Reikia pabrėžti, kad šiame kontekste turime kalbėti ne tik apie mokyklas, bet ir apie ikimokyklines įstaigas, nuo kurių būtent ir prasideda mokymasis gyventi kolektyve.
Taigi išsikėlėme tikslą - išjudinti vieną iš bene svarbiausių sričių, kuri lemia bendruomenės narių savijautą, pasiekimus ir ugdymo įstaigų veiklos efektyvumą. Ar pagaliau pavyks būtent šiems siekiams skirtais metais labiau sutelkti ugdymo įstaigų tėvus, vaikus, pedagogus? Ar ir toliau kursime įvairias neveikiančias programas, rašysime naujus nutarimus, potvarkius, taisykles, o vėliau įvairiose konferencijose, švietimo bendruomenių diskusijose, susibūrimuose guosimės, kad ir vėl rezultatai ne tokie, kokių tikėjomės?
Viskas prasideda šeimoje
Žmogus turi įgimtą poreikį priklausyti bendruomenei, tačiau tai dar nereiškia, kad jis savaime tampa bendruomenišku.
Viskas prasideda šeimoje, kurioje tėvai, kaip pagrindiniai ugdytojai, perduoda savo vaikams tas vertybes, kuriomis jie patys gyvena, kaip bendrauja tarpusavyje, su vaikais, kaimynais, draugais, kolegomis. Vaikas nuolat stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas.
Šeimą mes galime pavadinti mažąja bendruomene, kurioje vaikas mokosi vertinti kitus bei save, bendrauti ir bendradarbiauti. Tačiau socialiniai gebėjimai įgyti šeimoje nėra pakankami, kai vaikas patenka į naują aplinką ir pradeda lankyti darželį, o vėliau mokyklą.
Kokias vertybes ir įgūdžius vaikas gauna šeimoje, tokius atsineša ir į švietimo įstaigą, kuri savo ruožtu taip pat prisideda prie brandžios, sąmoningos ir socialiai atsakingos asmenybės formavimosi.
Svarbus mokyklos ir tėvų santykis
Sėkmingam socialiniam ugdymui labai svarbu, kad tėvai ir kiti ugdytojai ne tik turėtų pedagogikos ir psichologijos žinių, išmanytų vaiko fizinės ir psichinės raidos ypatumus, bet ir glaudžiai bendradarbiautų tarpusavyje bei norėtų burtis ir veikti didesnėje - ugdytojų ir ugdytinių bendruomenėje.
Daugelį metų konstatuojama, kad tėvų, kaip vienos iš bendruomenės sudedamųjų dalių, ir ugdymo įstaigos bendradarbiavimas nėra pakankamas, sunku juos prisikviesti į mokyklas, o pedagogai nededa pakankamai pastangų tėvų įtraukimui, stokojama geranoriškumo ir patirties dalintis informacija, gerosios praktikos pavyzdžiais, nesistengiama šeimas įtraukti į problemų sprendimą.
Valstybinėje švietimo 2013-2022 metų strategijoje taip pat pabrėžiama, kad vis dar menkai bendradarbiaujama į mokyklų bendruomenes įtraukiant mokinius, tėvus, socialinius partnerius, nepasikliaujama visuomenės užsakymu, daugiau orientuojamasi į aukštesnės vadovybės pavedimus. Tai neleidžia ugdymo įstaigose sukurti solidarios bendruomeninės elgsenos įgūdžių, neformuoja priklausymo bendruomenei. Visa tai slopina kūrybiškumą įgyvendinant naujas idėjas, atsakomybės prisiėmimą, lyderystę ir pan.
2015-2016 ir 2016-2017 mokslo metų pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendruosiuose ugdymo planuose tėvų ir mokyklos bendradarbiavimui jau skirtas netgi visas skyrius. Problemos jau seniai konstatuotos ir įvardintos, belieka sudėlioti efektyvų veiksmų planą ir veikti.
Netinkama valstybės politika
Dažnai tenka tėvams įrodinėti, kad jų įtraukimas ir įsitraukimas bei dalyvavimas bendruomenės gyvenime teigiamai veikia ne tik vaikų mokymosi pasiekimus, bet ir vaikų ateities perspektyvą, psichinę sveikatą bei santykius su aplinkiniais.
Tai puikiai žino ir pedagogai. Visgi kodėl mums nesiseka suburti stiprios mokyklos/darželio bendruomenės, kodėl vis dar jaučiamas tėvų abejingumas, kodėl per mažai iniciatyvos sulaukiama iš ugdymo įstaigų?
Deja, problema nevienareikšmė ir tenka konstatuoti, kad valstybės politika šiandieną nėra orientuota į efektyvią pagalbos šeimai, kuri vis dar nėra stabili ir saugi, sistemą: dirbama fragmentiškai, trūksta veiksmingų prevencinių programų, kurios leistų labiau įtraukti tėvus, nepakanka specialistų (psichologų, socialinių pedagogų, mokytojų padėjėjų ir kt.), per mažai dėmesio skiriama klasių auklėtojų veiklos efektyvinimui, per didelis vaikų skaičius grupėse/klasėse, pedagogų darbo sąlygos bei uždarbis neleidžia jaustis saugiai ir oriai, nuolat juntamas ugdymo įstaigų finansavimo trūkumas ir t. t.
Ne vieną kartą buvo teikiami siūlymai valdžios institucijoms, kaip pagerinti prevencinį darbą, į ką akcentuotis, ko atsisakyti, tačiau ryškių pokyčių vis dar nematyti.
Moksliniai tyrimai atskleidė, kad stipriai ir funkcionuojančiai bendruomenei pagalbos iš šalies reikia žymiai mažiau, nes jos nariai patys susidoroja su sunkumais, tačiau silpnai bendruomenei būtina padėti bent jau iki tol, kol ji sustiprės.
Jei bendruomenės nariai jaučiasi saugūs ir patenkinę savo poreikius, jie atsipalaiduoja, lengviau įveikia kasdienes kliūtis, retai konfliktuoja ir geba spręsti problemas.
Ir atvirkščiai - jeigu bendruomenėje nariai nesijaučia saugūs, išeikvojama daug energijos tam saugumui kurti ar kompensuoti, krenta mokinių pasiekimų lygis, vyrauja nepasitikėjimas.
Labai tikiuosi, kad šiais mokslo metais pagaliau vyks tokie pokyčiai, kurie padės mūsų vaikams tapti laimingesniems, ugdymo įstaigos taps atviresnės tėvams, šie pasijus reikalingi bei galintys prisidėti prie efektyvesnės švietimo sistemos kūrimo, kartu su pedagogais bei vaikais imsis iniciatyvų ir visi kartu kurs visavertes bendruomenes, kuriose:
vyrauja atvirumas, įtampos nebuvimas ir įvairumas (bendruomenė telkia, priima ir toleruoja įvairaus išsilavinimo, įsitikinimų, vertybių, socialinės padėties žmones);
yra vienas ar keli lyderiai;
geranoriškumas, pagarba vienas kitam, noras veikti;
visi kartu rengia projektus, organizuoja renginius, šventes, strateguoja ir pan.
nuolat vyksta šviečiamoji veikla;
nariai analizuoja klaidas, nebijo jų daryti, mokosi iš jų, už klaidas niekas nesmerkia, bet padrąsina;
ne konkuruojama, o bendradarbiaujama;
sukurta ir veikianti komunikacinė sistema;
tiki vienas kitu, laukia vienas kito, gerbia vienas kitą;
visi jaučiasi reikalingi;
visi siekia bendrų tikslų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą