Rašytojas Vytautas Čepas: Gąsdinimo antropologija - gal dar ne visi gąsdintojai turi įsigiję vilas Ispanijoje

Psichologai, gerai išnagrinėję gąsdinimo mechanizmus, žino, kad išsigandęs gyvas padaras, koks esti ir žmogus, elgiasi neprognozuojamai: sėja paniką, jo veiksmai chaotiški, dažniausiai pavojingi pačiam ir aplinkiniams.

Jei kas nors atitrūkęs nuo visuomenės aktualijų tiek, kad nesupranta esąs gąsdinamas (visokie drugelių gaudytojai, debesų prikabinėtojai, alternatyvaus gyvenimo propaguotojai, aurų ir karmų lopytojai, ideologiškai apkiautę...), ir dėlto neišsigandę, tai pradėsiu nuo visiems gerai žinomų, bet kaip paprastai būna, primirštų pavyzdžių.

Prie ruso viskas buvo aišku – tarptautinis imperializmas savo kaulėtomis rankomis grasina užsmaugti pažangiausią, teisingiausią, visus visų gyventojų poreikius tenkinančią sovietų valstybę.

„Viską iškęsime, kad tik nebūtų karo!“ - išsigandusios viena kitą ramindavo eilėse prie kiaulių kaulų besigrumiančios moterytės.

Ir iškęsdavo!

Sutikite, paprasta ir efektyvu, be to finansinės išlaidos minimalios – paskelbei per televiziją, kad „tarptautinis imperializmas vėl kelia galvą“ ir darbas padarytas – žmonės išgąsdinti!

Tada gali kiek patinka kelti maisto kainas (juk galvą kelia imperialistai!), didinti darbo normas (kaip kitaip, juk imperialistai!), mažinti atlyginimus ( juk galvas kelia!),trumpai sakant, daryk su išgąsdintais žmonėmis ką nori, nes antraip tas prakeiktas tarptautinis imperializmas galvą ne tik kels, bet ir pakels...

Mūsuose iš pradžių viskas buvo dar paprasčiau.

Gąsdinimo pionierius premjeras Gediminas Vagnorius neturėjo galimybės mojuoti nei tarptautinio, nei kokio kitokio imperializmo kūju.

Paprasčiausiai paskelbė, kad bus „žiauri akcija“ ir viskas!

Lygtai žadėjo žiauriai susidoroti su mokesčių nemokėtojais ir kitokiais šarlatanais, bet, rodos, viskas gąsdinimu ir pasibaigė.

Tie, kurie vis tik išsigando - nusiplovė į užsienius, drąsesni liko išmanesnių ir tvaresnių laikų laukti. Ir jie atėjo!

Visų mūsų „načialnikui“ pradėjo visur rodytis vidaus priešai. Ir tų priešų buvo tiek daug, kad nuo jų teko gelbėti net saugumo informatorius įslaptinant juos 75 metams.

Likusieji buvo įvardinti kaip kirmėlynas ir „kėgėbynas“, kol galų gale viskas nušvito absoliutaus aiškumo aura - nepatenkinti valdžios politika, ūbaujantis ir kitaip triukšmaujantis žmonės buvo paskelbti esą – ne žmonės!

Sutikite, juk tikrai baisu, kai esi ne žmogus, o tenka sukiotis tarp gražiai pasirėdžiusių ir skaniai kvepiančių žmonių!

Geras mokytojas visada turi ištikimų mokinių.

Vienas ryškiausių Andrius, premjeravęs keletą metų, nūnai įsitaisęs Europos parlamente, bet toli perspjovęs net patį G. Vagnorių.

„Bus blogai, pamatysite kaip bus blogai, vėl didinsim mokesčius, ateina sunkūs laikai!”

Nemelavo, braukė atlyginimus valstybės tarnautojams, nepasigėdijo ir varganų pensininkų senatvės pensijų, ir darė tai tvariai, išmaniai ir pasimėgaudamas.

Paprasta akimi buvo matyti, kaip jam tai patinka.

Aišku, jį visapusiškai palaikė Rasa (dabar taip pat, dėkui Dievui, Briuselyje sėdinti ir, reikia tikėtis, ilgam), tiksliai žinojusi kas dirba Kremliui, kas rusų agentas ar net šnipas...

Duetas buvo puikus, tarstelėk ką nors netyčia iš karto –„kremlinis!”, pasipiktink kokia nors eiline gąsdinimo akciją – rusų agentas!, pakritikuok valdžią – vatnikas!

Klijavo tas etiketes į kairę ir į dešinę, o išsigandę tautiečiai bijojo net viauktelėti, juk kas savanoriškai trokšta būti viešai paskelbtas dirbąs Kremliui.

Nepatogu prieš draugus ir kaimynus, o nuo tikrųjų patriotų gali gauti ir į... (ta vieta vadinama veidu, nors paprastai kažkodėl muša per snukį).

Nuo Andriaus laikų įsišvankuota ne juokais.

Be gąsdinimo nė žingsnio!

Štai kad ir gamtos apsauga.

Dūmija fabrikų kaminai, į upes liejasi taršalai, smarvė Kuršių mariose, dvokas priemiesčiuose, bet tu, žmogeli, pabandyk sukurti lauželį pernykščiams medžių lapams deginti!

Prisistatys gamtos apsaugos inspektorius ir bauda garantuota.

Gali drebančiu pirštu rodyti į netoliese iš gamyklos kamino virstančius juodus dūmus – nepadės, jie moka taršos mokestį, o tamsta terši gamtą, visų mūsų motiną!

Pagaus kur nors tarp Klaipėdos ir Kauno automobilių išmetamųjų dujų tikrintojai nustatys, kad kažkokie tik jiems vieniems žinomi parametrai neatitinka standartų – viskas, maloniai kelionei į vatniko Meladzės koncertą galas.

Gali springdamas įrodinėti, kad neseniai praėjai automobilio techninę apžiūrą, kad ten tikrino, viskas buvo normos ribose – niekas nepadės.

Techninė apžiūra už ką esi sumokėjęs valstybei pinigus, nesiskaito ir jei per dvi dienas iš naujo nepraeisi tech. apžiūros, automobilį gali užmiršti.(įdomu, kur tokios tvarkos sumanytojai patys per dvi dienas tą tech. apžiūrą yra praėję?).

Įgąsdinti žmogeliai važinėja toliau – ką darysi, juk 30 km. į darbą ir atgal neisi pėsčias.

Tai sakykite, ar reikia kažkokio antgamtinio proto, kad tokią problemėlę sutvarkyti ramiai, be gąsdinimų ir bauginimų sankcijomis?

Tačiau gąsdinti reikia nuolatos, be atokvėpio, nes kitaip žmonės atpras bijoti, o ir pati valdžia praras tam reikalui būtinas kondicijas.

Tikriausiai dar neužmiršote, kai ko ne perpus pabrango suskystintų naftos dujų kainos?

Kam to reikėjo, juk absurdas plika akimi buvo matomas. Išsigando žmonės, bet ne tie, kurie pušyne ant ežero kranto kotedžuose įsikūrę, o tie, kuriems tos dujos gyvenimo ir mirties klausimas.

Šį kartą tik pagąsdino, kad žinotume, ką jie gali.

Net degalinių tinklo savininkas ant kasos kvitų atspausdinęs, kam už tokią dovanėlę reikia dėkoti, lengvai išsisuko, tiesa dvaršunių buvo apskelbtas vatniku.

Gąsdintojai ir toliau ramiai kuria naujas planus, jau girdėti, kad dabar griebsis kaimo šunelių, kurie daugiau nei dvi valandas per parą bus pririšti prie „lenciūgo“.

Kokios erdvės atsivers mėgėjams pagąsdinti kaimynus, darbo užteks visiems - ir tikrintojams, ir baudėjams, ir teisėjams, ir advokatams!

Tačiau, gerb. skaitytojau, visa tai kas aukščiau parašyta - smulkmenos.

Karas Ukrainoje yra, tikrąją to žodžio prasme, aukso gysla gąsdintojams!

Va kur beribės erdvės sėti baimę ir nepasitikėjimą. Pasiklausius valdžios vyrų atrodo, kad ne Ukrainą, o Lietuvą užpuolė rusų fašistai.

Na, jei neužpuolė, tai tuojau pat užpuls. Nesu karo ekspertas, bet nutuokiu, kad pavojus yra, tačiau nesuprantu, kodėl mes patys jo šaukiamės?

Kiek tik galime padėkime Ukrainai, o ne drebančiais vyriausybės narių balsais – „padėtis tragiška..., esame ant ribos..., reikia ruoštis neišvengiamam....“ - sėkime valstybėje paniką.

Po galais, nustokite gąsdintis ir gąsdinti, verčiau ruoškimės kaip ruošiasi estai, latviai, lenkai - be baimės, be panikos, nevilties skleidimo ir rankų grąžymo, be velniai žino kam reikalingų vėjavaikiškų ir kvailų išsišokimų Rusijos atžvilgiu.

Juk tiek Seimas, tiek vyriausybė tam ir yra sugalvoti, kad tokiose situacijose vienytų žmones, telktų juos, ramiai, be panikos ruoštis iššūkiams, kurie ateityje gal ir bus. O gal ne?

Reikia ar ne keturių procentų nuo BVP krašto apsaugai, galima išspręsti paprasčiau, ne nutylint, iš kur tuos milijonus paimsime, kokius mokesčius didinsime, kokios socialinės infrastruktūros dėl to nukentės, ne gąsdinant žmones artėjančia apokalipse, bet ramiai ir viešai ieškant geriausio sprendimo (aišku, jei tų keturių procentų tikrai reikia).

P. S. Turiu vilties, kad dar ne visi gąsdintojai turi įsigiję vilas Ispanijoje ir jei apokalipsės valanda išmuš kas nors vis tik pasiliks čia - mūsų juodoje Žemėje.