Vyrai eina gelbėti švietimo

Skirtingų profesijų, skirtingą darbo patirtį sukaupusius Aurimą Ražanauską, Rygaudą Guogį, Julių Paplauską ir Luką Benevičių į vieną komandą suvedė ta pati idėja: atrasti, pakviesti ir suvienyti žmones, norinčius Lietuvoje vaikus mokyti kitaip. 2014 m. jie įsteigė VšĮ "Kuriančios bendruomenės", kurios tikslas - įtraukti į pažangios švietimo sistemos kūrimą visas suinteresuotas grupes: moksleivius, mokytojus, mokyklų vadovus, savivaldybių švietimo skyrių, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovus, verslininkus etc. Įtraukti - reiškia pasiūlyti įrankius vaisingai bendrauti, kryptingai bendradarbiauti ir veikti išvien.

Kalbiname vieną iš "Kuriančių bendruomenių" komandos narių architektą Luką Benevičių.

Ateina vyrai

Vyrai eina gelbėti švietimo... Jau vien tai kelia susižavėjimą. Papasakokite apie savo komandą. Ką jūs visi veikėte iki "Kuriančių bendruomenių" atsiradimo?

Mes visi vienaip ar kitaip bendravome ir dalijomės patirtimi su moksleiviais, domėjomės įvairiais švietimo aspektais, dalyvavome socialiniuose bei edukaciniuose projektuose.

Aurimas studijavo verslo vadybą ISM universitete, orientalistiką (indologiją) - Vilniaus universitete, penkiose Danijos liaudies mokyklose, alternatyvaus verslo universitete "Kaospilot" Danijoje, Švietimo lyderystės institute Juveskiulės universitete Suomijoje. Dirbo švietimo srityje Danijoje, Anglijoje, Nyderlanduose ir Kolumbijoje.

Julius baigė ekonomikos ir finansų bakalauro studijas Jorko universitete Anglijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo mokytoju programoje "Renkuosi mokyti". Dvejus metus Šiaulių Didždvario gimnazijoje Tarptautinio bakalaureato diplomo programoje mokė vaikus ekonomikos ir matematikos. Jis inicijavo mentorystės projektą "Į Mėnulį", kurio tikslas - padėti 9-12 kl. mokiniams atrasti savuosius Mėnulius (tikslus). Jis taip pat yra tarptautinės moksleivių mainų programos "YFU Lietuva" valdybos narys.

Rygaudas ketverius metus dirbo su moksleiviais savanoriaudamas neformalaus praktinio ugdymo organizacijoje "Kitas variantas". Studijavo Suomijos Jyvaskylos universiteto Švietimo lyderystės institute, ten įgijo magistro laipsnį.

Aš studijavau architektūrą. Esu mokytojavęs privačioje mokykloje. Nuo 11 metų savanoriauju.

PRIE ESMĖS. "Dauguma mokyklų daro penkis dalykus vienu metu ir skendi chaose. Tokiose mokyklose jaučiamas išsekimas ir nuovargis. Mes savo programoje mokome atsiriboti nuo šalutinių, blaškančių dalykų. Sustoti, išgirsti save ir vaikus. Atsipalaiduoti. Tada atsiranda galimybė dirbti kūrybiškai ir sistemingai", - sako Lukas Benevičius.

Išgirsti

Kaip save vadinate - lektoriais, konsultantais, mentoriais?

"Lektorius" siejasi su žodžiu "lekcija" - paskaita, o mes organizuojame veikiau kūrybines dirbtuves. Mes ne tik konsultuojame, bet ir skatiname konkrečius veiksmus, juos koordinuojame. Mums labiau tiktų dabar imtas vartoti naujas terminas - "fasilitatorius" (angl. facilitator).

Lietuviškai - pagalbininkas, tarpininkas. Jūs padedate švietimo sistemos nariams susitarti?

Iš esmės taip. Iš tiesų mes pasitelkiame tam tikras priemones ir metodikas, kad padėtume grupei diskutuoti, nagrinėti problemą ir galiausiai susitarti, kokių tolesnių veiksmų imtis. Mūsų užduotis - kurti bendruomenes, sudaryti reikiamą aplinką bendravimui, organizuoti ir valdyti renginį, apibendrinti, orientuoti į rezultatą.

Galutinis tikslas, vizija, kaip suprantu, - kitokia mokykla.

Kitokią mokyklą gali sukurti tik kitokie mokytojai. Nes būtent mokytojai dirba su vaikais čia ir dabar. Ne strategijos, ne ugdymo planai ir ne pažangios programos sukurs pokyčius, realius rezultatus. Turime gana daug ir labai brangių švietimo srities projektų, kai kurie jų dubliuoja vienas kitą, tačiau rezultatų, kurie atsilieptų patiems vaikams, jų mokymuisi, kol kas nematyti.

PRIE ESMĖS. "Dauguma mokyklų daro penkis dalykus vienu metu ir skendi chaose. Tokiose mokyklose jaučiamas išsekimas ir nuovargis. Mes savo programoje mokome atsiriboti nuo šalutinių, blaškančių dalykų. Sustoti, išgirsti save ir vaikus. Atsipalaiduoti. Tada atsiranda galimybė dirbti kūrybiškai ir sistemingai", - sako Lukas Benevičius.

Kodėl?

Todėl, kad veiksmas turi vykti ne iš viršaus į apačią, bet atvirkščiai. Švietimo strategijos - puiku, bet kas jas įgyvendins, kas visa tai darys mokyklose, jeigu nebus ugdomi patys mokytojai?

Kas juos turi ugdyti?

Ir dabar pas mus yra daugybė puikių mokytojų, tačiau jiems reikia kitokios bendravimo kultūros. Bendravimo, įgalinančio susikalbėti, t. y. leidžiančio išgirsti ir būti išgirstam.

Nuo to ir pradėjote?

Pirmoji diskusija, į kurią pakvietėme apie pusšimtį žmonių, susijusių su švietimu: moksleivių, mokytojų, šios srities specialistų, valdininkų, verslininkų, vyko tris dienas.

O kas iš tų kalbų?

Po šios diskusijos užsimezgė bendradarbiavimas tarp minėtų skirtingų grupių. Pavyzdžiui, ministerijos darbuotojai ėmė kviestis moksleivius į savo darbo grupes.

Kasmet rengiame penkių dienų tarptautinį renginį "Art of Hosting in Education" (lietuviškai - "reikšmingų pokalbių menas"). Pagal tarptautinę demokratinės lyderystės metodiką, kurią naudoja ir Europos Komisija. Padedame skirtingoms žmonių grupėms susikalbėti, bendrai įgyvendinti iniciatyvas.

Švietimo sistemoje dirba daug kūrybingų žmonių, kurie seniai svajoja apie pokyčius savo bendruomenėje, tačiau nežino, nuo ko pradėti. Daugelis išradinėja dviratį: eikvoja resursus ir pastangas dubliuodami tą patį, jau įgyvendintą, procesą. Viena iš mūsų užduočių - koordinuoti bendradarbiavimą su kitomis komandomis.

Praktikai "neformalai"

Ar jūsų iniciatyva susijusi tik su bendruoju lavinimu, ar užsimojote plačiau?

Mes įgyvendiname keturis atskirus projektus. Aš su kolega dirbu su mokytojais ir moksleiviais. Siekiame pritraukti įvairius žmones būti mokytojais, kurie galėtų pažangiai mokyti vaikus - taip, kad jiems patiktų mokytis. Net vienas žmogus gali įnešti naujų vėjų mokykloje, paskatinti pokyčius savo bendruomenėje.

Kokia, jūsų požiūriu, turėtų būti mokykla?

Mes norime matyti mokyklą kaip nuolat besimokančią organizaciją, su lanksčia struktūra. Visi žinome, kad iki šiol mokyklose vyrauja gana griežtas hierarchinis požiūris: jeigu aš direktorius, tai aš geriausiai žinau, kaip turi dirbti mokytojai; jeigu aš mokytojas, tai aš geriausiai žinau, kaip turi mokytis mokinys. O kaip nori mokyti patys mokytojai? Kaip nori mokytis patys vaikai? Kas juos išklauso, išgirsta? Juk tai realūs poreikiai. Kaip mokytojas gali prisidėti, kad jie būtų įgyvendinti - štai koks esminis klausimas. Tai apima ir požiūrį, ir struktūrinius procesus.

Jūs kvietėte žmones registruotis į "kitokią, labai praktišką" mokytojų parengimo programą.

20 žmonių, baigusių dvejų metų trukmės Mokytojų mokyklos programą, šį rugsėjį jau pradės darbus pasirinktoje mokykloje. Antrajame etape sulaukėme 70 neįtikimų pretendentų, tarp kurių - daug aukštas pareigas einančių savo sričių profesionalų ir išskirtinę patirtį sukaupusių žmonių.

Pavyzdžiui?

Vienai mokytojai jau per 50 metų, tačiau ji nepaprastai jaunos širdies. Kitas žmogus 20 metų tarnavo kariuomenėje. Norą mokyti vaikus išreiškė ir moteris, 15 metų dirbusi vadove tarptautinėje kompanijoje "Unilever". Mokykloje nori dirbti ir vyras, trejus metus gyvenęs ir savanoriavęs Indijoje, mokęs ten vaikus. Yra žmogus, dirbęs Škotijos, Danijos mokyklose...

Tarp jūsų reikalavimų nebuvo nei pedagogo diplomo, nei darbo mokykloje patirties. Kaipgi jie dirbs mokyklose?

Šio dalyko formalizavimas - vienas iš spręstinų klausimų. Labai geranoriškai nusiteikęs prisidėti prie jo sprendimo Kauno technologijos universitetas. Jo vadovai svarsto galimybę įsteigti naują studijų programą, kur būsimieji mokytojai būtų rengiami labiau orientuojantis į praktiką, į realius mokymo poreikius bei tikslus, nei į teoriją, kaip buvo iki šiol.

Taigi yra žmonių, norinčių mokyti, tačiau neturinčių pedagogo diplomo, ir atvirkščiai. Kiek mokyklų sutiko priimti tokius "neformalus"?

Pagal modernią programą parengtus mokytojus buvo pasirengusios priimti daugiau nei 25 mokyklos. Iš jų atrinkome 10. Nuo šių metų rugsėjo jose pradės dirbti naujai parengti mokytojai.

Iš tiesų buvome džiugiai nustebinti, kiek daug mokyklų nori tokius žmones priimti - ir kartu priimti pokyčius. Reikia pasakyti, kad mes įgyvendiname projektą, kuris nėra finansuojamas "iš viršaus" - kaip paprastai, Europos Sąjungos lėšomis, o tai mokykloms nėra labai patogus variantas: vadovui reikia daugiau daryti pačiam, aktyviai ir kūrybiškai ieškoti bendradarbiavimo su verslininkais, su vietos valdžia ir pan.

Kokios tai mokyklos?

Trys Vilniuje, trys Kaune, kitos - regionuose: Lazdijai, Prienai, Ukmergė, Kaišiadorys... Siekėme įvairovės, kad tai būtų skirtingos mokyklos, kiekviena su savo specifika, aplinka, resursais, stiprybėmis, ir kad tarp jų vyktų mainai.

Kodėl tarp jų nėra Klaipėdos?

Buvo Klaipėdos mokyklų, pretendavusių dalyvauti projekte, tačiau kol kas jos atkrito dėl tam tikrų praktinių, logistinių kliūčių. Kitame etape, manau, bus ir klaipėdiečių.

Iš apačios

Ką pats atsimenate apie savo mokyklą, pamokas, mokytojus?

Buvo pamokų, kurios patiko, buvo, kurios nepatiko, bet reikėjo eiti - ir ėjai, daug apie tai nemąstydamas. Buvo mokytojų, kurie ir savo dalyką puikiai perteikė, ir kaip žmonės įstrigo į atmintį. Buvo ir tokių, kurie kankinosi. Nebūtinai jie blogi mokytojai, tiesiog nebuvo pakankamai drąsūs, kad paklaustų savęs, kaip jie iš tikro nori mokyti.

Nelaimingas mokytojas sulaukia tokio pat grįžtamojo ryšio?

Ir tai yra veikiau degradacija nei mokymasis.

Jūsų komanda moko mokytojus... pirmiausiai ko?

Sustoti ir pradėti klausytis. Vaikų, savęs. Daugelis galvoja taip: aš žinau ir turiu išmokyti. Pasiruošimas pamokoms, ugdymo planai... Tai atima daugybę jėgų, laiko ir energijos, o mokymo esmė kažkur pasimeta. Reikia sugrąžinti save prie mokymo esmės, neatitolti nuo realybės. Išgirsti, ko nori kiekvienas iš mokinių. Tai nėra lengva, bet įmanoma, kai dirbi ramiai, nesiblaškai, nepasiduodi įtraukiamas chaoso. Štai Prienų rajono Išlaužo pagrindinė mokykla prioritetu pasirinko pamokų kokybę. Ir dirba nesiblaškydami. Dauguma mokyklų daro penkis dalykus vienu metu ir skendi chaose. Tokiose mokyklose jaučiamas išsekimas ir nuovargis. Mes savo programoje mokome atsiriboti nuo šalutinių, blaškančių dalykų. Atsipalaiduoti. Tada atsiranda galimybė dirbti kūrybiškai ir sistemingai.

Kaip į tokias jūsų ir kitų iniciatyvas, griaunančias tradicinę tvarką, žiūri ministerija?

Valstybės tarnybų paskirtis, kaip žinome, yra tarnauti. Dabar valstybinių švietimo tarnybų darbas susideda iš 70 proc. kontrolės ir 30 proc. tarnystės. Turėtų būti atvirkščiai. Kita vertus, reikėtų daugiau drąsos ir "iš apačios" - iš pačių mokytojų. Per daug atsargumo. Per ilgas laukimas kažko iš kitų.

Trūkumai ir pranašumai

Ar jūs turite vaikų?

Nors aš esu jauniausias iš mūsų komandos, vienintelis turiu atžalą - penkerių metų dukrytę.

Ar vestumėte ją į mokyklą, jeigu būtų juridinė galimybė to nedaryti - mokyti namuose?

Svarstyčiau tokią galimybę. Tačiau aš galvoju ir apie tai, kad galima sukurti mokyklas, sėkmingai dirbančias vaikams.

Kiekviena mokymo, ugdymo įstaiga - darželis, mokykla - yra tam tikra sistema, tam tikri rėmai, apribojimai konkrečiam vaikui. Griežtas reglamentavimas, kada jam dainuoti, o kada skaičiuoti, verčiantis visus domėtis tais pačiais dalykais tuo pat metu, iš tiesų trukdo geram ugdymui ir blaško - ir po to vaikai nebegeba susikaupti. Tačiau yra vaikų, kuriems tie rėmai tinka, teikia saugumo. Vienas vaikas to paties dalyko geriau išmoks ramiai sėdėdamas suole, kitas - judėdamas gamtoje. Be to, mokykla turi ir kitų pranašumų: tai bendravimas su kitais žmonėmis, komandinis darbas ir pan.

Vadinasi, būtina formų įvairovė, alternatyvos.

Jų jau yra. Ugdymo įstaigų, kurios taiko alternatyvias ugdymo programas, vis daugėja. Pavyzdžiui, šį rugsėjį Kaune darbą pradės mokyklėlė, kurioje vienoje klasėje mokysis 15 skirtingo amžiaus vaikų. Vienoje klasėje bus vaikai nuo šešerių iki trylikos metų.

Vieni kitiems mokytojai?

Taip, jie turės galimybę mokytis vieni iš kitų, jiems bus įdomiau bendrauti ir, be to, kas pasakė, kad vieno amžiaus vaikai turi vienodus poreikius ir gebėjimus?..