ESA mokslininkas: kosmoso misijos gauna tik vieną šansą

M. Azkarate ir jo komanda užtikrina kokybišką robotinių technologijų veikimą: prižiūri, išbando, vysto, konstruoja, programuoja technologijas, kurios reikalingos misijoms į kitas planetas. Mokslininkas šiuo metu daugiausiai dirba prie misijos „ExoMars“. Tai – bendra Europos kosmoso agentūros ir Rusijos programa, skirta Marso tyrimams, ypač nežemiškos gyvybės paieškai.

– Dirbate su „ExoMars“ misija. Ką tiksliai darote, koks yra jūsų indėlis joje?

– Robotikos laboratorija, kurioje dirbu, yra labiau inžinerijos laboratorija, kuri palaiko robotikos vystymą. Šiuo metu „ExoMars“ yra vienintelė ir pagrindinė Europos kosmoso agentūros robotinė misija. Taigi daugiausiai dėmesio skiriame būtent jai: atliekame tyrimus, testuojame technologijas, kurios gali kaip nors prisidėti prie „ExoMars“. Pavyzdžiui, turime marsaeigių prototipų, kurie, galima sakyti, atitinka tikrų „ExoMars“ aparatų dizainą. Tuos prototipus visaip išbandome, kuriame scenarijus, kas gali nutikti, kai tikrasis marsaeigis atsidurs Marse. Gautus rezultatus ir savo rekomendacijas pateikiame kitiems „ExoMars“ mokslininkams.

–  Kaip manote, kodėl svarbu tirti Marsą?

– Marsą svarbu tirti, nes tai yra logiškas žingsnis po Mėnulio. Ši planeta, mums išskridus iš Žemės, yra lengviausiai pasiekiama. Atradimai ten turėtų padėti geriau suprasti, kaip susiformavo Visata, kaip Žemėje atsirado gyvybė, ar esame vienintelė civilizacija. Nesakau, kad, nuskridę į Marsą, viską sužinosime, bet taip veikia mokslas: pamažu plečiame savo ribas ir bandome suprasti, kaip veikia Visata.

– Ar tikite, kad Marse kada nors egzistavo gyvybė?

– Na, tai – tik nuomonė, bet sakyčiau, kad egzistavo. Labiausiai dėl sąlygų, kurios buvo Marse prieš daugybę metų. Juk planetoje buvo tinkama atmosfera, tikriausiai – netgi vandens skystu pavidalu. Bandome surinkti kuo daugiau Marso paviršiaus mėginių, kad rastume bet kokius gyvybės pėdsakus. Jeigu pavyktų, tai jau būtų didžiulis atradimas žmonijai. Tikiu, kad už Žemės ribų yra planetų, kuriose yra tinkamos sąlygos egzistuoti gyvybei, kaip ją suprantame.

– Dabar žmonės į Marsą dar negali patys nuskristi, todėl siunčiame robotus. Kaip manote, kaip robotika ateityje pakeis kosmoso tyrimus?

– Lygiai taip pat, kaip dabar Žemėje. Robotai keliauja į vietas, kurios yra sunkiai pasiekiamos arba visai nepasiekiamos žmonėms. Šiuo metu negalime į Marsą nuskraidinti ir saugiai parskraidinti žmonių. Robotai kol kas padėjo surinkti itin daug žinių apie Raudonąją planetą. Jeigu reikėtų laukti, kol į kitas planetas galėsime siųsti žmones, turbūt iki šiol apie Marsą beveik nieko nežinotume.

Be to, robotai dar ir ištiria aplinką, į kurią ateityje pateks ir žmonės. Jų surinkti duomenys padės pasiruošti ten laukiančioms sąlygoms. Dabar jau žinome, koks yra planetos paviršius, ko ten galima tikėtis, kaip užtikrinti saugumą. Juk nesiųstume žmogaus į vietą, apie kurią visiškai nieko nežinome. Net filmai, kurie apie tai kuriami, remiasi duomenimis, kuriuos surinko robotai.

– Su kokiais didžiausiais robotikos kosmose iššūkiais susiduriate?

– Manau, tai – griežti apribojimai, kai kalbame apie masę, dydį ir galią. Pavyzdžiui, nurodoma, kad galime išskraidinti objektą, kuris sveria 300 kg. Ir tai yra labai griežtos normos: tik 300 kg, nė gramu daugiau. Taip pat yra labai riboti energijos kiekiai ir dydžiai. Taigi, kurdami robotus kosmosui, esame labai stipriai suvaržyti. Be to, viskas turi itin tiksliai veikti – gauname tik vieną šansą. Arba pavyks, arba ne. Antras kartas kainuoja labai daug pinigų, vargu ar po nesėkmės kas nors norėtų tiek dar kartą investuoti.