Menininkės Urtės Jasenkos dienoraštis: nuo buities iki egzistencinių klausimų

Septynios stiklo plokštės su Urtės Jasenkos piešiniais įsikomponuoja šalia Senųjų miesto kapinių paminklų, taip papildydami Atminties labirintą šiandien gyvenančių žmonių mintimis, jausmais ir lūkesčiais dėl ateities. Urtė, kaip visi mes, stipriai išgyveno karo įvykius.

„Manau, kad kurdama ekspoziciją gerai neįvertinau, kiek jėgų ir laiko pareikalaus šie paminklai bei į kokį įdomų, keistą, gyvenimišką ir kitų akims nepasiekiamą performansą pateksiu. Beveik kasdien man tenka keliauti į parką ir plauti, valyti šiuos stiklinius paminklus. Juos prižiūrėti“, - „Vakarų ekspresui“ pasakoja U. Jasenka.

Šiemet ji pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame fiksuoja vykstantį procesą, kylančias mintis apie kūrėjo kelią, gyvenimą, šiuo metu vykstantį karą, jausmus ir emocijas.

Su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais autorė dalijasi dienoraščio ištraukomis.

2023 m. rugsėjo 7 d.-gruodžio 31 d.

Nuo rugsėjo, jau keturis mėnesius iš eilės, kiekvieną ankstyvą rytą prieš išeidama iš namų prisipilu du tuos pačius plastikinius butelius karšto vandens, dar kartą gerai išplaunu specialiai stiklui valyti skirtą medžiagą ir susidedu daiktus. Vos švintant drauge su savo šuniuku išeinu pro duris į Klaipėdos skulptūrų parką, kuriame eksponuojama mano grafikos darbų-stiklinių paminklų paroda „Atmintis“. Rytais dažnai jaučiuosi lyg būčiau į kapines tvarkyti artimųjų kapų keliaujanti senutė. Iš dalies jausmas adekvatus, nes Skulptūrų parkas - buvusios Senosios miesto kapinės, kurias sovietai sulygino su žeme ir ant viršaus įkūrė parką.

Stiklas - be galo trapi, skaidri ir lengva medžiaga, reikalaujanti priežiūros bei dėmesio, nes jei jo nebus, vos per kelias dienas, gal net valandas, kūrinys gali pakisti ir susibjauroti, o planuotos stiklo savybės, reikalingos atskleisti kūrinio idėją, jau nebesuvaidins reikiamo vaidmens.

Grafikos darbai pasakoja apie šiandieninę Ukrainą, bet dėl stiklo skaidrumo ir spaudos ypatumų per piešinius persišviečia mūsų žemė, kalbanti apie Lietuvos istoriją. Ši ekspozicija kviečia susimąstyti apie greta vykstantį karą, taikos ir gyvenimo laikinumą, skatina nesustoti remti Ukrainos. Tad kiekvieno stiklinio paminklo „supurvinimas“, net ir natūralus bei nulemtas gamtos, viduje man sukelia didžiulę nepagarbą istorijai, Ukrainai, jos žmonėms ir pačiai kūrybai. Negaliu sau leisti palikti ekspozicijos likimo valiai.

Kartu visada galvoju apie žmogų, kuris ateina pamatyti parodą. Man tikrai labai svarbu, kad jis ar ji išvystų geriausią jos versiją. Aišku, neįmanoma visko suvaldyti, bet šiuo atveju stengtis verta.

Eidama į parką vis mąstau apie menininko pašaukimą, būvį šiame pasaulyje, ištikimybę savo darbams, tikėjimą, apie gyvenimo komiškumą ir tragiškumą. Kartais keikiuosi ir galvoju, kokias nesąmones čia darau, juk už tai negaunu jokio atlygio. Jei nėra jokios asmeninės naudos, kam vargti, nejaugi tikrai nėra atsakingo parko prižiūrėtojo, kuris galėtų nuveikti šiuos darbus vietoj manęs?

Tiesą sakant, net mano šuniukas pradėjo baidytis parko - nebenori į jį eiti ir laukti manęs, kol nuvalysiu paminklus.

Pamenu, pradžioje valydama stiklus jaučiau gėdą ir nepaaiškinamą nepatogumą prieš kitus. Vėliau pavyko paleisti šį jausmą, nutraukti nepasitenkinimo kupinas mintis, nusiimti karūną ir sąmoningai plaunant darbus mąstyti apie vidinę švarą.

Tuo metu mąsčiau ir apie Ukrainos žmones, siunčiau jiems geras mintis, maldas ir linkėjimus: laisvės, pergalės, jėgų, klestėjimo, kad pro karius kulkos prašvilptų jų nekliudžiusios, kad juos lydėtų sėkmė.

Kartais ryte atėjusi prie paminklų išvystu krūvas išmėtytų alaus skardinių, butelių, matyt, po gero naktinio vakarėlio. Kartais darbus randu nuklotus paukščių išmatomis, kartais paminklai pažaliuoja nuo sukilusių pjaunamos žolės dulkių, kartais juos išpurvina lietus, o kartais nustembu, kai kūrinius netikėtai papuošia šalna ar rūkas. Jaučiu, kad turint aukštesnį tikslą darosi vis lengviau būti. Nesunku nušluoti rudeninius lapus ar nubraukti sniegą. Kantrybė po truputį tampa geležine, kaip ir mano šuniuko. Žiūrėsime, kaip bus toliau, nes parodą pratęsiau iki pat vasaros pradžios. Beje, sykį šalimais radau paliktą degančią žvakutę.

2024 m. sausio 4 d.

Šiandien labai gražiai pusto. Tokiom lyg sniego dulkėm. Pučia stiprus vėjas ir viskas sūkuriuoja. Mano paminklai parke išeksponuoti tarsi ant mažytės kalvelės, į kurią reikia palipti laiptukais. Eidama parku, lipdama tais laiptais, žiūrėjau į žemę, į praeivių paliktas pėdas. Kažkas ėjo vilkdamas koją už kojos, kažkas pasitikinčiai žygiavo reikiama kryptimi. Viskas perskaitoma. Tuomet atsisuku į savo. Šiandien jos pulsuoja balansą tarp silpnumo ir stiprybės. Pabandžiau specialiai eiti dar ryžtingiau, tvirčiau, labiau išsitiesus ir po savęs palikti tik tvirtybę.

Vidinė ir išorinė laikysena - labai svarbu. Vis pagaunu save sulinkusią, susigūžusią, įsitempusią, sykiu ir viduje viskas svyruoja. Poelgiai ir ištarti žodžiai susijaukia. Sąmoningai bandau tai sekti, stebėti, kontroliuoti, keisti, nes žmonės - kaip gyvūnai, greit perskaito informaciją ir pagal ją ima veikti, vertinti, bendrauti.

Pastebėjau, kai su savimi pradedi kalbėtis taip, lyg su geriausiu draugu, pradedi teigti apie save sau pozityvias mintis, idėjas, pozityviai palaikai save ir savo darbą - viskas keičiasi, sekasi žymiai geriau, ateina galimybės, pasiūlymai, kurių taip norėjosi. Viskas prasideda nuo mūsų mąstymo ir vidinių, giluminių jausmų. Tai yra raktas į viską.

Keliukas iki ekspozicijos šį rytą nepramintas. Esu pirmasis šio kelio svečias. Visai geras jausmas. Nors gruodžio mėnesį, kai buvo prisnigę iki kelių, eidama iki stiklinių paminklų, taip pat kaip šį rytą, vis atkreipdavau dėmesį į žmonių paliktus pėdsakus. Kartais užplūsdavo toks liūdesys, nes per visą dieną prie kūrinių tikriausiai nebuvo atėjęs nė vienas žmogus. Kartais - džiugesys, nes randi užsistovėjusių žmonių įmintus žemėlapius. Vienaip ar kitaip - vyksta įkrovos, procesas. Priimu viską, kaip yra. Džiaugiuosi.

2024 m. sausio 8 d.

Viena diena be manęs parke nieko nepakeitė. Jei vakar ir būčiau nuėjusi, paminklai atrodytų lygiai taip pat kaip šiandien. Gera, mažytė pamoka. Man patinka mintis, gal net labiau jausmas, kad be mūsų pasaulis suktųsi taip, kaip sukosi iki tol. Toliau. Nereikia susireikšminti.

Nors iš kitos pusės, tikiu ir žinau, kad kiekvieno iš mūsų gyvenimai yra reikalingi, svarbūs, gali atnešti pokytį pasaulyje. Negalima gyventi bet kaip. Kiekvienas veiksmas, žodis, mintis yra veiklūs. Už tai mes esame atsakingi. Norėtųsi po savęs palikti geresnį pasaulį ar bent jau tokį pat, į kokį atėjau. Tik ne blogesnį.

Iš abiejų stiklo pusių susidarė labai gražus, storas ledo sluoksnis, tad, kai žiūri į piešinius, jie lyg išblurę. Surizikavau ir užpyliau juos šiltu vandeniu. Ledas sutraškėjo. Tikiuosi, kad ne stiklas. Šiomis dienomis termometrai rodo didelį šaltį. Saulė kilo dovanodama mums gražiausias ankstyvo ryto spalvas. Sniegas tobulai, šventai baltas. Retos tos saulėtos dienos Lietuvoje. Šiandien naudosiuosi natūralios šviesos galimybe ir kiek tik pajėgsiu - piešiu, tapysiu.

2024 m. sausio 10 d.

Lauke viskas varva, šlapia ir slidu. Šaltis atslūgo ir atrodo net kūnas, ypač pečiai, po truputį atsileidžia. Šalčio grynumas, tikrumas, nuoširdumas man labai patinka, bet šį kartą sukėlė daug įtampos. Gera yra išėjus į lauką jaustis ramiai, neskubėti, laisvai judėti, kvėpuoti. Gal dėl to leidau sau ilgiau pamiegoti, ilgiau valgyti pusryčius, atsigerti kavos ir palengva nerti į naujos dienos sūkurį.

Pagalvojau, kad kažkur labai skubu gyvenime. Bet juk niekur nesuskubėsi, niekas neįvyks greičiau, nei turi įvykti. Kasdienybėje be galo reikalinga vidinė ramybė veikiant absoliučiai visus darbus, kuriant…

Vaje, kaip svarbu save sąmoningai pristabdyti, sustabdyti ir reikiamu momentu sustojus tvirtai apkabinti.

Šiandien lėtai ploviau plokštes su šiltu vandeniu, vis gręžiau skudurėlį ir žiūrėjau, kaip nubėgantis vanduo ištirpina paskutinį sniegą.

2024 m. sausio 13 d.

Leidžiu laiką Vilniuje. Gera šią dieną būti čia, juk ypatinga proga. Lietuva jau 33 metus yra laisva. Kai pagalvoji, kiek mažai, bet kaip stipriai ir kiek daug į priekį pajudėjome. Visom prasmėm. Iš tikrųjų, džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Visgi stebuklingai, kaip niekur kitur pasaulyje - taikiai, su malda, su daina, susivieniję, žmonės atgavo savo laisvę, atstovėjo savo vertybes, apgynė savo namus. Ir tik dėl mano kartos tėvų, senelių, prosenelių, proprosenelių ir taip tolyn atgal ir atgal, dėl tų žmonių pasirinkimų, nepailstamo darbo, kančios, pasiaukojimo, paaukotų gyvenimų, gyvybių esame laisvi.

Galime laisvai mąstyti, kurti, reikštis, keliauti. Galime viską. Nežinia, kur dabar būtume ir kaip, jei ne tie žmonės.

Esu dėkinga. Dėkinga ir šiandien kovojantiems Ukrainoje ne tik už savo, bet ir mūsų visų likimą. Stiprybės jiems. O mums dabar reikia nepailsti stengtis, remti, padėti Ukrainai.

2024 m. sausio 16 d.

Šį rytą teko garbė pirmai praminti takutį iki ekspozicijos. Balta balta lauke, taip gražu… Per naktį miestas pasipuošė pusnimis sniego, kurį nuvaliau nuo stiklinių paminklų.

Vakar tai lijo, tai šalo, tai vėl lijo. Dėl to po sniego pataliukais susiformavo grubus ledas, susimaišęs su purvu. Per jį visai nesimatė piešinių. Gerai, kad turėjau vandens, nors jo nepakako, kad galėčiau paruošti parodą naujai dienai.

Labai gražiai, per akimirką, nuo šilumos išryškėjo grafika. Saulės spinduliukai švelniai krito ant sniego. Vienas iš jų pataikė tiesiai į paminklą, kuriame vaizduojamas karys. Pavargęs, vos velkantis kojas. Bet einantis į tą šviesos, saulės blyksnį. Mąsčiau apie Ukrainoje kovojančius karius. Kaip jie ten jaučiasi, negaliu net įsivaizduoti. Kokia plati paletė turėtų būti širdyse jausmų, kiek minčių… O gal kaip tik - visiškai nieko.

Ačiū Dievui, jie nepasiduoda, kiekvieną dieną vis iš naujo tęsia kovą. Už tiesą, už gerumą, už taiką, už laisvę. Šiandien jiems linkiu stiprybės. Kad tik nepasiduotų savo asmeninėje ir visuotinėje kelionėje, kovoje. Kad turėtų progą atsikvėpti, kad širdyse gyvuotų viltis ir tikėjimas. Kad pagaliau ateitų pergalės valanda, teisingumo valanda. Kad jos jie sulauktų. Kad kariai turėtų, kur grįžti, kad pagaliau pasijaustų saugūs, kad širdys neužsinuodytų neapykanta, pykčiu ir pagieža.

2024 m. sausio 17 d.

Su šuniuku bridom per sniegynus iki ekspozicijos. Šį kartą drįsau nusegti jį nuo pavadėlio laisvai pabėgioti, pasimėgauti žiema. Švietė saulė, tarp medžių šakų prasišvietė žydro dangaus gabaliukai, sniegas tyrai baltutėlis blizgėjo šviesoje… Nuostabus grožis. Visad širdis sušvinta, kai atsikeliu į tokius rytus.

Šiandien, per susiformavusį ledą ant stiklo plokščių, vos matėsi darbų pavadinimai. Tas vietas apipyliau šiltu vandeniu, kad išryškėtų užrašai. Pagavau vėl save galvojant apie žmones, iš kur tas blogis mumyse atsiranda. Jei atsiranda. Gal tokia mūsų prigimtis?

Visgi, atrodo, gimstame tokie kaip šitas rytas ir tik vėliau, laikui bėgant, augant žmonės vieni kitus įvairiausiais būdais palaužia, kartais net visiškai sudrasko. Taip gimsta blogis. Žinoma, ne visi ir ne visus tokia patirti pakeičia, bet, tarkim, putinas ar hitleris yra puikūs išgyventos siaubingos vaikystės pavyzdžiai, padariniai. Ir kur nuveda ta sudužusi širdis, pilna pykčio, neapykantos, pagiežos, kančios…

Gyvenimas yra prasmingas, kai suvoki, kokią milžinišką galią turi kiekvieno iš mūsų egzistavimas, kūryba visomis formomis, asmeninis tobulėjimas, savo ydų valymas. Net paprasčiausias juokas ir šypsena keičia visą istoriją. Tad, jei pasikeisime mes, pasikeis ir ateitis, ateityje gyvensiančių žmonių likimai, mąstysena, savijauta, požiūris, o gal net laimės klausimai.

Mano giminėje buvo / yra daugybė gabių žmonių, ypač kūrybai, menui, bet ne visi turėjo galimybių tuo užsiimti, kurti, mokytis arba tiesiog dėl susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių - nepavyko. Bet pavyksta man. Aš piešiu, ir visi tie žmonės už manęs yra mano rankose, piešiamose linijose.

Beje, Yaska vardą pasirinkau neatsitiktinai. Senelio dienoraštyje perskaičiau apie tai, kad jį draugai vadino Jaska. O netrukus mokykloje mano draugai pradėjo mane vadinti lygiai taip pat. Gražus ir prasmingas sutapimas. Pakeičiau tik J raidę į Y.