Dūla byra restauruotas senasis Kretingos paveldas

Kretingiškiai socialiniuose tinkluose dalijosi, kaip grėsmingai dūla 2019–2020 m. restauruotų aukščiausių Lietuvoje kapinių vartų plytos.

Taip pat pūva prieš 6-erius metus restauruotos grafų Tiškevičių koplyčios rūsiai, kur 5 sarkofaguose ilsisi didikų palaikai. Šiuos objektus vėl teks atkurti, o lėšos – iš rajono biudžeto.

Situaciją įvertins specialistai

Aukščiausiuose kapinių vartuose – tiek jų apačioje, tiek viršuje – raudono mūro plytos trupa, skaitytojai baiminosi, kad kurią dieną nesubyrėtų tarsi kortų namelis.

Tiškevičių koplyčios-kriptos rūsių sienos išpeliję, atšokęs tinkas, neveikia elektros instaliacija. 

Garantinis šių restauracijos darbų laikas jau pasibaigęs.

Kretingos muziejus, kuriam koplyčia perduota pagal panaudos sutartį, rūpinasi grafų Tiškevičių paveldu, ir dar pernai kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybę, kad skirtų lėšų būtiniems remonto darbams.

Senosios kapinės su jų tvora ir vartais yra Savivaldybės nuosavybė.

Rajono paminklotvarkininkė Meda Skersienė tikino, kad netrukus situaciją įvertins specialistai, ir bus ieškoma būdų, kaip vartus tvarkyti.

„Mano manymu, didieji vartai sutrūkinėjo nuo vibracijos renovuojant Vilniaus gatvę ir ja vykstant intensyviam eismui.

Tačiau specialistai įvertins tikrąsias priežastis ir nustatys, ar yra realių grėsmių dėl atsiradusių plyšių ir įtrūkimų ir ar skubu juos tvarkyti.

Yra būtina užbaigti visų kapinių tvoros renovaciją – dabar renovuota tik jos dalis palei Vilniaus gatvę, tačiau liko neliesta tvora palei Maironio ir Savanorių gatves“, – kalbėjo M. Skersienė.

Šiemet, jos žodžiais, iš paveldosaugos lėšų užsibrėžta užbaigti Jurgio Pabrėžos koplyčios restauravimą.

Darbai planuojami 3-ejiems metams, tad vartų tvarkymas būtų įtrauktas į ateinančių metų darbotvarkę. „Bet jei vartams kiltų reali grėsmė, kreiptumėmės į Savivaldybę pagalbos.

Šiemet dar nesame išnaudoję ir visų savų lėšų“, – išeitį iš situacijos mato M. Skersienė.

Suskaičiavę pradės remontą

Šią savaitę M. Skersienė kartu su muziejininku Roku Venckumi darsyk apžiūrėjo situaciją koplyčioje-kriptoje ir kreipsis į atestuotus specialistus, kad šie įvertintų darbų kiekius ir būsimas kainas. 

„Su Kultūros paveldo departamentu deriname, kokius reikia parengti dokumentus, o po to – rūpestis dėl rangos darbų pirkimo. Mechanizmas yra paleistas: koplyčia-kripta yra perduota Kretingos muziejui pagal panaudos sutartį, jis privalo ja rūpintis“, – patikino paminklotvarkininkė.

Dar pernai preliminariai įvertinus kriptos būklę, suskaičiuota tik vadinamojo kosmetinio remonto darbų sąmata – ji siekia kone 51,5 tūkst. Eur. 

Garantinis darbų laikas suėjo būtent pernai vasarą, kai įvyko muziejaus vadovų kaita. Dabartinis Kretingos muziejaus vadovas Romandas Žiubrys patikino, kad koplyčioje-kriptoje jau yra suplanuoti remonto darbai, kuriuos, jis tikisi, dar šia vasarą, kol leidžia orai, organizuos Savivaldybė.

Pelėsis restauruotame objekte neatsirado staiga, ir jam keista, kodėl anksčiau, kol dar galiojo garantinis laikas, nebuvo kreiptasi į restauratorius. „Pernai vasarą atėjęs vadovauti muziejui, jau radau supelijusią koplyčią. Kodėl anksčiau nereagavo ir netvarkė jos?“ – stebėjosi jis. 

Nustelbė Žiemos sodo renovacija 

Iniciatyvos sutvarkyti Tiškevičių koplyčią, kaip ir prikelti Kretingos dvaro pastatus – rūmus, Žiemos sodą, ratinę, Ūkvedžio namą, Vandens malūną, šiltnamį – ėmusis buvusi ilgametė Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė projektus įgyvendino iš Europos Sąjungos, Kultūros paveldo departamento lėšų, tik iš dalies prisidedant Savivaldybei. 

Prieš 5-erius metus V. Kanapkienė inicijavo projektą „Grafų Tiškevičių šeimos koplyčios-mauzoliejaus renovavimas ir pritaikymas edukacinei veiklai bei turizmui“.

Restauravimo darbų pirkimo konkursą laimėjęs taip pat ilgametis muziejaus partneris „Pamario restauratorius“ juos atliko už 213, 5 tūkst. eurų, 15 proc. prie bendros sumos prisidedant Savivaldybei. 

„Atrodė, kad koplyčia funkcionuos, ją paversime lankytinu miesto objektu – turistams galėtume parodyti ne vien koplyčią, bet ir visą senųjų miesto kapinių panteoną.

Tačiau Savivaldybė neskyrė lėšų nuolatiniam darbuotojo etatui. Kriptoje žiemą-vasarą turėjo veikti kondicionavimo sistema, bet patys neturėjome pinigų elektrai, o iš Savivaldybės jais nelijo.

Juolab kad 2019-aisiais pradėjome sudėtingą Žiemos sodo, į kurį nukrypo pagrindinis dėmesys, renovaciją“, – apie iškilusią problemą jau anksčiau „Pajūrio naujienoms“ atviravo V. Kanapkienė. 

Vasarą atvers Šv. Jurgio koplyčią

Beveik nenaudojama šiandieną yra ir kitoje Vilniaus gatvės pusėje esančių kapinių Šv. Jurgio koplyčia, turinti savitą istoriją. Ji minima nuo XIX a. pradžios kaip nedidelė medinė koplyčia su Mergelės Marijos skulptūra.

Jos vietoje apie 1831–1839 m. parapijiečių lėšomis pastatyta akmenų mūro koplyčia, o 1857 m. iš Kretingos bažnyčios šventoriaus koplyčios buvo perneštas Šv. Jurgio altorius ir jai suteiktas Šv. Jurgio titulas. 

Čia šarvodavo mirusiuosius, aukodavo šv. Mišias. Šioje koplyčioje buvo balzamuoti 1891 m. mirusio Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus palaikai, sarkofagas stovėjo specialiai išmūrytoje nišoje.

Jo sūnui Aleksandrui kapinėse kitapus 1893 m. pastačius šeimos koplyčią, grafo Juozapo palaikai perkelti į šios koplyčios-mauzoliejaus rūsį. 1944 m. puolančios sovietų armijos artilerija koplyčią sugriovė. 

Kelis dešimtmečius griuvėsiai buvo apleisti, kol 1989–1990 m. parapijos tikintieji koplyčią atstatė, o priešais ją pastatytas perskelto akmens paminklas lietuvių tautos kančioms atminti (architektas Edmundas Giedrimas). Kurį laiką parapijiečiai joje šarvodavo savo mirusius artimuosius. 

2005 m. Šv. Jurgio koplyčia įtraukta į LR Kultūros vertybių sąrašą.

Ji priklauso Kretingos pranciškonų vienuolynui. Ar nelankomos ir nevėdinamos koplyčios neištiks panašus likimas, kaip ir Tiškevičių koplyčios, „Pajūrio naujienos“ teiravosi Kretingos katalikų parapijos klebono Sauliaus Pauliaus Bytauto.

„Koplyčia yra švari ir tvarkinga. Joje kabo kryžius, šventųjų paveikslai, pastatyti suolai. Vienintelį kartą per metus – per Vėlines – joje aukojamos šv. Mišios.

Šarvoti mirusiuosius nebėra poreikio, o ir ji nebeatitinka higienos reikalavimų – nėra tualeto, vandens. Vasarą galvojame ją atverti lankytojams bent šventadieniais, kad žmonės galėtų užeiti, pasimelsti, prisiminti mirusiuosius“, – kalbėjo S. P. Bytautas.