Karybos ekspertai Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas: Pekino – Maskvos planai stringa

Strateginės aplinkybės

Pasaulio galingieji įsivėlė į ilgalaikį strateginį geopolitinį karą. Kinija pastarosiomis dienomis atskleidė tikrąsias, nebeslepiamas ambicijas Europoje, kurių tikslas – ekonominis Vakarų užkariavimas.

Tačiau viskas gražiai atrodo tik pro rožinius Pekino akinius. Kad ir kiek Kinijos komunistų valdoma žiniasklaida trimituotų apie šalies pergales Serbijoje ir Vengrijoje, demonstruojant Pekino traukos galią, Si Dzinpingo laimėjimai visgi yra simboliniai.

Nepaisant to, kad kinai džiūgauja dėl savo vado šlovinimo Belgrade ir Budapešte, iš tiesų, šių šalių įtaka pasaulio ir Europos ekonomikai yra niekingai maža arba prilygintina nuliui.

Strateginiu ėjimu, kuriuo siekta parodyti dėmesį Rusijos sąjungininkei Serbijai, daugiau nei ES lyderiams ir pačiam Putinui, Si Dzinpingas demonstruoja savo ideologinį silpnumą ir kiniškuosius kompleksus: mažareikšmis Europos paribys jam turi didžiulę strateginę reikšmę, nes tai visgi – Europa.

Tačiau šis Europos pakraštys reikšmingas europietiškos kultūros ir tradicijų pavydinčiam ir čia besiveržiančiam kinų komunistui, tik ne pačiam europiečiui. Todėl ES lyderiai, nekreipdami dėmesio į Si Dzinpingo piruetus Budapešte ir Belgrade, toliau iš jo reikalavo nutraukti Rusijos karą prieš Ukrainą.

Tai, jog Vakarų lyderiai pagaliau suprato, jog karo Ukrainoje dirigentas – Pekinas – nepaprastai svarbu tiek Lietuvai, tiek pačiai Ukrainai. Nepaisant Si ekonominių „pergalių“ džiugesio, jas užtemdė ES ekonominių nusiskundimų su Kinija sąrašas, kuris, ekspertų teigimu, gali peraugti į visapusišką ekonominį karą. Ir šis spaudimas didinamas būtent dėl Pekino paramos Kremliui.

Europa aiškiai sako Pekinui: nustokite remti Rusiją, sustabdykite karą, tada prekiausime. Jei ne – karas. Ekonominis.

Tai labai svarbūs ir geri ženklai. Labai daug svarbių geopolitinių detalių paaiškės po Putino vizito į Pekiną, kuris, pasak žiniasklaidos, buvo planuotas gegužės viduryje, bet vis dar neįvyko. Panašu, jog senas lapinas Si Dzinpingas dar neturi plano Rusijai, todėl vengia erzinti Vakarus glėbesčiuodamasis su karo nusikaltėliu Putinu.

Reikšmingi postūmiai

Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Michailas Podoliakas teigia, kad rokiruotės Kremliuje, pakeičiant karo ministrą Šoigu vicepremjeru Andrejumi Belousovu – pasiruošimas „begaliniam karui“. Kijevas mano, kad Maskva pereina prie visiško ekonomikos militarizavimo režimo.

Tačiau, kaip tai bauginančiai beatrodytų, iš tiesų režimas demonstruoja ir silpnąsias savo puses. Visu pirma, rokiruotės viršūnėse daromos ne iš gero gyvenimo. Net Kremliaus pakalikai pripažįsta, kad Rusijos karo mašina vos vos juda, o kvaili generolai nesuvokia, kaip reikia organizuoti frontui reikalingos įrangos ir produkcijos gamybą.

Armija kenčia nuo siaubingos korupcijos, todėl naujasis Putino pakalikas Belousovas pirmiausia privalės atlikti auditą ir pakeisti apsivogusius generolus. Putino aplinkos valymas liudija, jog tarp žiurkių prasidėjo nesutarimai.

JAV prezidentas Džo Baidenas pasirašė įstatymo projektą, kuriuo uždraudžiamas rusiško urano importas. Pasak JAV prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Džeiko Salivano, tai istorinis teisės aktas, kuris sustiprins Jungtinių Valstijų energetinį ir ekonominį saugumą, panaikindamas priklausomybę nuo Rusijos civilinės branduolinės energijos srityje.

JAV tęsia įvairių priklausomybių nuo Rusijos gydymą.

Veiksmai ant žemės 

Permaininga situacija Charkovo srityje. Okupantai per pastarąsias tris dienas sugebėjo užimti dešimt kaimų, tačiau Kijevas skelbia, jog vyksta sėkmingas užgrobtų teritorijų valymas.

Pranešama, jog Ukrainos kariuomenės daliniai vykdo puolimo operaciją šiauriniame Volčansko pakraštyje, o situaciją visoje fronto linijoje kontroliuoja gynybos pajėgos. Ukrainos kariai daro driskiams daug nuostolių, atkuria ir atkovoja kai kurias pozicijas. Pagal karinių rusų veiksmų eigą ir pobūdį, panašu, jog kol kas siekiama ne prasiveržti į Ukrainos gylį, o sukurti buferinę zoną ir nukreipti dėmesį.

Ukrainiečiai toliau atakuoja driskių objektus Rusijoje ir užgrobtose teritorijose. Vakar smogta kariniam daliniui bei Rusijos ginkluotųjų pajėgų 3-iojo radijo techninio pulko oro gynybos bazei Kryme.

Vakar vakare Rusijos Federacijos Volgogrado srityje nuo bėgių nudardėjo ir užsidegė traukinys, gabenęs medieną ir dyzelinį kurą. Incidentas įvyko po dronų atakos.

Rusijos okupantai iš Krymo į Ukrainos žemyninę dalį paleido balistinę raketą "Iskander-M" ir 18 bepiločių orlaivių. Visi dronai buvo numušti.

Lietuvoje

Vėl balsavo „ne taip”. Vėl Lietuvoje prisiveisė vatnykų, kaimiečių, durnių, kurie balsavo ne už tuos. Neteisingai.

Juokaujame. Rinkėjas visada teisus. O kaltas – renkamasis. Kodėl? Todėl, kad nesugebėjo rasti kalbos su renkančiaisiais. Jei manai, kad “vatnykų ir durnių” neperkalbėsi, bet jų didėja geometrinės progresijos tvarka – pats metas pasižiūrėti į veidrodį. Nes daugindami priešus, niekur toli nenužygiuosime.

O tai, kad Lietuvos žmonių negalima niekinti ir žeminti, šie rinkimai buvo pati geriausia pamoka. Gali būti idealus politikas, puikus karvedys, strategas, ekonomistas, finansistas, tačiau jei viešai pažeminai nors vieną eilinį pilietį – gali eiti užsikasti po politinės karjeros pabaigos lapais. Esi politinis lavonas. Žmonės tokių arogantiškų personalijų nemėgsta ir net nekenčia, nesvarbu, kad juos laikina pataikūnų ir garbintojų burbulo atstovai.

Šitą Lietuvos prezidentas, panašu, suprato. Todėl dar gerokai prieš rinkimus, pradėjo keliones ir blaškymąsi po Lietuvą, kaimelių, rajono centrų vizitacijas. Tyliai ir ramiai. Be žurnalistų dėmesio ir fanfarų. Asmeniškai. Aukštas. Gražus. Gražiai pakalbėjo, pažadėjo ir “nupirko” žmones paprasčiausiu dėmesiu ir fiziniu buvimu.

Tačiau tam, kad būtum tarp žmonių, reikia juos mėgti. G. Nausėdai, panašu, tai patinka. Jam nesvarbu, kad mes Lietuvos prezidentą plakame bizūnais, nes jam privalu nuolat lankytis Vašingtone, Briuselyje ir tvarkyti mūsų saugumo reikalus… Ekscelencija makalavosi po kaimus.

Tai nei gerai, nei blogai. Mūsų galva, nenaudinga valstybei, tačiau nieko nepadarysi. Tai mūsų kaimo realybė. Ir politikai, norintys neiškristi iš politinio vežimo ratų, turi šią realybę suvokti, kaip „Tėve mūsų“.

Turi išmokti, jog neapykanta ir arogancija – tai politinė savižudybė.