Simboliai, arba Kodėl gandras - šventas paukštis

Gandras Rytuose reiškia ilgaamžiškumą, daosizme - nemirtingumą.

Gandras - senovės graikų dievybės Heros (romėnų - Junonos), globojusios kūdikius žindančias motinas, paukštis. Iš čia Vakaruose išplito tikėjimas, kad gandrai neša vaikus.

Mene gandrai dažnai vaizduojami pakinkyti į dievo Hermio (Merkurijaus) ratus, taip pat trypiantys ir galabijantys gyvates. 

Krikščioniškojoje ikonografijoje gandrai simbolizuoja švarą, dievobaimingumą ir prisikėlimą.

Akacija

Nemirtingumo simbolis, labiausiai paplitęs judėjų ir krikščionių tradicijoje.

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad būtent iš akacijų buvo nupintas dygliuotas Jėzaus Kristaus vainikas. Raudoni ir balti akacijų žiedai simbolizuoja gyvenimo ir mirties vienovę.

Gumbuotą akacijos lazdą masonai naudojo per įšventinimo ceremonijas ir taip pat kaip gedulo atributą. 

Ši tradicija kilusi iš biblinės istorijos apie Hiramą, karaliaus Saliamono architektą. 

Hiramo mokiniai, nužudę jį dėl to, kad šis atsisakė dalytis amato paslaptimis, numetė ant jo kapo akacijos šakelę.

Angelai

Į žmones panašios sparnuotos būtybės, tapatinamos su Dievo valia. Spėjama, jog kilusios iš senovės egiptiečių arba senovės semitų sparnuotųjų dievybių.

Angelai kai kuriose religijose yra tarpininkai tarp materialaus ir dvasinio pasaulių. Jų simbolika kruopščiai sudaryta islamo išpažinėjų, judėjų ir krikščionių tikėjimuose.

Angelų atributai mene - tai trimitas, arfa, kardas, smilkyklė, skeptras arba lazda. 

Angelai atlieka pasiuntinių (graikų "angelos"), karių vaidmenis ir - jau šiuolaikiniu įsivaizdavimu - tapatinami su sergėtojais bei gynėjais.

Penktajame mūsų eros šimtmetyje Pseudodionizas Areopagitas smulkiai išdėstė angelų hierarchiją ir pasiūlė kitokį angelų hierarchijos aiškinimą - kaip siekimą tvarkos tiek dieviškuoju, tiek socialiniu lygiu.

Pagal artimumą Dievui angelų rangai išsidėstę tradiciškai taip: šešiasparnis serafimas (raudonas) ir cherubinas (žydras), valdžios angelai, viešpaties angelai, jėgos angelai, sosto angelai, arkangelai.

Graikų filosofai manė, kad angelai valdo žvaigždes ir kilo iš tam tikros eterio substancijos.Krikščioniškojoje ikonografijoje jie vaizduoti su galvomis, vainikuotomis sparnais, baroko mene - kaip kupidonai (putti).

Puolę angelai, pavaldūs velniui, simbolizuoja puikybės nuodėmę.

Arka

Triumfo statinys, išrastas romėnų. Senovėje ji asocijavosi su dangaus kupolu ir vyriausiuoju graikų dievu Dzeusu. 

Ritualinis žygiavimas per arką simbolizavo vieno gyvenimo etapo baigtį ir naujo pradžią (iš čia kilo tradicija jaunavedžiams pereiti arką).

Plaštakė

Šiuo metu ji - lengvabūdiškumo metafora, o senovėje simbolizavo nemirtingumą. Tai puikiai iliustruoja jos gyvenimo ciklas: gyvenimas (ryškus vikšras), mirtis (tamsi lėliukė), atgimimas (laisvas sielos skrydis). Iš čia kilo senovės graikų mitas apie Psichę (pažodinis vertimas - "siela"). 

Dzeusas, sužavėtas stipria Psichės meile Amūrui, amžiams išlaisvino ją nuo mirties.

Plaštakė, kaip sielos emblema, sutinkama tokiuose vienas nuo kito nutolusiuose regionuose kaip Zairas, Centrinė Azija, Meksika, Naujoji Zelandija.

Dėl šios priežastės plaštakė dažnai vaizduojama ant krikščioniškų antkapių, o Kristus, laikantis ją delne, simbolizuoja prisikėlimą.

Plaštakės buvo galvą padėjusių actekų karių sielų simboliai. Jas aukodavo kai kuriems meksikiečių dievams. 

Plazdantys plaštakės sparnai taip pat simbolizavo saulės kaitrą, kaip antai keltų kultūroje.

Kinijoje plaštakė - pramogos emblema, įsimylėjėlių ženklas. Kinų žodis "plaštakė" - žodžių "slyva" ir "septyniasdešimt" homonimas (vienodai tariami, bet skirtingos reikšmės žodžiai). Iš čia veikiausiai kilo metafora, reiškianti grožį solidžiame amžiuje.

Japonijoje šis vabzdys laikomas estetinio pasigėrėjimo, moters grakštumo ir geišos amato simboliu.

Pasakose stebukladariai dažnai vaizduojami su plaštakės sparnais...

Šaltinis: Jack Tresidder, "Dictionary of Symbols"