas atviravo, kad, siekdamas išgryninti galvoje kirbančią idėją, dopinguoja save aplinkos estetika ir nauja aplinka. 

O pasibaigus vienam kūrybos procesui galvą ištuština grodamas gitara arba šokdamas į šaltą upės vandenį.

Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado skulptūros menas?

Nuo mažų dienų, kai buvau kokioje ketvirtoje klasėje, nuolatos kažką lipdydavau, pasislėpęs kokiame namų kampe: beždžionėles, joms susodinti reikalingas palmes. 

Tuo metu buvau prisiskaitęs istorijų apie Žalgirio mūšį, tai lipdžiau ir žirgus, ir kryžiuočius. Tie žirgiukai piestu stovėjo, tam reikėjo ir armatūrą, vielą įstatyti. 

Tėvai į mano kūrybinius procesus nesikišo, bet tyliai stebėjo ir atėjus į namus svečiams nepraleisdavo progos pasigirti mano lipdiniais. Ir vieną sykį tarp svečių pasitaikė labai žinomas inteligentas grafikas Banys. Jis ir pasiūlė mano tėvams leisti mane mokytis į Kauno Juozo Naujalio meno mokyklą. 

„Žiūrėkite, jūsų sūnus turi gabumų, tai gal tegul bando stoti nuo penktos klasės į Naujalio mokyklą“, - sakė jis. Ir aš nuo penktos klasės ten ir įstojau. 

Ten man labai patiko vadinamieji senieji Kauko laiptai. Grynieji mokslai vyko pagrindiniame mokyklos pastate, o dailė buvo visai kitame skyriuje - Tūbelių namuose (Kauno visuomenininkų - aut. past.) 

Nors mokslas vyko tarybiniais laikais, bet jautėsi, kad esame ne šiaip vidutinių žmonių namuose ir aplinkoje. Ten besimokydamas dar labiau sutvirtėjau.

Papasakokite apie savo studijų laikus.

Pabaigęs Naujalio mokyklą pradėjau studijas valstybiniame Dailės institute Vilniuje. Įstojimas į tą institutą prilygo patekimui į dangų: tai buvo labai aukštas gabumų įvertinimas, nes kažko geriau tada ir nebuvo. 

Buvau laimingas dėl įstojimo, nes ten dėstė visi ypatingi menininkai, pasižymėję skulptūroje ar grafikoje: Juozas Kėdainis, Jokūbonis, Vildžiūnas, Kuzma, Bogdanas ir kiti įvertinti grandai. Jų dėka teko gerai įsisavinti skulptūros meno, piešimo ir dailės istorijos pagrindus. 

Ir galiausiai darėme diplominį šeštame kurse. Lipdžiau Marytę Melnikaitę (juokiasi). 1979 metais baigėme. Visas tas laikotarpis atidarė mums profesinius kelius ir labai praturtino. 

Vaikščiodavome į dailės muziejus, ir ypač į Parodų rūmus, kurie buvo naujai pastatyti. Matėme, ką daro mūsų grandai, mokytojai. 

Žiūrėjome į jų darbus ir bandėme suprasti, kaip nesikartoti, kad save atrastume. Po diplominių darbų apsigynimo išsiskirstėme kas kur.

Kada ir kur pradėjo dalyvauti skulptorių simpoziumuose?

Po studijų reikėjo Telšių technikume šiek tiek padirbėti: tada jau mes mokėme. Ten buvau kokius gerus trejus metus. 

Būnant Telšiuose, po truputį prasidėjo simpoziumai Klaipėdoje. Užsinorėjau ten nuvažiuoti, tik nežinojau, ar priims. 

Tuomet tikrai darėme ne tai, ką norėjome. Vilniuje, Antakalnyje, buvo tam tikri dėstytojai, pas kuriuos reikėdavo atvažiuoti su eskizu. 

Jie pasižiūrėdavo tą eskiziuką ir nuspręsdavo, priima ar ne. Bet mane priėmė. Taip ir atsirado mano pirmosios skulptūros „Kriauklė“ ir „Žūklė“. 

Ta praktika simpoziume buvo visai nauja, nes mes turėjome du mėnesius darbui atlikti. Kad ir kokie geri buvo mūsų dėstytojai, bet jie patys su medžiaga nedirbdavo: jiems skulptūras kaldavo akmenkaliai dailės kombinate. 

O mes, jaunieji dailininkai, priėmėme tokį iššūkį, kad kalsime patys. Atvažiavęs į Smiltynę mokiausi kalti akmenį. 

Tai laikais buvo žymiai prastesni akmens pjovimo ir atskėlimo įrankiai negu dabar. Tratinti tą akmenį su gręžimo kaltais, kai lėkdavo kartais kokia išsprūdusi atplaiša, užmušt net žmogų galėdavo. Bet man buvo įdomu ir per tuos du mėnesius mes apsipratome. 

Buvo labai geras laikas: maitinimą gaudavome, gyvenome Smiltynės viešbutyje, įrodinėjome vieni kitiems, kad mes padarysime viską patys vieni be jokio pagalbininko.

Po simpoziumo Smiltynėje mus, šešis jaunus skulptorius, delegavo dirbti į Alytų, kur buvo metalo bazė. Ten dirbo Musteikis, Naglis Nasvytis, aš ir kiti. O aš sugalvojau daryti tokį nemažą, trijų metrų ožiuką: tokį stilizuotą ožiuką, modernų, dviejų spalvų - raudonos ir juodos.

Tam darbui atlikti mane įkurdino griežto režimo kalėjime. Visi iš manęs juokėsi: „O, Klaudijau, į kalėjimą patekai.“ Ir ten įvyko toks pokštas. 

Prisimenu kaip dabar: atsistojo kalinių prižiūrėtojas su karine uniforma ir ten pastatytiems septyniems kaliniams liepė klausyti mano nurodymų. 

Išdėstė jiems visą paskaitą apie kultūrą, apie tai, kad skulptoriai suvažavo iš visos Lietuvos ir dabar darys meno kūrinius, kuriais puoš Lietuvą.

Po išklausymo prižiūrėtojas jų paklausė, ar jie viską suprato. Vienas pakėlė ranka ir sako kaip kokiame anekdote: „O kiek tų vienetų ožiukų reikės? Skolko (kiek - rusiškai)?“ Jie rusakalbiai buvo. „Vieno? A... tai greitai padarysime.“ 

Supratau, kad pakliuvau į geras rankas (juokiasi). Tai pirmas tą skulptūrą ir padariau. Buvau laimingas dėl tokio greito rezultato ir kalinių paklusnumo. Ir po šiai dienai džiaugiuosi tuo ožiuku, kuris vis dar stovi.

Kaip atsidūrėte uostamiestyje?

Klaipėdoje 1980 metais man davė butą, taip čia ir atsikrausčiau. Po to prasidėjo tarptautiniai simpoziumai.

Po Rygos kvadrionalės, mes, jaunieji skulptoriai: aš, Naglis Nasvytys, Musteikis, tokia buvo mūsų grandinė per visus simpoziumus, buvome labai aktyvūs. 

Tai ir Vilniuje, Parodų rūmuose, jau rodėmės šalia Vildžiūno ir Kuzmos. Buvo labai geras laikotarpis: dėstytojai kažkaip mus rėmė, labai palaikė. 

Skirtinguose Lietuvos miestuose darėme skulptūras ir jomis puošėme aplinką. Gera tradicija - darbas tiesiog už pavalgymą. 

Bet labiausiai mus motyvavo noras būti kartu, bendrystė: jis, va, kala ir aš nepasiduosiu. Tai buvo savotiškos vyriškumo ir ištvermės varžybos. 

Nors mūsų dėstytojai patys su medžiaga nedirbo, nes tuo laikotarpiu nebuvo tokios tradicijos. Bet mus į priekį vedė ambicijos: koks tu skulptorius, jeigu negali pats išsikalti?

Kaip gimsta jūsų darbai? Kokios šio proceso sudedamosios dalys ir kuri iš jų yra jums arčiausiai dūšios?

Na, iš tiesų tai pati proceso pradžia, kai tą mintį reikia išgeneruoti. Kaip sakoma, ateina tas nušvitimas: tau įkrenta, ir tu kažkaip dar galvoji - tai ar ne tai. Vaikštai, vaikštai, nešioji, nešioji tą mintį.

Dar geriau, jeigu panaudoji kokius skatinamuosius (kvatoja). Jeigu susuka vidurius, tai reikia dar kažkaip save paskatinti. Dar, dar, dar, kad išgimdytum. Kažką tenai pamatyti, kažką susapnuoti ir vis prie to grįžti ir grįžti. Ir taip tą idėją nešiojiesi kaip stalčiuke, o jau, žiū, ir kita beldžiasi.

Dar su kažkuo pašneki apie tai. Bendravimas labai stimuliuodavo kūrybą.

Po idėjos eina eskizas, po to medžiagiškumas ir... Bet jau iš karto, pradžioje matai vietą ir iš kokių medžiagų darysi darbą.

Su laiku tu tiesiog išmoksti kaip geras žvejys pagauti save: išdresuoti vadinamąją mūzą. Jeigu ji snaudžia, tai plekšt - ir paragini, kad greičiau ateitų. Tiesiog moki su savimi elgtis: save padopinguoji kokiais paveiksliukais ar kitomis priemonėmis ir tada išeina.

Tas procesas užkuriantis, bet ir varginantis. Kai nešioji idėją, jautiesi tarsi būtum apsinešęs. Kaip tos vištos, dedančios kiaušinius - panašiai ir čia.

Kai nešioji idėją, jautiesi tarsi būtum apsinešęs. Kaip tos vištos, dedančios kiaušinius - panašiai ir čia.

Kaip tvarkotės su kūrybinių minčių vakuumu?

Būna taip, kad galvoje visai tuščia - tada reikia mūzas gaudyti, reikia emocijų. Nusiperku bilietus į Paryžių per nenorą, ištuštinu prieš iškeliaudamas galvą ir būnant kitoje aplinkoje vėl kyla mintys.

Ypač daug minčių kyla Paryžiuje, nes ten gyvena labai laisvi žmonės su dideliais norais. Netikėtai pamatai ten kokį darbą ir pagalvoji: „Ojei.“ Grįžti pasikrovęs atgal ir tada matai, ko čia dar trūksta gerąja prasme.

Ir dabar, kai neseniai buvau nuvykęs į Defansą, naują Paryžiaus rajoną, vadinamą Niujorku, prisižiūrėjau tokių didžiulių statinių ir prie jų priderintų skulptūrų. 

Ten taip jauku: prie tų statinių yra ir medukai, ir žolė, ir vanduo, ir stiklas. Atrodo, kad kažkokia nauja era - visiškai kitaip nei kitur.

Kur daugiau praleidžiate laiko: Lietuvoje ar Prancūzijoje?

Aš manau, kad Lietuvoje. Kai pabūnu ten, bandau čia jau kažką daryti. Kai užkabina, tada jau nėra laiko - negaliu palikti. 

Paryžiuje, net būnant trumpiau, kokius tris mėnesius, gyvenimas spėja pateikti daug staigmenų ir įkvepiančių atradimų.

Kai pirmą sykį devyniasdešimtaisiais atvažiavau į Paryžių, išvydau žadą atimančią saulę, medukus ir stebinančią aplinkos tvarką bei dermę. 

Kai užmerkiau akis, atrodė, kad mūsų pasaulis toks pilkas. Atmerkiu, o Paryžiuje spalvota, taip, kaip filmuose rodo.

Kokių smagių nuotykių jums teko patirti meilės mieste?

Svarbiausia - Paryžiuje buvo Ugnė Karvelis, nes ji turėjo svarų žodį. Ugnė buvo pilna idėjų: suorganizavo poezijos šventę „Maršel de poesia“ Šv. Sulpiso aikštėje prie pat Senos, pačiame centre, netoli Luvro. Ji pakvietė žymiausius poetus bei rašytojus iš Lietuvos. 

Iš jaunesnių buvo Gintaras Patackas, kvietė Antaną Jonyną bei Marcelijų Martinaitį. Tam buvo skirti pinigai, tad visi geriausieji buvo sukviesti. 

Tačiau Antanas Jonynas neatvažiavo, nes jam vėlavo viza, o jis buvo visose renginio afišos. Ką daryti? Pinigai tai gauti, o atlikėjo - nėra. Ir Ugnė man sako: „Tu pabūsi Jonynas.“ „Aš?“ - perklausiau. „O kas ten žino jį Paryžiuje“, - pritarė jai ir kiti.

Čia buvo amžiaus aplombas (per didelis pasitikėjimas savimi - aut. pas.), nes Ugnė užsimerkė ir imitavo, kad viskas gerai. 

Toje poezijos šventėje buvo visa virtinė nesusipratimų: tada lijo, Kernagis atvažiavo be gitaros. Žurnalistas Vytautas Balsys po dvidešimties metų apie šį įvykį atkaleno straipsnį, kaip aš išgelbėjau tautą, ir tą mano metamorfozę į Jonyną prilygino amžiaus stebuklui. 

Tamsu, vakaras ir Ugnė pristato mane kaip Jonyną. Aš - su ūsais ir striuke iš plėšytų odų, visai kaip ubago. 

Bet visos tos išorinės detalės išdidžiam Jonyno eilių skaitymui netrukdė, nes aš labai įsijaučiau. O kaip visi tada man plojo. 

Tokių įvykių ten buvo pilna, nes Prancūzija - galimybių šalis. Turėk talentą, norą ir viską ten pasieksi.

Bet buvo ir sunkių akimirkų: vienu metu ir valgyti ko neturėjau. Tada pamačiau, kad žmonės užsidirba iš piešimo aikštėse. 

Pagalvojau, kad ir aš galiu tai daryti. Bet ne visose Paryžiaus vietose buvo galima piešti. Pradžioje nuvažiavau į Monmartrą, kur menininkai piešė teatro aikštėje, bet už tai reikėjo susimokėti. 

Radau aš tą popieriuką piešimui, pasistačiau molbertą, o ten pro šalį ėjo tokios simpatiškos arabės, kurios parsidavinėjo. 

O aš pirmą sykį, dar nesigaudžiau, nekalbėjau prancūziškai, ir jos pradėjo mane šnekinti. Aš galvoju: čia galima piešti ar ne? Jos sako: „Nupieškite mane.“ Sakau: „Vi, vi“ (taip - prancūziškai). 

Pradėjau piešti ir ateina policininkas. Mergina buvo pasikausčiusi ir iš karto policinkui sako: „Ne, jis pinigų neima - mane piešia už dyką.“ Tada jau pradėjau gaudytis visose tose gudrybėse ir aš.

Po to netyčia atsidūriau prie Pompidou centro, nuo kurio stogo matosi visas Paryžius. Tuo momentu ten buvo galima piešti, dabar - nebe. 

Tą vietą visi vadino Europos šiukšliadėžė. Ten buvo pilna aikštė piešėjų: vieni piešė karikatūras, kiti - pastele, bei visokio plauko kūrybininkų: vienos merginos į plaukus įpindavo spalvotų siūlų, kitos vėrė karoliukus. T

ada aš visko prisipirkau ir pradėjau piešti. Prie manęs stovėdavo norinčiųjų eilės ir tada pradėjo plaukti pinigai.

Vieną kartą piešiu ir jaučiu, kad kažkoks vyrukas tapšnoja man per petį. Galvoju, prašys jį nupiešti, bet buvo policininkas, nors apsirengęs paprasto civilio rūbais. 

Jis paklausė, ką aš čia veikiu, ir tada nusivedė mane į pagrindinę žandarmeriją, nes neturėjau dokumentų. 

O tais laikais kaip tik mūsų krepšininkai skynė laurus ir dėl to buvo labai populiarūs visame pasaulyje: Sabonis, Marčiulionis. 

Tada policininkas manęs paklausė, iš kokios aš šalies. Sužinojęs, kad iš Lietuvos, pradėjo žavėtis mūsų krepšininkų pasiekimais ir mane paleido. „Valio, laisvė“, - be galo apsidžiaugiau, kad viskas taip gerai baigėsi. 

Kitą rytą, kai tas policininkas ėjo pro šalį, man tik pamojavo ranka kaip seniai pažįstamas bičiulis, ir tiek. Paryžiuje buvo tiek daug gražaus gyvenimiško žaidimo, tiršta jo: nežinai, kas bus, bet viskas pozityviai.

Paryžiuje buvo tiek daug gražaus gyvenimiško žaidimo, tiršta jo: nežinai, kas bus, bet viskas pozityviai.

Po to susipažinau su vietiniais menininkais ir prasidėjo mano dalyvavimas Rudens sezono skulptūros geriausių darbų iš viso pasaulio renginyje. 

Po jo grįžti į Lietuvą - ir vėl stabdys. Paryžiuje pilna galerijų, pilna pasiūlymų. Tik mokėk kalbą ir gali ten sėkmingai kilti karjeros laiptais. 

Reikia būti ypač kvailam ir tingiam, kad Paryžiuje nepasiektum savo profesinių svajonių, nes ten - galimybių šalis.

Reikia būti ypač kvailam ir tingiam, kad Paryžiuje nepasiektum savo profesinių svajonių, nes ten - galimybių šalis.

Truputį gaila, kad negalėjau ten likti, nes Lietuvoje augo mano vaikai: dvi dukros ir sūnus, kuriais reikėjo rūpintis. 

Vos sulaikiau ašaras, kai jie atėjo manęs pasveiktini į kultūros magistro vardo suteikimo ceremoniją: pirmą kartą vienoje vietoje jie visi trys buvo susirinkę, nes yra nuo skirtingų moterų ir gyvena atskirai. Jau ir anūkų turiu daug.

Nežinau, kaip ten būtų pasisukę, jei būčiau likęs. Bet tikrai žinau, jeigu savimi tiki, pasieksi savų tikslų vienaip ar kitaip. 

Bet džiaugiuosi, kad galiu ten važinėti: Paryžiuje pilna mano menininkų draugų ir kvietimų savo darbus eksponuoti galerijose, nes yra įdirbis. 

Dieve, aš alpstu nuo Paryžiaus grožio. Kartais pasižiūriu nuotraukas, pavartau albumus ir atrodo, kad apsižliumbsiu.

Kas yra didžiausias jūsų įkvėpimo šaltinis?

Prancūzija yra mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis: ko negaudavau čia, tai ten pridėdavo. Kaip juokaudavau po kelionių į Prancūziją: „Dar nesižudysiu.“ 

Bet, pavyzdžiui, į Niujorką vykti visai nenoriu. Ir Vokietijoje labai nepatiko būti: ten teko padirbėti statybose, nešioti plytas. 

Pats įsiprašiau pas tokį pažįstamą vokietį, kuris statė namus. Dirbau patį nešvariausią darbą. Galvoju, paneigsiu save, kad aš joks ne menininkas, o paprastas žmogus. 

Kartais man būna tokie lūžiai, kad nenoriu daryti taip, kaip anksčiau dariau, ir reikia vėl kažko naujo ieškoti. Vokietijoje su manimi elgėsi kaip su šunimi, bet man to reikėjo, nes daug kas tada buvo pabodę, tuomet vyko ir mano skyrybos.

Esate nulipdęs labai daug moteriškų figūrų: Klaipėdos undinėlę, mergaitę, siunčiančią bučinį pargrįžtantiems Šiauriniame rage, Jolantą, išgelbėjusią žydų tautą Juditą. Netgi jūsų abstraktesnėse skulptūrose yra ryškių užuominų apie moteriškus aptakumus, išlinkimus. Kodėl moters figūra jus taip žavi?

Gerai, kad ne vyrų (kvatoja). Na, bet ir vyrų skulptūras dariau, pavyzdžiui, Banionį. Todėl, kad tik moteris mane įprasmina kaip sutvėrėją, kaip gimdytoją. 

Moters formas minkė tiek Pikasas, tiek graikai bei romėnai. Čia nieko naujo. Skulptūra yra forma, o moteris - tobuliausias tos formos pavyzdys: jos linijų grakštumas, elegancija užburia.

Skulptūra yra forma, o moteris - tobuliausias tos formos pavyzdys: jos linijų grakštumas, elegancija užburia.

Kas sieja jūsų kūrinius?

Na, paimkime kaip pavyzdį Pikasą: ėjo nuo figūratyvo, absoliučiai tikro, klasikinio, iki abstrakcijų, iliuzijų. 

Tai labai gerai, kad kūryboje galima improvizuoti ir keisti formas. Tie visi kubizmai, fovizmai, čia spalva, čia pateikimas, čia sulaužymas tos natūros, pabėgimas nuo tikro natūralizmo. Man patinka kurti ir taip, ir taip. 

Grįžti prie natūros, bet bandai stilizuoti, pabėgti nuo kitų autorių. Jau dvidešimtame amžiuje buvo išnaudoti visi stiliai, tada tarsi ir nebėra ką kurti. 

Tada galvoji, gal nesek jokiais kubizmais, fovizmais, nes čia viskas atrasta, bet tiesiog įsijausk į patį save ir kažkur palinksi. 

Taip pradėsi ir atrasi savo stilių. Bet kokiu atveju tiesiog reikia improvizuoti, nelikti tokiu stačiu pieštuku. 

Kūryboje turi būti dinamika, perteikianti jausmus. Kaip ir brūkštelėjus gitarą, tai vienoks, tai kitoks jos skambėjimas. 

Kartais, kai noriu save išsivalyti - pagroju gitara arba įšoku į kokią šaltą upę. Ir taip vėl save kaip kokį kompiuterį perkraunu. Nereikia tame pačiame užsibezdėti.

Ar reikalingos pauzės kūryboje?

Žinoma, čia juk ne konvejeris koks. Aišku, kai ruošiesi parodai - tai sustoti tarsi nelabai gali. Bet ir tai, jeigu pasijunti tuščias, vadinasi, kad reikia daryti pauzę.

Nereikia savęs prievartauti ir daryti dėl paties darymo. Kai savaime darai - pačios rankos dirba, tu net nespėji galvoti, nes tavyje tai jau yra. Kitas užsidaręs nuo viso pasaulio irgi kažką sukuria - čia kitas kelias. Bet jis - ne man.

Kuo toliau, tuo man sunkiau kažkuo susižavėti. Mes visi labai skirtingi: vienam reikia ramybės, kitam - gal blynus kepant euforija atsiranda, bet čia jau skrandis šneka. 

Būna kartais netikėtai kažką pamatai ir yra idėja, nes mane veža grožis, estetizmas, aplinka. O kas tai yra - sunku apibrėžti. Turbūt bendras kažkoks ieškojimų vardiklis. 

Bet kartais, kai gauni ir bum - tau kažkas tai sugroja. Tada grįžta ta tikra emocija, kad imk ir daryk, kol dar neišbyrėjo. Tokio polėkio dar turiu. 

Stengiuosi nesigilinti į pasaulio negatyvą: karą, Putiną, mūsų braškantį Seimelį. Svarbu, kad esu nors toks mažiukas, bet su karūna (juokiasi).

Ką jums reiškia suteiktas kultūros magistro vardas?

Jis reiškia įvertinimą. Esame šitoje plokštumoje ir to norisi, nes prie to dirbi. Nors nekreipti dėmesio mes mokame puikiai. 

Tuos menininkus, į kuriuos neatkreipiamas visuomenės dėmesys, užgrūdina tas jokio įvertinimo nebuvimas, mazochizmas. 

Tada pats menininkas turi labai savimi tikėti ir dirbti toliau. Bet žinoma, kai vyksta paroda ir matai sudėtus savo kūrinius vienoje vietoje, gauni katarsį. 

Žinoma, jeigu bus tuščia ir į tą parodą niekas neateis, tada vėl iškyla klausimas - kam tu kuri, ar sau, ar kitiems? 

Norisi, kad tavo darbus matytų, žiūrėtų, vertintų ir dar kažką ištransliuotų. Paryžiuje tave ištransliuoja nuo vienos iki kitos galerijos, kataloguose spausdinami tavo darbai - tai tu eini ir kyli. 

To pas mus nėra visai. Dėl to man Klaipėda ir patinka: graži, naivi ir tokia sava, nors su trūkumais.