Europa be Baltijos kelio

Džiugu kreiptis į Baltijos asamblėją spalio 22 dieną: šią dieną prieš 22 metus Vilniuje mes baigėme pirmąjį Baltijos tautų išsivadavimo veiksmą. Tada Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime priėmėme paskutines rezoliucijas ir numatėme veikimo strategiją, prasidėjo politinio išsivadavimo kelias. Taktika taikėsi prie imperinio politikos kalendoriaus ir svetimą diktatūrą pavyko įveikti gana greitai, išsivadavimas buvo sąlygiškai taikingas. Panašūs laisvės procesai vyko visoje centrinėje ir rytų Europoje, ore skambėjo Frydricho Šilerio "Džiaugsmo odė“, kviečianti milijonus apsikabinti.

Baltijos pakrantėje tas apsikabinimas buvo ne metaforiškas, o tikras, virtęs ilgiausia pasaulyje žmonių grandine. Dabar tai legenda: 1989 metų rugpjūčio 23 diena, 2 milijonai. Sustojome veidu į Vakarus, nugara į Rytus. Europa, regis, mus išgirdo ir pasitiko kaip savus.

Tačiau revoliucijų vaisius skina kita, pirmoji porevoliucinė karta. Šiandien mes ją ir matome.

Kas krinta į akis? Akivaizdus stebėtinas faktas: naujoji karta – nebe Baltijos kelio, o Europos Sąjungos karta, jos atskaitos taškas ne 1989-ieji, o 2004-ieji. Antras faktas ne ką mažiau pribloškiantis: ši karta reikalauja daugiau teisių negu pasirengusi prisiimti pareigų. Ji net neigia savaime suprantamą pareigą, kurti šeimą ir auginti vaikus.

Peršasi akivaizdi išvaizda: mes esame civilizacinio lūžio liudininkai. Jį sunku įvertinti, nes negalime nuo jo atsitraukti, esame jo viduje.

Laisvei atėjus, sielos temperatūra visuomet krenta ir kūnas pareikalauja ypatingo dėmesio. Gal todėl nereikia stebėtis, kad mes, idealistinė Baltijos kelio karta, įžengėme ne į tą Europą, į kurią veržėmės. Iš tikrųjų taip ir yra: 2004-isiais įstoję į ES, mes gana greitai pamatėme, kad ten 1989-ieji nereikalingi, kad Vakarų Europą valdo ne meilė, bet santuoka iš išskaičiavimo. Ir tokios santuokos nariai mes dabar esame.

Pirma ir griežčiausia ES taisyklė: visa, kas joje vyksta, besąlygiškai aptarnauja kapitalo ir žmonių judėjimą. Teisė palikti tėvynę yra nepalyginamai didesnė negu pareiga joje likti. ES protagonistai laiko tėvynės meilę laiko nenormaliu dalyku. "Kokios tėvynės?“ – nuolat girdime klausimus iš visų Europos kampų, ir tie balsai reikalauja įvesti dvigubą pilietybę, o netrukus ims reikalauti ir jungtinės visų ES šalių pilietybės.

Baltijos tautų narystė ES skaičiuoja vos šeštus metus, o mes netekome mažiausiai trečdalio savų šalių statytojų ir kūrėjų. Du trečdaliai vyresniojo mokyklinio amžiaus kartos šiandien gyvena su nuostata, kad vos pakilusi iš mokyklos suolo ji bemat ištirps ES konglomerate. Mokyklinės programos taikosi prie šio sunkiai įvardijamo demografinio maro ir vis mažiau dėmesio skiria tautinės valstybės reikmėms. Kitaip sakant, valstybė vis didesnę biudžeto dalį skiria ne savo šalies reikmėms bei ateičiai ir ji jau susitaikiusi su mintimi, kad valdžios institucijų pareiga yra ruošti darbo liaudį tarptautinei darbo rinkai.

Žinoma, visa tai nebe juokai.

O ką mes regime Europoje?

Pirma, ir kas mums svarbiausia: Baltijos šalių jaunimo joje laukia kone išskėstomis rankomis, nes jis kol kas darbštesnis už Vakarų jaunimą ir veržlesnis, jis su geru baziniu bei specialiuoju išsilavinimu. Šis jaunimas bent kiek "praskiedžia“ tirštą ekonominių imigrantų masę, plūstančią į Europą iš trečiojo pasaulio.

Atrodo keista, kad pasaulį savo idėjomis ir sava civilizacija apvaisinusi Europa išgyvena tokią likiminę krizę. Kas jau kas, bet pasibaigus dviem pasauliniams karams atrodė, kad ateis nauja Europos kūrimosi banga, ateis atgimimas. Atėjo kas kita: moralinis, o netrukus po jo ir demografinis nuosmukis. Europa tarsi pasakė: „Jeigu mano civilizacija sukėlė tokius baisius karus, tai gal aš nebeturi teisės atsinaujinti?“ Toks klausimas visuomet liudija išsekimą ir nepasitikėjimą savimi.

Mes kalbame apie pastaruosius dešimtmečius, apie išsiplėtusią Europą, biurokratinę Europą, Europą kaip milžinišką ekonominį bloką pasaulinės konkurencijos kontekste. Tai veda į šalį nuo tikro klausimo: kas iš Europos likę? Vaclavas Havelas, dar taip neseniai Europai vilties suteikusios Čekoslovakijos lyderis, baigdamas savo politinę karjerą pasakė: baigiasi baltojo žmogaus, krikščionies ir europiečio valdžia.

Gal tai buvo rašytojo metafora?

Dabartinis Europos Sąjungos elitas pasirengęs patvirtini šią tezę. Kaip kitaip pavadinsi tariamąją „Europos konstituciją“, kurioje nė žodžio, net preambulėje, nėra užuominos apie Europos tapatybę – gyvenimo moralės šaknis, tai yra krikščionybę? Kuo reikia būti, kad turėtum bėgti nuo savo paties šaknų? Taip bėga tik velnias nuo kryžiaus. Todėl peršasi savaime akivaizdus istorinis palyginimas: dabartinės Europos politinis elitas kaip du vandens lašai panašus į Romos civilizacijos Bizantijos elitą, kuris 1453 metų balandį, kai prie Konstantinopolio sienų atėjo Muhamedo II armija, kartojo: geriau sultono barzda negu popiežiaus mitra. Ir nutinka tai, kas turi nutikti pralaimėjusiems dvasioje: nūnai Anglijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje gyvena milijoninės imigrantų masės, kurios nė nemato gyventi pagal Europos įstatymus. O kam, jeigu galima ir be jų?

Kitaip sakant, civilizacinės ir religinės tuštumos nebūna. Ją bematant užima kitos civilizacijos. Šią nuosmukio stadiją dar I pasaulinio karo sąlygomis aprašė Osvaldas Špengleris (Oswald Spengler) savo knygoje "Vakarų pasaulio saulėlydis“.

Kad įsitikintume, jog ši analizė arti tiesos, toli eiti nereikia. Prieš kelias savaites Vokietijos prezidentas Kristianas Vulfas (Christian Wulff) viešai pareiškė, kad Vokietijos tapatybės pamatą sudaro ne tik judaizmas ir krikščionybė, bet ir islamas. Ar galima buvo tokia fantastiška tezė dar prieš kokius dešimt metų? Formalus didžiausios Europos valstybės lyderis leidžia sau tokias fantasmagorijas? Vadinasi, turi pagrindo. Ir nors kritinė vokiečių masė, per 60 proc., šią tezę atmetė, kitas, realus lyderis, kanclerė Angela Merkel, jau ką tik, prieš savaitę pareiškė: "Multikultūralizmo koncepcija, skelbusi kad skirtingų tautų atstovai gali laimingi gyventi vieni greta kitų, visiškai žlugo“. Simboliška, kad ji tai padarė savo partijos, krikščionių demokratų jaunuomenės suvažiavime. Ir pridūrė: tokiuose miestuose kaip Frankfurtas prie Maino iš trijų naujagimių du yra imigrantų vaikai. Vadinasi, darykime išvadą, kad jeigu nepadarysime jokių gyvenimą keičiančių išvadų, sultono barzda užklos Vokietiją ir Europą jau gana greitai, ilgai naujoji karta laukti neleis.

Europietiškas žmogaus teisių liberalizmas pasiekė savo raidos dugną.

Bet čia peršasi kita išvada: ar tik nebus taip, kad dėl nūdienio demografinio ir gyvybių jėgų nuosmukio kalta pati krikščionybė? Gal vyksta tai, ką XVIII amžiaus pabaigoje aprašė anglų istorikas Eduardas Gibonas (Edward Gibbon), pirmą kartą pagrįstai įrodydamas, kaip žlugo Romos pasaulis. Viena pagrindinių tos katastrofos priežasčių buvo jau įsitvirtinusio evangelinio žmogaus abuojumas valstybės reikalams, pasiaukojimo valstybei kulto spartus nykimas. Dabar pasakytume – žmogaus teisių, o ne pareigų sužydėjimas. Todėl dabartinės Vokietijos prezidentas gali pasirodyti esąs teisus, nes mato, prie kokio slenksčio priėjo Europa ir jau instinktyviai siekia būti pirmas po sultono barzda. Kol kas tai vadinama realpolitik. Nors galime būti tikri; kita civilizacija taip bejėgės politikos vadinti neleis. Apskritai neleis bejėgės politikos.

Švedijoje gana populiarus sparnuotas posakis: pasidalykime savo šalimi. Su kuo pasidalyti? Kodėl pasidalyti? Ir svarbiausia: ar turi teisę liberalizme paskendęs ir tuščiomis "žmogaus teisių“ tezėmis apsidangstęs individas kažkuo dalytis?

Bet grįžkime į trijų Baltijos tautų žemę. Vis dar jų žemę, kuri tuštėja su kas diena.

1988 metais ciklą mes pradėjome kovodami už demokratiją. Dabar belieka paprašyti Dievo, kad duotų mūsų valdžiai aristokratiją, kurią Aristotelis vadino geriausiųjų valdžia. Nes nesant aristokratijos, demokratija jau virto kūno kulto ir bėgimo iš tėvynės anarchija. Baltijos šalys tuštėja su kas diena, šios tuštumos nei gamta, nei kitos civilizacijos nepakęs. Jeigu Baltijos ateitis nebepriklausys lietuviams, latviams ir estams, net ši mūsų asamblėja – tuščia darbas. Tik europinė konjunktūra.

1988 metų vasarą pradėjo skambėti Maros Zalytės giesmė Zigmaro Liepinio operai "Lačplėsis“:

Latvju zeme vaļā stāv. Latvių žemė atverta.

Tā kā dzīsla, pušu rauta. Perplėšta pusiau kaip gysla.

Iztek asins, iztek spēks. Kraujas bėga, jėgos senka.

Latvju zeme vaļā stāv. Latvių žemė atverta.

Tie žodžiai buvo plėšiami iš širdies kai žemė stovėjo atverta rytų slavų audroms. Dabar ji stovi atverta galingesnių civilizacijų cunamiui. Padėtis gerokai pavojingesnė negu buvo lygiai prieš 22 metus šią, spalio 22 dieną. Kultūra, kuri gyvavo čia 4000 metų, dar po dvidešimt dvejų metų gali likti tik rezervate. T` byloja ir emigracijos rautai, ir per dvidešimt metų beveik trigubai kritęs gimstamumas.

Dainuojančios revoliucijos kartai matyt jau akivaizdu, kad be Baltijos kelio "visuotinė gerovė“ veda į tautų pabaigą. Jeigu dar turime laiko atsitokėti, Baltijos asamblėją turėtume pavadinti Baltijos tautų gelbėjimo asamblėja.

Pusę šimtmečio, kai Baltijos šalis valdė svetima jėga, vykdžiausi kolonijinę politiką ir vietos gyventojų nutautinimą, Lietuva stebėtinai nepalūžo. Per tuos nepaprastai sunkius metus mes išsaugojome 80 proc. savo etninių gyventojų. Išlikome, nes gynėme Europos tapatybę ir krikščionybę. Daugelis šiandieninių Europos valstybių nebegina nieko, todėl nenuostabu, kad jų etninė ir civilizacinė sudėtis nebegali pasigirti garbingais lietuviškais procentas.