Organizacijos pirmininkė Neringa Poškutė atviravo, jog finansavimo negavimas iš pirmo karto sukėlė šoką, bet emocijoms nurimus apsisprendė veiklas tęsti toliau.
Neringa, kokių sprendimų teko imtis gavus Savivaldybės dalinį finansavimą ne iš pirmo karto?
Turiu keletą skaudulių šiuo klausimu. Mes, būdami viena didžiausių menininkus buriančių organizacijų, buvome tikri, kad finansavimą gausime.
Sudėjome tikrai labai daug energijos rengdami projekto paraišką: buvo pasirašyti visi bendradarbiavimo raštai, visos veiklos suplanuotos padieniui.
Nekilo net klausimas dėl finansavimo negavimo, nes realiai esame vieninteliai, kurie nuosekliai vystome Klaipėdos miesto bei regiono dailininkų kūrybos pristatymą.
O tai turėtų būti svarbu tiems, kurie vertino paraiškas. Jie turi matyti, kad čia atvažiuojantys ir savo darbus eksponuojantys menininkai tam tikrą vertę teikia ir mūsų uostamiesčio kultūrai.
Tai taip pat skatina menininkų tarpusavio bendravimą, apsikeitimą patirtimis.
Pirminė mūsų reakcija buvo šokas. Kadangi pusę programos jau buvome įgyvendinę už Lietuvos kultūros tarybos pinigus, iš principo galėjome tiesiog užrakinti duris ir veiklos nebetęsti, jeigu Savivaldybės atstovų, vertinusių paraiškas, yra toks požiūris, kad nebūtina kažkaip perorientuoti veiklų. Ydinga yra pati vertinimo sistema.
Ji reitinguoja tavo paraiškos rezultatus, pripažįsta, kad ji parengta tinkamai bei atitinka visus numatytus kriterijus, tačiau vertinimo rezultatų suvestinėje dėl virš mūsų esančių aukštesniais balais įvertintų kitų kultūros ir meno organizacijų paraiškų, taip pat pretendavusių į strateginių veiklų finansavimą, jis mums neskiriamas. Savivaldybė uostamiestyje mato tik teatrų veiklą, nes jų visi projektai buvo finansuoti, o mes lygiavomės žemiau po jų, nors turime savo patirtį ir įdirbį.
Bet, nurimus emocijoms, mes apsisprendėme veikti ambicingai, nes dar laukia antras pusmetis su labai svarbiomis veiklomis.
Ką ir įrodė fantastiško dydžio ir sąstato grafiko, scenografo Anatolijaus Klemencovo paroda, kuri skleidė žinią apie Klaipėdą nacionaliniu mastu.
Atradome argumentų, dėl ko verta stengtis, ir mes tam antram kartui pasiryžome. Aišku, tas įrodinėjimo kelias, kad mes esame verti, yra žeminantis.
Mes neturėtume to daryti: ankstesnė mūsų įdirbio dalis įrodo, kad esame pajėgūs padaryti paraiškoje suplanuotas veiklas.
Gautas finansavimas leis įgyvendinti antro pusmečio veiklas, todėl neuždarėme durų ir veikiame toliau.
Mes maksimaliai laikėmės savo plano ir nebuvo jokių atšaukimų ar skambučių menininkams dėl jų parodų nedarymo.
Tiesiog ramiai bandėme ieškoti sprendimo: ar menininkai sutiktų parodą daryti iš savo lėšų ar kitų resursų.
A. Klemencovo paroda buvo padaryta iš jo asmeninių lėšų, kurias dabar gauto finansavimo dėka galėsime kompensuoti.
Turėjome dideles diskusijas su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro administracija, kad ir jų organizacijai yra verta pasistengti, kad ta paroda būtų.
Čia tokie savotiški niuansai: net instituciškai ši paroda kliuvo, nes nauji KKKC specialistai nežinojo, kas yra Klemencovas ir kad jo atėjimas į Parodų rūmus yra didžiulis įvykis Vakarų Lietuvos ir nacionaliniu mastu, o ne šiaip parodėlė.
Menininkas apskritai, sukūręs parodą, negauna jokios atgalinės grąžos. Jis gauna daug emocijų, atgalinio ryšio pasidalinimo, bet materialiai jam niekaip neapsimoka.
Todėl mes negalime „bilietuoti“ parodų, nes tokiu atveju jų turbūt niekas nelankytų. Parodos formatas yra toks, kad žmogus nėra įpareigotas sėdėti, kaip atėjęs į spektaklį, net jeigu spektaklis jam nepatinka ar kelia miegą. Jis vis tiek išbus, nes sumokėjo pinigus.
Su parodomis yra kiek kitaip: jų nelankyti yra daug paprasčiau. Galbūt tu jų nesuprasi, bus sudėtinga.
Todėl lankytojų ratas negali nusakyti parodos vertės. Mes dedame didžiulius resursus į sklaidą, kad parodos būtų viešinamos per nacionalinį transliuotoją, kad išeitų straipsniai.
Dokumentuojame parodą, kur yra medžiaga kitiems darbams - menininko darbų albumui ar monografijai - leisti. Tai yra Klaipėdos kultūros istorijos dalis.
Galbūt Klaipėdoje atsiras tokių entuziastų, kurie turės didžiulį norą ir energijos Klaipėdoje įkurti Klaipėdos dailės muziejų. Nežinau, kiek žmonių tą reikia įrodyti?
Nežinau, kiek Klaipėdos miesto valdžios atstovų lankosi kultūros renginiuose ir kokiuose? Nes jeigu jie lankosi teatrinėje ir pramoginėje kultūroje, galbūt jie visai nežino vizualiųjų menų. Bet tai nereiškia, kad šitas menas gali būti nustumtas į šoną.
Mes vykdome veiklas iš savo fizinių ir materialinių resursų. Tai atrodo, kad turėtume būti vertinami šitame profesionalumo lygyje ir miestas turėtų norėti tuo pasinaudoti. Tačiau po tokio akibrokšto persvarstai klausimą, ar mano kompetencijos reikalingos šitam miestui? Jeigu ne, yra kitų miestų, kuriems to reikia.
Klaipėdai būtų didžiulis praradimas, jeigu šviesūs, proto žmonės nebenorės dalintis savo kompetencijomis su tais, kurie jų nevertina.
Aš nebesu linkusi kovoti kaip vaikų darželyje dėl žaislo. Jeigu nebereikalinga vizualiųjų menų kūryba šitame etape, tai savivaldos atstovai taip ir turėtų pasakyti, kad jų dabartinis prioritetas yra teatrinė veikla. Bet tai dar labiau suskaldytų kultūros bendruomenę.
Klaipėdai būtų didžiulis praradimas, jeigu šviesūs, proto žmonės nebenorės dalintis savo kompetencijomis su tais, kurie jų nevertina.
Kokios Lietuvos dalininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus veiklos yra suplanuotos antrame pusmetyje?
Dabar atsidarė Virginijaus Viningo tapybos paroda „Moters anatomija“, kurioje eksponuojama jo pastarųjų dvejų metų kūryba. Šiemet švęsime dešimtmetį ir įvyks paroda „Vakarų vėjai“, kurioje dalyvaus mūsų skyriaus menininkai.
Bendradarbiaujame su rašytojais: jie buvo pakviesti sukurti literatūros kūrinį pagal menininko kūrinį. Vizualus kūrinys yra formuojamas prieš tekstą, atvirkščiai nei knygų leidyboje. Prie šio projekto mes jau dirbome per pirmą pusmetį.
Mes turime įdirbį, turime tekstus, dabar formuojame architektūrą ir lapkričio mėnesį atidarysime. Dešimtmetį norisi atšvęsti bendrystėje su kolegomis rašytojais: toks bendradarbiavimas kelia smalsumą ir patiems menininkams bei galbūt tai suteiks parodai ne tik ekspozicinį formatą.
Ne visi kūriniai yra aprašyti, nes menininkų kūrinių yra apie keturiasdešimt, o rašytojų tiek nebuvo, todėl pakviesime publiką vietoje kažką sukurti.
Projekto tikslas yra tinkamas atlygis kultūros kūrėjams. Ir rašytojams, ir menininkams yra numatyti atlygiai. Tokiu būdu norime palaikyti vizualiųjų menų atstovų kūrybą ir tą produktą parodyti visuomenei.
Kokias edukacijas strateginės veiklos rėmuose planuojate vykdyti?
Vykdysime kalėdinę emalio edukaciją. Kol kas yra labai kamerinis susidomėjimas šia veikla. Emalio dirbinio integracija gali vystytis ir toliau: sukurta miniatiūra ar papuošalas gali virsti ir paveikslėliu.
Kaip į savo vykdomas veiklas planuojate įtraukti jaunuosius kūrėjus?
Lapkričio viduryje Klaipėdos galerijoje atidarysime jaunųjų kūrėjų parodą, kurioje jie pristatys metalo meną ir juvelyriką.
Tai visiškai tarpdisciplininis projektas tarp to, kaip jie interpretuoją šiuolaikinę juvelyriką, juvelyriką kaip komercinį objektą, dizaino objektą, ir kaip jie interpretuoja metalo medžiagą. Šioje parodoje bus eksponuojami apie dvidešimties jaunųjų kūrėjų darbų.
Ne paslaptis, kad aš dėstau Telšių fakultete, esu metalo meno ir juvelyrikos programos vadovė, todėl tokių parodų dėka aš bandau prisitraukti į Klaipėdą kuriantį jaunimą, kad čia jie galėtų atrasti sau patrauklias veiklas.
Yra ne vienas Telšių fakulteto absolventas, kuris jau atvažiavo į Klaipėdą, čia gyvena, kuria, sukūrė verslą. Viktorijos Vainiūtės paroda atsidarys jau spalio pabaigoje, kuri irgi atvažiavo į uostamiestį bei čia įkūrė verslą.
Ji parodys savo kūrybinę perspektyvą. Lygiai taip pat ir Simona Martinkutė-Margo, kuri Klaipėdoje turėjo kultūros projektą, taip pat yra mano buvusi studentė, atvykusi iš Telšių.
Jaunimas labai noriai tai daro, nes suvokia, jog dėl didžiulės konkurencijos Vilniuje jie galimai pražūtų, o ir pragyvenimo klausimas sostinėje sudėtingesnis.
Klaipėdoje jie turi daugiau galimybių ir jiems smalsu čia būti. Jaunimas renkasi ramesnį gyvenimo būdą, kad nereikėtų daug laiko praleisti kamščiuose, todėl Klaipėda idealiai tinka jų gyvenimui ir kūrybai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą