Titas Tamkvaitis: „Istorija ir fortifikacijos tema pradėjau domėtis dar vaikystėje“

„Pakrantės artilerijos baterijos „Memel-Nord“ atvejis atskleidžia, kad 1939-1945 m. laikotarpio fortifikaciniai statiniai visuomenei yra ne mažiau įdomūs negu kiti Lietuvoje esantys istoriniai objektai“, - sako mokslų daktaras Titas Tamkvaitis.

Šiemet humanitarinių mokslų srities istorijos ir archeologijos mokslo krypties daktaro disertaciją apsigynęs mokslininkas svarsto, kad Lietuvoje reikalingi profesionalūs istoriniai XX a. pirmosios pusės fortifikacinių objektų tyrimai. 

Jo nuomone, tokių tyrimų pagrindu išleistos knygos, atlasai, populiarūs leidiniai suteiktų didesnį postūmį visuomenės susidomėjimui šių objektų atžvilgiu, kartu sukurdami naujas jų panaudojimo ir įveiklinimo galimybes.

Neseniai apsigynėte humanitarinių mokslų srities istorijos ir archeologijos mokslo krypties daktaro disertaciją „Pakrantės gynybos sistemos Lietuvos ir Latvijos pakrantėse 1939-1945 metais ir jų išsaugojimo problemos“. Įdomu, kodėl pasirinkote šitokią temą?

Studijuojant Klaipėdos universitete (Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute) mano bakalauro ir magistro studijų diplominiai darbai buvo skirti 1939-1945 m. laikotarpio fortifikacinių statinių Klaipėdoje ir Liepojoje tyrimams. 

Galutinė disertacijos tema buvo pasirinkta kaip logiškas ir praktiškas šių darbų tęstinumas.

Kokius istorinius klausimus nagrinėjote savo disertacijoje? Kas jums pačiam buvo didžiausias atradimas?

Disertacijos rašymo metu atlikti tyrimai padėjo atskleisti Baltijos jūros rytiniame regione (Lietuvos ir Latvijos pakrančių miestuose ir rajonuose) 1939-1945 m. laikotarpiu funkcionavusių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos gynybinių sistemų kūrimo procesą bei įvertinti šių įtvirtinimų reikšmę 1941-1945 m. vykusių karinių veiksmų metu.

Paraleliai buvo nagrinėjamos Vakarų Europos valstybių patirtys tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpių fortifikacinių statinių vertinimo bei išsaugojimo srityse po 1945 m. bei analogiški procesai, tuo pačiu laikotarpiu vykę Lietuvoje ir Latvijoje.

Tyrimų metu, asmeniškai man, didžiausią įspūdį paliko XX a. pirmosios pusės fortifikacinių statinių vertinimo transformacijos, įvykusios Vakarų Europos šalyse pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. 

Po 1945 m. Vakarų Europoje vyravo neigiamas tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpio fortifikacijų vertinimas. 

1946 m. sąjungininkų kontroliuotose Vokietijos okupacinėse zonose pradėti įtvirtinimų defortifikavimo darbai, kurių įgyvendinimą nuo 1949-1950 m. perėmė Vokietija. Šis procesas Vokietijoje tęsėsi iki XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio.

Prancūzijoje ir likusioje Vakarų Europos dalyje Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos karinių pajėgų pastatyti įtvirtinimų kompleksai vertinti kaip okupacinės valstybės palikimas. 

Atsižvelgus į išlaidų mastus, šių įtvirtinimų kompleksų defortifikavimo programų buvo atsisakyta, didžioji statinių dalis, netrukdanti infrastruktūros plėtojimo projektams, buvo užkasta arba palikta apleista.

Neigiamas fortifikacinių statinių kompleksų vertinimas buvo būdingas ne tik Vokietijos okupacijos laikotarpiu pastatytų įtvirtinimų atveju. 

Prancūzijos visuomenėje 1928-1940 m. statyti Mažino linijos įtvirtinimai buvo suprantami kaip nesėkmingo 1940 m. karo su Vokietija ženklai. 

Dėl šių priežasčių žymi Prancūzijos kariuomenės nenaudojamų Mažino linijos įtvirtinimų dalis buvo apleista.

Antrojo pasaulinio karo ir tarpukario laikotarpių fortifikacinių statinių vertinimas vakarinėje Europos dalyje pradėjo keistis XX a. 7-8 deš. pasirodžius pirmiesiems šių objektų tyrinėtojų darbams. 

Paulo Virilio, Philippo Trumanno ir kitų autorių darbai, kuriuose buvo konstatuota pakitusi tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpio įtvirtinimų reikšmė, paneigiamos su ideologija susijusios konotacijos bei prabrėžiamas naujų vertinimo kriterijų poreikis transformavo XX a. pirmosios pusės fortifikacinių objektų suvokimą istorijos kontekste. 

Antrojo pasaulinio karo ir tarpukario laikotarpio fortifikaciniai objektai pradėti vertinti ne vien tik kaip neigiamas emocijas ir infrastruktūros plėtojimo projektų įgyvendinimo problemas keliantys praeities liudininkai, bet ir kaip mokslinių (istorinių, architektūrinių) tyrimų objektai.

XX a. 7-8 deš. pasirodę fortifikacijos tyrinėtojų darbai inspiravo mokslininkų ir visuomenės susidomėjimą tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo įtvirtinimais vakarinėje Europos dalyje. 

Dėl pastarosios priežasties nuo XX a. 8 deš. vakarinėje Europos dalyje išaugo šiuose objektuose veikiančių muziejų ir šių statinių išsaugojimo entuziastų judėjimų skaičius, pastarasis procesas nėra pasibaigęs ir dabar.

Dabartiniu laikotarpiu vakarinėje Europos dalyje siekiama vis labiau išnaudoti tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpio fortifikacinių statinių turistinį potencialą.

Kadangi jūs nagrinėjote ir pakrantės gynybos sistemų išsaugojimo problemas, galbūt galite palyginti kur - Lietuvoje ar Latvijoje - situacija yra geresnė?

Šiuo klausimu situacija Lietuvoje bei Latvijoje turi ir panašumų, ir skirtumų.

Lietuvoje iš devynių 1939-1945 m. laikotarpiu funkcionavusių Klaipėdos pakrantės ir priešlėktuvinės artilerijos baterijų į Kultūros vertybių registrą yra įtrauktos trys.

Latvijoje susiklosčiusi XX a. fortifikacinių objektų įrašymo į Kultūros vertybių registro sistemą situacija turi atskirą specifiką. 

Lietuvoje iš devynių 1939-1945 m. laikotarpiu funkcionavusių Klaipėdos pakrantės ir priešlėktuvinės artilerijos baterijų į Kultūros vertybių registrą yra įtrauktos trys.

Techniškai Mangalsaloje visos Rusijos imperijos, Latvijos Respublikos, Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo metu egzistavusios Sovietų Sąjungos pakrantės artilerijos baterijos nuo 2003 m. yra įtrauktos į Latvijos kultūros vertybių registrą kaip bendras kompleksas. 

Daugavgrivoje esančios pakrantės artilerijos baterijos taip pat įrašytos į Latvijos kultūros vertybių registrą kaip vienas objektas. 

Kiti XX a. pakrantės gynybos kompleksams priklausantys įtvirtinimai Latvijoje iš Rusijos imperijos, Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo laikotarpių į Latvijos kultūros vertybių registrą nėra įrašyti. 

1939-1945 m. laikotarpiu statytų įtvirtinimų atveju tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje yra vengiama kompleksiško šių objektų įtraukimo į Kultūros vertybių registrus.

Kiek Lietuvoje yra išlikusių pakrantės gynybos sistemų ir kokia jų būklė?

Lietuvoje vienintelė iš pakrantės ir priešlėktuvinės artilerijos baterijų susidedanti 1939-1945 m. laikotarpio gynybinė sistema yra Klaipėdoje. 

Šiai gynybinei sistemai priklausančių baterijų ir jų statinių būklė yra skirtinga, tačiau skirtingai nei daugeliu atvejų Vakarų Europoje, Klaipėdoje visi (nors dalimi atvejų ir pažeisti) pagrindiniai gynybinės sistemos elementai yra išlikę. 

Lietuvoje vienintelė iš pakrantės ir priešlėktuvinės artilerijos baterijų susidedanti 1939-1945 m. laikotarpio gynybinė sistema yra Klaipėdoje.

Didžioji šių objektų dalis interneto puslapyje https://www.krastogidas.lt/ yra pristatomi kaip lankytini objektai.

Esate iš tų, kurie rūpinosi pakrantės artilerijos baterijos „Memel-Nord“ muziejumi. Kokia dabar šio muziejaus situacija?

Pakrantės artilerijos baterijos „Memel-Nord“ šiauriniame artilerijos bloke veikia Klaipėdos gynybos sistemos (1939-1945) istoriją pristatanti ekspozicija. 

Pirmieji šios ekspozicijos kūrimo ir vystymo darbai buvo pradėti prieš šešiolika metų. Tuo metu informacijos apie Klaipėdos pakrantės ir priešlėktuvinės artilerijos baterijas turėta mažai. 

Dabar informacine ir galimybių prasme situacija yra gerokai pasikeitusi, medžiagos 1939-1945 m. laikotarpio Klaipėdos gynybinės sistemos pristatymui turima užtektinai. 

Dėl šios priežasties, bendradarbiaujant su Pajūrio regioniniu parku, planuojama palaipsniui atnaujinti ekspoziciją ir pritaikyti visuomenės lankymui naujas baterijos „Memel-Nord“ šiaurinio artilerijos bloko erdves.

Bendradarbiaujant su Pajūrio regioniniu parku, planuojama palaipsniui atnaujinti ekspoziciją ir pritaikyti visuomenės lankymui naujas baterijos „Memel-Nord“ šiaurinio artilerijos bloko erdves.

Ar, jūsų žiniomis, pakrantės gynybos sistemos įdomios visuomenei? Galbūt susidomėjimą šiais istoriniais objektais būtų verta dar labiau paskatinti? Kas tam galėtų padėti?

Šiuo atveju viskas priklauso nuo tyrinėtojų įdirbio ir pristatymo. Pakrantės artilerijos baterijos „Memel-Nord“ atvejis atskleidžia, kad 1939-1945 m. laikotarpio fortifikaciniai statiniai visuomenei yra ne mažiau įdomūs negu kiti Lietuvoje esantys istoriniai objektai.

Užsienio valstybių atveju šią situaciją gerai iliustruoja į šiaurę nuo Gdansko esantys Helo pusiasalio gynybiniai kompleksai. 

Lenkijoje jie yra pateikiami kaip turistiniai objektai, vietiniuose turizmo informacijos centruose yra galimybė įsigyti keliautojams skirtus populiarius leidinius, atskleidžiančius Helo pusiasalio įtvirtinimų istoriją, ir lankstinukus su šių objektų žemėlapiais bei kelionių maršrutais.

Norint pasiekti analogiškų rezultatų, Lietuvoje reikalingi profesionalūs istoriniai XX a. pirmosios pusės fortifikacinių objektų tyrimai. 

Tokių tyrimų pagrindu išleistos knygos, atlasai, populiarūs leidiniai suteiktų postūmį visuomenės susidomėjimui šių objektų atžvilgiu, kartu sukurdami naujas jų panaudojimo ir įveiklinimo galimybes.

Papasakokite šiek tiek apie save - ar istorija domėjotės nuo pat vaikystės? Kodėl jus patraukė būtent ši mokslo kryptis?

Istorija ir fortifikacijos tema pradėjau domėtis dar vaikystėje. Šeimos narių organizuotos kelionės prie įvairių pilių ir piliakalnių po truputį stiprino mano domėjimosi šia sritimi tendencijas.

Būdamas dvylikos metų, pasivaikščiojimo pajūryje su krikšto tėčiu metu, pirmą kartą pamačiau pakrantės artilerijos baterijos „Memel-Nord“ ugnies kontrolės posto bunkerį. 

Jis man pasirodė įdomus, todėl prie šio statinio pradėjome ateidinėti vis dažniau. 

Vieną 2008 m. dieną sužinojau, kad „Karo paveldo centras“ išleido straipsnių rinkinį pavadinimu „XX a. fortifikacija Lietuvoje“, jame dėmesys buvo skirtas ir 1939-1945 m. laikotarpiu funkcionavusioms Klaipėdos pakrantės ir priešlėktuvinėms artilerijos baterijoms. 

Po šios knygos perskaitymo mano susidomėjimas XX a. fortifikaciniais objektais dar labiau išaugo.

2010 m. prisijungiau prie „Memel-Nord“ baterijos ekspoziciją kuriančios entuziastų grupės, joje sutikau bendraminčių. 2013 m. šeimos narių ir bendraminčių palaikymas paskatino mane įstoti studijuoti istoriją į Klaipėdos universitetą. 

Universitete mano idėja tirti 1939-1945 m. fortifikacinius objektus buvo priimta palankiai. Ši 2013 m. prasidėjusi kelionė atvedė mane prie to, kad 2024 m. birželio 28 d. apsigyniau daktaro disertaciją „Pakrantės gynybos sistemos Lietuvos ir Latvijos pakrantėse 1939-1945 metais ir jų išsaugojimo problemos“.

Mokslų daktaro diplomas jūsų rankose. Kas toliau? Kokie jūsų tolimesni moksliniai planai?

Prieš du mėnesius įsidarbinau Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Šiuo metu planuoju tęsti ir plėtoti savo pradėtus fortifikacijos istorijos ir karo istorijos tyrimus.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder