Ir neįmanoma gali tapti įmanoma, arba Penki naujosios realybės parametrai

Per šį laiką besiveržiantiems kariams pavyko užimti beveik 1,5 tūkst. kvadratinių kilometrų ir užimti apie 100 gyvenviečių, o pastarosiomis dienomis net uždaryti „katilą“, kuriame buvo įkalinta apie 3 tūkst. rusų karių.

Visas šias keturias savaites Maskva skleidė melą apie puolimo sustabdymą; Ukrainos pajėgų „išvarymo“ pradžią; didelius priešo patirtus nuostolius - tačiau nieko iš to, kas buvo sakoma, praktiškai nebuvo įgyvendinta. 

Net Vakarų analitikai klydo ir nepakankamai įvertino Ukrainos proveržio reikšmę, manydami, kad tai buvo tik taktinis veiksmas, kuriuo siekta sumažinti Rusijos spaudimą Donbase ir sukurti Kijevui palankesnes derybines pozicijas.

Šiandien galime teigti, kad Ukrainos taktikos pakeitimas ir karo perkėlimas į Rusijos teritoriją atrodo visiškai - jei ne vienintelis - teisingas generolo Oleksandro Syrskio sprendimas. 

Jis konstruoja naują realybę, kuri nuo ankstesnės skiriasi mažiausiai penkiais parametrais.

Pirmasis parametras

Tapo aišku, kad Vladimiras Putinas nesugeba valdyti situacijos ir pasiekti savo tikslų net ir grynai Rusijos teritorijoje. 

Nepaisant visos oficialios propagandos, rusai nelaiko Chersono „srities“ savo šalies dalimi, jau vien dėl to, kad jos sostinės netektis nieko nesujaudino, kitaip nei kelių Kursko rajonų praradimas. 

Karas Rusijoje, kurio Kremlius negali sustabdyti, reiškia kur kas daugiau nei bepiločių lėktuvų atakos ar raketų smūgiai pasienio rajonuose.

Saugumo specialistas leido priešui įsiveržti į savo šalį ir negali jo išstumti!

Nenuostabu, kad dėl pastarųjų įvykių Putino tefloninis (o diktatūroje mažai ką reiškiantis) reitingas gana smarkiai sumažėjo. 

Net nėra svarbu, kad valdžios impotenciją mato žmonės - daug svarbiau, kad prezidento nesugebėjimą „išspręsti problemą“ (įskaitant isterišką viešumą, perpintą su noru „išnykti“) mato jo artimiausia aplinka.

Nesugebėjimas apginti Rusijos yra visai kas kita nei nesugebėjimas užkariauti Ukrainos, ir tai mato visi.

Antrasis parametras

Nauja situacija verčia V. Putiną atsakyti į svarbiausius artimiausios ateities klausimus - rinktis tarp dar vieno karinių išlaidų didinimo ir priverstinės mobilizacijos. 

Problema itin opi, nes iki 2024 m. vidurio Rusijos ekonomika, prisitaikiusi prie karinių realijų, bet susidūrusi su biudžeto finansavimo, personalo ir eksporto-importo operacijų aptarnavimo apribojimais, pradėjo lėtėti. 

Esu toli gražu ne tos nuomonės, kad krizė jau prasidėjo, tačiau vargu ar galima abejoti, kad kitas 3-4 trilijonų rublių skyrimas iš biudžeto, 400-500 tūkst. žmonių mobilizacija ar šaukiamųjų dalinių išmetimas į frontą visuomenei praeis neskausmingai. 

Tokius sprendimus gali priimti tik V. Putinas, o jam artimiausiu metu teks veikti veikiant spaudimui, kuris jam nelabai patinka.

Kitaip tariant, visa Rusijos „vertikalė“ šiuo metu patiria įtampą - bene didžiausią nuo 2022 m. rugpjūčio. 

Kol nepriimti sprendimai, neįmanoma kalbėti apie perspektyvas.
Trečias parametras

Kad ir kaip uoliai Kremliaus propaganda vengtų kalbų apie invaziją, ji neišvengiama. 

Rusijoje yra beveik 150 000 šalies viduje perkeltųjų asmenų - tai pirmoji evakuacija iš karo veiksmų nuo 1941 m. 

Neįmanoma tikėtis, kad tai netaps problema: visose posovietinėse šalyse, pradedant Azerbaidžanu ir Gruzija dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje, pabėgėlių veiksnys tapo svarbiausia valdžios stabilumą veikiančia aplinkybe.

Ir reikia žinoti, kad net ten, kur siena (dar) nepažeista, gyvenimas pasikeitė: pasienio rajonuose normaliai neveikia mokyklos, rajonų centruose ir net regionų sostinėse krinta būsto ir pramonės objektų kainos, o bandymai pritraukti darbininkų į pavojingus rajonus susiduria su draudžiamais reikalavimais. 

Ir tai tik pradžia: ekonominės pasekmės tik didės: pasienio rajonai yra labai svarbūs Rusijos agrariniam kompleksui, energetikos ir transporto sektoriams - jau buvo pranešimų apie paralyžiuotą eismą netoliese esančiais geležinkeliais). 

Nors liūdnai pagarsėję 10 000-15 000 rublių, išmokėti savo turto netekusiems kuršiams, nesugriaus Rusijos iždo, pasekmės ekonomikai bus didelės.

Ketvirtasis parametras

Atrodo, kad Ukrainos strategai nusprendė nesustoti ties Kursko sritimi. 

Pastarosiomis dienomis suintensyvėjo smūgiai objektams, esantiems giliai Rusijos Federacijos teritorijoje - iki pat Murmansko ir Kirovo sričių. 

Šie smūgiai ne tik daro didelę žalą (12 dienų degusios Rostovo naftos saugyklos galėjo sunaikinti kuro už beveik 200 mln. dolerių) - dabar jie suvokiami ne kaip „pavieniai incidentai“, o kaip Rusijos teritorijoje vykstančio karo dalis.

Ir matome, kad Kremlius nesugeba atsakyti kažkuo kokybiškai nauju į Ukrainos puolimą, o tai lems „raudonųjų linijų“ kritimą ir Vakarų pusėje (Nyderlandai jau leido Kijevui naudoti F-16 virš Rusijos teritorijos, o ATAMCS ar „Storm Shadow“ draudimai taip pat nėra amžini).

Todėl manyčiau, kad raketų smūgiai (greičiausiai sėkmingi) prieš Maskvą ir Sankt Peterburgą yra artimiausių 3-4 mėnesių klausimas, o tokiu atveju Kremlius turės daug kartų daugiau problemų nei šiandien. 

Ypač svarbu tai, kad į Rusiją artėjančio karo siaubas dar nevirto piliečių noru stoti ginti Tėvynės: jie buvo sėkmingai išmokyti rodyti iniciatyvą ir pasikliauti valdžios sprendimais - dabar Putinas skina savo laimėjimų vaisius. 

(O norinčiųjų stoti į frontą Maskvoje padaugėjo veikiau dėl labai didelio „stojamojo mokesčio“, kurį gauna savanoris: daugiau kaip 2 mln. rublių! - ), o ne patriotizmo.

Penktasis parametras

Drįsčiau spėti, kad artimiausiais mėnesiais Rusijos puolimas Donbase vis dėlto įstrigs - Kremliui reikia kovai pasirengusių dalinių savo teritorijai ginti. 

Nuo Časovo Jaro iki Kijevo yra 730 kilometrų, o nuo Kurčiatovo iki Maskvos - 560. 

Ir, kaip minėjau, dvejus su puse metų trunkantis kivirčas Donecko ir Luhansko srityse padarė rusus abejingus sėkmėms šiose srityse, o nesėkmės Kurske atsiliepia kur kas stipriau. 

Ukrainos proveržis nepriartins derybų.

Kai Maskva sako, kad ji nepasirengusi diplomatijai, esu linkęs manyti, kad Putinas nesiderės, kai jo teritorijoje yra priešas.

Karas sklandžiai persikelia į 2025 m., tačiau daug sudėtingesnėmis sąlygomis Rusijai.

Tačiau svarbiausias šios naujos tikrovės elementas yra tai, kad Vakarai turėjo galimybę įsitikinti, jog karinė parama Ukrainai yra daug veiksmingesnė nei ekonominis karas su Rusija. 

Sankcijos per pastaruosius porą metų nedavė nė dalelės to rezultato, kurį davė Kursko puolimas. 

Šia kryptimi reikia papildomų sprendimų, įskaitant, pavyzdžiui, įšaldytų lėšų pervedimo iš Rusijos centrinio banko į Ukrainą mechanizmo sukūrimą, kuris leistų Ukrainai pirkti ginklus iš bet kurio pardavėjo be ribojančių sąlygų.

Ukrainos kariuomenės puolimas prieš Baltarusiją - tokią pat silpną ir nestabilią Rusijos sąjungininkę, kokia Trečiajam reichui buvo Rumunija ar Italija (o jos pasitraukimas iš karo keičiant režimą būtų itin svarbus pavyzdys tolesnei įvykių Rusijoje raidai) - taip pat atrodo gana pagrįstas. 

Apskritai per pastarąjį mėnesį tapo aišku, kad „neįmanoma yra įmanoma“ - ir šios aplinkybės reikšmę dabar vargu ar galima pervertinti.

Vladislavas Inozemcevas, 

Ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, Postindustrinės visuomenės tyrimų centro direktorius

 (Maskva)