Gediminas Jakavonis: Nuo korupcijos iki produkcijos - išvadas darykite patys

Manhetene susitikome kavinėje, kuri vadinosi „Europa“ ir, kaip aiškino mano naujieji pažįstami, senojo žemyno pavadinimas čia reiškė išskirtinę veiklos kokybę, kas Lietuvoje būtų nusakoma kokiu nors amerikonišku žodžiu.

Atkūrę nepriklausomybę, subyrėjus Sovietų Sąjungai, į viską, kas amerikietiška, buvome įpratę žiūrėti kaip į stebuklą ir į savo šalies siekiamybę demokratijos, politinės sistemos prasme.

Todėl įdėmiai klausiausi šių amerikiečių politikų minčių apie politinių partijų ideologijų skirtumus, atitikimus savo elektoratui, reagavimą į besikeičiančios aplinkos tendencijas.

Stengiausi nepraleisi nė vieno žodžio, kai jie dalinosi savo rinkimine patirtimi apie štabų organizavimą, bendravimą su žmonėmis, „protų šturmą“ kaip jie vadino kolektyvinį idėjų parinkimą netikėtai iškilusiai problemai spręsti.

Tik vis nepaleido nuojauta, kad geranoriškai ir draugiškai bendraujantys politikai į mane žiūri su lengva ironija ir kažko nepasako.

Baigiantis susitikimui, dar veikiamas sėkmingai pasibaigusių rinkimų euforijos ar nustebintas mano naivumo, Niujorko kongresmenas, pakeitęs toną, prabilo:

- Gerai, kad domitės politika, daug skaitot, čia pas mus lankot paskaitas, bendraujat su mūsų senatoriais.

Tik bičiuliškai atkreipiu dėmesį į  tai, ko jums niekas garsiai nepasako.

Politika – mūsų biznis!

Arba, jei norit, mes esame verslo atstovai politikoje.

Savo finansinius rėmėjus turėjo ir mums pralaimėję rinkimus demokratai, bet po pergalės pinigus valdom mes.

Todėl dabar projektas, susijęs su laivo paleidimu iš miesto į šalimais vandenyne esančią salą, mūsų rankose.

Tai reiškia, kad laivas bus statomas rėmėjams priklausomoje laivų statykloje už valstybines ir mūsų akcininkams priklausančias lėšas.

Statybos, rekonstrukcijos darbus abiejose krantinėse atlieka mūsų rėmėjų įmonės.

Tas pats liečia kelių tiesimą ir visus darbus, kurie susiję su šio projekto infrastruktūros įgyvendinimu. Ir neduok, Dieve, jei šito nepadarysim, mūsų po kitų rinkimų valdžioje nebus...

- O kaip į visa tai reaguoja eiliniai žmonės, niujorkiečiai, jums pralaimėję rinkimus demokratai?

- Žiniasklaida per kurį laiką miesto gyventojus sugebėjo įtikinti, kad be to laivo jie jau „gyventi negali“.

Visuomenės informavimo priemonės už tai pinigus ir gauna.

O kas lieka opozicijai?

Per sau priklausančius laikraščius ir televizijas rėkti, kad jie viską padarytų daug pigiau ir geriau!

Na, o kai jau projektas visai išslydo iš jų rankų, kviečiasi į pagalbą „žaliuosius“.

Tada jų žiniasklaida tampa ekologijos gynėja: ten kelius tiesia – mišką kerta, krantinę tvarko – natūralią pakrantę žaloja, laivas plaukioja – jūrą teršia, vandens gyvūniją ir augaliją naikina.

Jeigu mes per valdžioje buvimo kadenciją savo darbų gerai nepadarysime ir pralaimėsime rinkimus?

Tada valdiškus pinigus skirstys demokratai ir juos dalinsis su koalicijos partneriais „ekologais“.

Aišku, kad savo „pyrago“ dalį atsiims ir laimėtojų pusę palaikiusi laisvoji spauda...

Tai man pasakojo žmogus, kurio besišypsantį veidą mačiau Niujorke dar nuo rinkimų likusiuose, nenuplėštuose agitaciniuose plakatuose.

Prieš metus Vilniuje kabojo plakatai su Valdo Benkunsko veidu ir užrašu „Konservatoriai – partija be dramų!“

Dabar jį, tapusį Vilniaus meru, dažnai galima pamatyti per LRT, rimtu veidu aiškinantį, kodėl Lietuvos sostinei reikalingas toks pats stadionas kaip Kaune, tik daugiau nei tris kartus brangesnis.

- Vagia konservatoriai, - atsidūsta pijokėlis Juozulis. Į klausimą, iš kur tai žinąs, atsako:

- Čia kaip visada. Žinau, kad reikia puslitrio, o įrodyti negaliu, - porina mūsų kaimo išminčius.

Pasipuošusį, plačiai besišypsantį V. Benkunską, kartu su žmona, gali pamatyti bet kuriame spalvotame žurnale, kai aprašomi įvairūs aukštuomenės vakarėliai.

O dabar pabandykit įsivaizduoti šį konservatorių merą, iškviestą ant kilimėlio pasiaiškinti savo jį į valdžią atvedusiems „darbdaviams“, kodėl stabdoma Vilniaus stadiono statyba ir mažėja jos kaina.

Manau, kad nei jis, nei dabartinė Premjerė, susidūrę tokioje situacijoje su finansiniais rėmėjais ar su avuliais ir dargiais, neįvykdę užduočių ir susitarimų, nesišypsotų.

Išbalusiu veidu, nuleistomis akimis ir drebančiomis kojomis nekalbėtų patronams nei apie žmogaus teises, nei apie sovietmečio paveldą, kaip tą mėgsta daryti, bendraudami su Lietuvos žmonėmis per LRT.

Suprasdamas, kad prezidentaus antrą kadenciją, Gitanas Nausėda pareiškė, jog dalies I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės ministrų nepaskirs.

Į tai audringai sureagavo faktinio valstybės vadovo anūkas su visa „kariauna“.

Įsiminė Aplinkosaugos ministro S. Gentvilo susirūpinimas valstybės stabilumu, kurį Lietuva prarastų jam netekus ministro posto.

Nepamenu, kad jis būtų taip kalbėjęs, kai vykstant karui Ukrainoje, prieš keletą mėnesių Premjerė savo sprendimu keitė mūsų Krašto apsaugos ministrą.

Čia priežasčių reikėtų ieškoti tame, jog Generalinės urėdijos nespėta pertvarkyti į akcinę bendrovę, kad būtų galima privatizuoti Lietuvos miškus.

Kaip tame anekdote, kur pinigai paimti, o darbas nepadarytas.

Atrodytų, Simonui jau turėtų užtekti: ir valstybinę žemę savivaldybėms perdavė, ir nacionalinės žemės tarnybos kontrolę nuo funkcijų išlaisvino. Matyt, kaip sakoma, pinigai žmogų gadina.

Negi manot, kad konservatoriai geruoju sutiks patraukti iš posto savo partijos kasa vadinamą Energetikos ministrą Dainių Kreivį su finansų ministre Gintare Skaiste, kurių buvimas valdžioje, jiems garantuoja kasdieninį eurų kapsėjimą?

Nors Vyriausybė skelbia, kad pandemija mūsų ekonomikos nepaveikė, bet iš europinių jos gaivinimo fondų turi sukaupusi savo rankose daugiau nei 4 mln. Eur.

Ar galit įsivaizduoti, kad šių pinigų nespėję išsidalinti Tėvynės Sąjungos politikai po Prezidento raginimų pasitraukia iš Vyriausybės? Užsimanė, viską metam ir išeinam?!

Per šią kadenciją konservatorių ištikimais žmonėmis užpildytos visos Premjerės I. Šimonytės vadovaujamos ministerijos, bet atkreipsiu dėmesį į Krašto apsaugos, kuri karo Ukrainoje metu susilaukia ypatingo dėmesio.

Prisidengiant karu, priimti sprendimai, leidžiantys šiai ministerijai vykdyti pirkimus be  viešųjų pirkimų konkursų.

Per LRT jau teko girdėti apie tokių valdžios sprendimų reikalingumą ir būtinumą išlaidas gynybai didinti iki 4 proc.

Įdomu tai, kad KAM‘e šiuos dalykus kuruoja ištikimo faktinio valstybės vadovo bendražygio dukra V. Tučkutė, kuri čia įdarbinta viceministre. Tad išvadas darykite patys.

Kroatijos Vyriausybė, padėdama Ukrainai, priima pas save gydyti sunkiai sužeistus šios šalies karius.

Vadovaujant ministrui A. Dulkiui, mūsų ligoninėse jau ir saviems vietų trūksta, o jei teks aiškintis teisėsaugai dėl per pandemiją iššvaistytų milijonų perteklinei vakcinai pirkti.

Tegul kol kas lieka Vyriausybėje.

Nė už ką anksčiau laiko nesutiks iš savo posto pasitraukti ir Laisvės partijos pirmininkė, Kosmonautikos, atsiprašau, Ekonomikos ir inovacijų ministrė A. Armonaitė, kuri dar nespėjo įgyvendinti savo rinkėjams duotų pažadų ir įsipareigojimų tarptautinei LGBT bendruomenei.

Manau, kad I. Šimonytei, kaip ta po kojomis besimėtanti nereikalinga detalė, ji jau atsibodo iki „gyvo kaulo“, bet nei jos, nei laisviečio kultūros ministro S. Kairio nepatrauksi.

Šis Lietuvos kultūros „galvos skausmas“ kuruoja šiemet įvyksiančios jubiliejinės Dainų šventės finansus.

Kritikuoja konservatorių partijos pirmininkas G. Landsbergis pabandžiusį parodyti ryžtą Prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris pagal Konstituciją atsakingas už šalies politiką.

Garsiausio šalies anūko vadovaujama Užsienio reikalų ministerija su jų „vertybėmis“, vykdydama proamerikietišką politiką, Lietuvos žmonių akyse patyrė visišką „fiasko“.

Po rudenį mūsų šalyje įvyksiančių rinkimų, amerikiečiams mūsuose teks ieškoti kitų savo valios vykdytojų. Ieškos ir ras, nes tokie dalykai nedaromi už „ačiū“, ypač šalyje, kurioje veikia ir žmonių nuomonę formuoja „Laisvosios rinkos institutas“, patarimus dalijantis ne vien Tėvynės Sąjungos politikams.

Blogiausia, ką ši valdančioji dauguma nuveikė toliau griaudama mūsų nacionalinės valstybės ekonomiką, tai, kad į strateginių įmonių nepriklausomas stebėtojų tarybas sukišo savo žmones ir pavertė šias įmones akcinėmis bendrovėmis.

Esant reikalui, akcininkas savo dalį gali parduoti gerą kainą pasiūliusiam užsieniečiui.

Jūs manote, kad mūsų politikai atsilaikys?

Jei palestiniečiai nebūtų pardavinėję savo žemės žydams, Izraelio valstybės šiandien nebūtų, o mūsų landsberginėj Lietuvoj verčiamasi per galvą, kad viską išsiparduotų.

Kubiliaus tipo ekonomistai tai vadina užsienio investicijų pritraukimu.

Kažkada, keliaudami Uralo kalnuose, pasiprašėm nakvynės vietiniame kaime. Vakarojant su senoliu šeimininku, šis tarė:

- Gerai ten pas jus Lietuvoje. Pas mus irgi viskas buvo neblogai kol bolševikai neužėjo. Sugriovė cerkvę, visą turtą atėmė, mūsų maistą suėdė.

O kitais metais tolyn traukė, kur dar žmonės geriau gyveno, kažką turėjo...

Mūsų politikai, save įvardijantys elitu, vakarietiškos išminties semiasi pasauliniame DAVOSO ekonomikos forume, kuriame klausosi G. Sorošo, ploja Naujosios pasaulio tvarkos apologetui ir šio renginio organizatoriui K. Švabui.

Visas įdomumas yra tas, kad šio mintys, o kartais ištisi puslapiai yra tiesioginiai bolševiko L. Trockio raštų vertimai.

Štai tau boba ir devintinės! Ta pati panelė, tik kita suknelė.

Tokie patys savo žmones kvailinantys, jų turtą pasisavinantys ir svetimiems pardavinėjantys politikai, savo darbą visuomenei iškeitę į tarnystę pinigams.

P.S. Straipsnio pavadinimas ironiškai apibūdina Afrikos sovietijos „tobulėjimą”, kai PAR kovotojo su Apartheidu Nelsono Mandeilo įkurta politinė organizacija, Afrikos nacionalinis susivienijimas ėmė skęsti korupcijoje.

Partijos vadai šia fraze prajuokino visa pasaulį paaiškindami, kad korupcija – ne nuodėmė, o tikslas ir neva tai įrankis, skatinantis gamybą…

Ar jums tai nieko neprimena?