Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili: net kai kurie kandidatai į Tarybas nesupranta, kaip veikia savivalda

Nors savivalda – viešųjų reikalų tvarkymas bendromis pastangomis, ne visi klaipėdiečiai įsivaizduoja, kad gali dalyvauti šiame procese. Priešingai – nemaža dalis gyventojų mano, kad mieste sprendimus priima tik siaura grupė išrinktųjų.

Lapkričio 28-gruodžio 4 dienomis naujienų portale VE.lt atliktos apklausos rezultatai rodo, kad tik maždaug vienas iš dešimties respondentų mano, jog eilinis miestietis neabejotinai gali daryti įtaką savivaldybėje priimamiems sprendimams. 18 proc. apklaustųjų manė, jog tokia įtaka įmanoma sąlyginai, 38 proc. atsakė, jog viską sprendžia išrinktieji, o 35 proc. mano, jog tokia gyventojo teisė iš viso neegzistuoja.

„Vakarų ekspresui“ bandant ištirti, dėl ko žmonių galvoje yra įsitvirtinusios tokios nuostatos, parengtos kelios publikacijos šia tema.

G. Burbulytė-Tsiskarishvili sutinka, kad būtina žmones šviesti – kaip veikia savivalda ne visada supranta ne tik eiliniai gyventojai, bet ir tie, kurie pretenduoja į savivaldybių tarybas.

„Neadresuoju to konkrečiai Klaipėdai, bet yra tekę susidurti su kandidatais į savivaldybių tarybas, kurie nelabai išmanė“, – interviu „Vakarų ekspresui“ sakė ji.

p. Gabriele, panašu, kad nelabai supranta žmonės to savo teisių ir galių. Ar čia tik mums taip atrodo, ar galima tai konstatuoti?

Tikrai taip gali būti.

Neturiu tyrimų, pagrindžiančių visą visuomenę arba visas demografines grupes, bet Klaipėdos universitetas kartu su miesto savivaldybe anksčiau atliko miesto jaunimo – tai ganėtinai plati kategorija, nuo 14 iki 29 metų – apklausą apie politinį raštingumą.

Ir klausimų bloke buvo klausimai apie savivaldą (...) tai tarp jaunimo savivaldos išmanymas buvo minusinės reikšmės.

Čia, vadinasi, ateina nauji žmonės, nauja karta...

Nesakyčiau, kad tik tik jauni.

Darau prielaidą iš savo asmeninių patirčių, kadangi dėstau vietos savivaldos kursą jau ilgiau nei 10 metų – apie savivaldą žmonės nemokomi.

Jeigu iš tų, kas Lietuvoje domisi politiniais procesais, daug kas tikrai yra bent pavartę Konstituciją, turi bazinį supratimą turi apie rinkimus, apie tai, kas valdžią pagrindinę Lietuvoje sudaro, tai apie vietos reikalus – neišmano ir nežino.

Kiek tenka sekti švietimo sistemą, būtent politologinę dalį, tai to nemokoma, o jeigu nemokoma, neaiškinama, tai natūralu, kad žmonės neišmano ir nežino.  Nors daugumą paslaugų šiaip gauna būtent per savivaldą.

Savivalda – arčiausiai žmogaus, ar ne?

Būtent. Tos kasdienės problemos – gatvės apšvietimas, plytelės sugriuvusios.

Turiu įtarimą, bet vėlgi neturiu pagrindimo, kad tose savivaldybėse, kurios turi seniūniją – Klaipėda neturi – išmanymas galėtų būti truputėlį geresnis. Ir gali būti, kad tą klausimą (gyventojų žinios apie galias savivaldoje – aut. past.) uždavus, pavyzdžiui, Klaipėdos rajono gyventojams, aš manau, kad būtų truputėlį kitokie rezultatai.

Dėl to, kad seniūnas yra arčiau, seniūną mato, jis žino kur kreiptis ir jam pati savivalda tampa arčiau. O mes neturim ir dėl to mums tas adresas Liepų gatvėje (Klaipėdos savivaldybės administracija dirba adresu Liepų g. 11 – aut. past.) toks tolimas atrodo, kad ten sėdi tik valdžios žmonės, nuo mūsų visų nusisukę.

Bet taip taip nėra. Yra mechanizmai, yra priemonės, mes tiesiog apie juos nežinome.

Seniūnaitija nėra tas instrumentas, kuris padėtų?

Ne, seniūnaitija tikrai neatlieka tokių funkcijų, juo labiau, kai nėra tarpinės grandies, nes pati prigimtis seniūnaitijų yra kaip seniūnų parama – gauti informaciją iš seniūniją sudarančių gyvenviečių.

Bet jeigu nėra seniūno, tai kam seniūnaitis?

Vyko teismų procesai, kad seniūnaičius mes turėtume ir tose savivaldybėse, kur seniūnijų neturime ir buvo tikimasi, kad jie suaktyvins gyventojus būti ir pilietiškai aktyviais, ir galbūt pagerins pačios savivaldybės ir Tarybos ryšius su gyventojais, bet matome, kad tai labai stipriai priklauso nuo paties seniūnaičio asmeninių savybių ir aktyvumo, iš kitos pusės, ir pačių žmonių išmanymo.

Nes tikrai tenka matyti, kur žmonės žino, kad turi seniūnaitį, jį renka, aktyviai dalyvauja, bendrauja ir yra žmonių, kurie net nežino, kad jų gatvė priklauso kažkokiai seniūnaitijai ir kad jie turi tokį žmogų kaip seniūnaitį.

Kodėl taip yra? Darau prielaidą – ne tik iš pokalbio su jumis, bet ir su kitais pašnekovais – kad trūksta švietimo.

Absoliučiai taip.

Tai jeigu švietimas yra pagrindinė priežastis, tai tada kieno pareiga tada yra šviesti žmones? Šeimos, savivaldos, spaudos? Kas dar?

Norisi eiti lengviausiu keliu ir sakyti – mokytojai turėtų tą daryti. Dabar madinga viską užkrauti vargšams mokytojams ant pečių.

Bet ne tik tai. Yra dar kelios svarbios grandys, kad mes pradėtume suprasti, kad savivalda arti mūsų ir ji yra mūsų, o ne kažkieno iš šalies primestas dalykas.

Pirmas dalykas, tą turi daryti pat pačios savivaldos institucijos – ir Tarybos nariai, ir administracija.

Netgi labai didelę kritikos strėlę metu būtent Klaipėdos tarybos nariams, nes tikrai galima ne vien tik oficialias bendravimo su gyventojais formas išnaudoti, bet ir daug asmeniškai vaikščioti, kalbėtis, bendrauti ir tikrai mieste yra kvartalų kur nemanau, kad gyventojai yra matę Tarybos narių.

Kita dalis – be abejonės, reikėtų stiprinti pilietinio ugdymo pamokas. Dalies žmonių švietimo sistema jau nepasieks, todėl mes turime daugiau investuoti į jaunimą.

Norėčiau, kad pilietinio ugdymo programose atsirastų informacijos ir žinių apie politinius procesus, jos ganėtinai padrikos. Labai daug priklauso nuo to, kiek pats mokytojas yra įsigilinęs – kaip praktiškai veikia sistema. Reikia ne tik teorinių žinių, bet ir aiškinti, kaip veikia sistema.

Ir jeigu mokytojas nėra įsigilinęs, kaip praktiškai veikia, kokias žinias jis gali perteikti mokiniams? Tai bus tik automatinis išmokimas, o praktinių gebėjimų suprasti, kaip galima dalyvauti savivaldoje, jaunimas neišsiugdys.

Ateityje galbūt, jau spaudžiamas poreikio, vienas ar kitas jaunuolis supras, domėtis pats savaime pradės, ar šeimoje bus paskatinimas. Bet kiek laiko mes sugaištame, kad turėtume paruoštą jaunimą. Tai tikriausiai reikia paramos.

Čia mes – Klaipėdos universitetas ir asmeniškai aš – esame visada pasiruošę ir ir mokytojus pamokyti, ir paremti.

Be to, tas pats jaunimo politinio raštingumo tyrimas parodė, kad visgi jaunimas apie politinius procesus daugiausiai išgirsta šeimose. Taip kaip pasiekti šeimas, senelius? Aš kol kas to nelabai įsivaizduoju, tai gal tikrai reikėtų daugiau ir žiniasklaidos indėlio? Tėvų ir senelių į mokyklas jau nebesugrąžinsime.

O kaip politikams seksis visuomenei aiškinti, kuo jie naudingi ir įtraukti žmones – irgi klausimas, nes į Tarybas išrenkami žmonės, kurie irgi nelabai žino, kaip savivalda veikia. Būkime biedni, bet teisingi – tokių pavyzdžių yra. Neadresuoju to konkrečiai Klaipėdai, bet yra tekę susidurti su kandidatais į savivaldybių tarybas, kurie nelabai išmanė.

Vadinasi tada lieka pasikliauti tiktai žiniasklaida – kad švies, pasakos daugiau būtent apie tokius dalykus, kokios yra galimybės dalyvauti, įsitraukti. Nelabai įsivaizduoju, koks čia dar kelias galėtų būti norint  pasiekti vyresnio amžiaus žmones.

Kai kas sako, kad tai turėtų būti pačios savivaldybės pareiga. Žiniasklaida gali šviesti, bet per rinkimus matome, jog žmones vistiek veikia ir tokie argumentai kaip „Landsbergis kaltas“.

Kaip numerį vieną įvardijau būtent pačios savivaldos institucijas, bet čia mes turime atskirti Tarybą ir administraciją.  

Tarybos nariai, kaip politikai turėtų būti daugiau matomi žmonėms ir daugiau bendrauti, bet ne politinės kovos kontekste. Jeigu ateis Tarybos narys ir pasakos, kokia centrinė valdžia bloga, iš to nieko gero nebus.

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Šiame procese yra labai didelė savivaldybės pateikiamos informacijos svarba, sutinkate?

Taip.

Kaip Jums atrodo, ar gerai informuoja savivaldybė miestiečius apie tai, kas vyksta, kas planuojama mieste, apie sprendimų priėmimo procesus?

Geras klausimas.

Yra dvi medalio pusės. Viena – kaip informacija pasiekia gyventojus. Labai liūdna ir gaila, kad ne tiek populiari yra spausdintinė spauda, žmonės informaciją sužino per įvairius skirtingus kanalus: kas internete paskaito, kas per radiją išgirsta.  Norėtųsi vieno informacinio kanalo, būtų daug daugiau naudos, nes scrollindami ar viena ausimi klausydami žmonės negauna pilnos informacijos. Toks laikmetis.

Informacijos sklaidai taip pat turime savivaldybės interneto puslapį, kuriame yra galimybė visiems miestiečiams ir gyvai stebėti komitetų, Tarybos posėdžių transliacijas. Ta patį tikriausiai pasakys ir savivaldybės atstovai – kad žiūrimumas tikrai nėra labai didelis – reiškia, nėra gyventojo įpročio.

Bet galbūt nėra ir žinių? Mes dažnai kaltiname žmonės, kad jie nežiūri, bet klausimas – ar jie žino apie tas tiesiogines transliacijas?

Kada jas galima pasižiūrėti, tam juk reikia skirti visą dieną, jeigu vyksta Tarybos posėdis. Kiek laiko žmogus gali tam skirti?

Savivaldybės interneto puslapio atsiversti irgi nėra įgūdžio, nors jis tikrai nėra toks ir patogus, kad jį kaip naujienų srautą sekti. Taip, jame visa informacija yra, bet oficialus informacijos sklaidos kanalas nėra patrauklus.

Vadinasi, mes susiduriame su problema gauti pilną informaciją, paprastai, aiškiai, ne oficiozine kalba.

Gabriele, Jums, įsigilinusiai į savivaldą, ar teko patirti tą jausmą, kai atsidarius Tarybos sprendimo projektą ir paskaičius rezoliucinę dalį lieki nieko nesupratęs, nes ten tik kilometrinis pavadinimas ir daug nuorodų į teisės aktus, o ką norima keist, taip ir lieka neaišku?

Žinote, kada man kartais plaukai šiaušiasi? Kai reikia jau apie priimtą sprendimą gauti informaciją ir ieškoti jos savivaldybės puslapyje.

Situacija yra pagerėjusi. Mes su studentais darėme tyrimus, bet kai reikia tą informaciją surasti, sėdi ir galvoji – o kur logika? Trijų mygtukų paspaudimu negaliu „išeiti“ į informaciją apie priimtą sprendimą. Aš tada bandau įsijausti į eilinį žmogų, neturintį viešojo administravimo, teisinių, politikos mokslų žinių.

Pagrindinę informaciją suprantama kalba surasti tikrai yra nelengvas darbas.

Su informacijos sklaida yra problema, ji dažnai fragmentuota ir sunkiai suprantama.

Kai aš pradėjau šia tema domėtis, kėliau hipotezę, kad tokio švietimo pareiga yra valstybės ar savivaldos, klausiau to ne vienos organizacijos – niekur neradau to atsakingo asmens, kas galėtų pabandyti bent jau atsakyti į tą klausimą. Man sakė – kreipkitės į politologus. Atrodo, kad jūs esate ta grandis, kuri turi būti atsakinga už tokį visuomenės švietimą.

Jums tai atrodo teisinga?

Galite peradresuoti mano atsakymą tiems, kas taip sakė – mes mielai, bet jūs įgalinkite mus. Pavyzdžiui, aš universitete turiu vietos savivaldos kursą, daugybę metų jau dėstau, tikrai tai yra vienas iš sėkmingiausių kursų (...) su brandžiais žmonėmis mokomės, kaip būtent savivaldoje kylančias problemas spręsti.

Bet aš neturiu teisės to dėstyti už universiteto ribų, aš neturiu kur.

Unikali situacija – žinių turiu, aš neturiu kaip jas perduoti, kam perduoti.

Taip, aš galiu šviesti ir pagal galimybes, sakykim, savanorystės principais kai vyksta savivaldybių tarybų rinkimai ir pernai mane kvietėsi įvairios organizacijos, aš mielai aiškinau – ką reiškia pokyčiai vietos savivaldos įstatyme, kas keičiasi su meru, buvau schemutę sudėliojusi, feisbuke paviešinusi.

Bet tai yra tai, ką aš galiu savo turėdama savo išteklius.

Politologijai – politologais, bet kiek jų Lietuvoje yra? Ir jeigu mes turėtume išteklių, mes galim daryti ir kursus ir šviesti visuomenę, bet kol kas mano asmeniškai darbas ribojasi Klaipėdos miesto savivaldybėje, nes daugiau fiziškai negali skirti tiek laiko ir jėgų, ypač savanoriškais pagrindais.

Kas yra įdomu – kai aš mokiausi politinių procesų mokykloje, mes turėjome nuostabų Gedimino Vitkaus vadovėlį. Kiek suprantu, tokio dalyko dabar nebėra, tai vėlgi – o kaip informacija pasiekia žmones?

Kaip vaikai – jie užkraunami teorijomis, o ne praktiniais pavyzdžiais. Kaip, pavyzdžiui, vaikas gali prisidėti prie savivaldos?

Svarbus vis dėlto gyvenimo įgūdis žinoti, kaip mieste tvarkytis piliečiui?

Taip – kas už ką atsakingas, nes paprastai nėra taip, kad žmogus piktybiškai nesidomėtų. Ta informacija, kuri yra prieinama, daugiausiai yra apie nacionalines valdžios institucijas, nelabai aiškinamos finkcijos – kas kuo skiriasi.

Kai buvo keičiamas vietos savivaldos įstatymas, tarp kitko, daugybė žmonių darė klaidą galvodami, kad tai naujas įstatymas, kas bus, kad meras viską… Na, atsiprašau, yra hierarchija valdžių, Taryba vis tiek priima sprendimus.

Ar meras turi ateiti plytelę šaligatvio pakeisti, ar visgi yra administracijos skyrius, į ką kreiptis, kam laišką adresuoti, ar galima tai susitvarkyti per elektroninės valdžios vartus?

Tokie mikro niuansai yra svarbiau nei teorijos išmanymas.

Pabandykime įsivaizduoti – politologams suteikiama pakyla mokyti, šviesti visuomenę. Ar, be Jūsų, Klaipėdoje dar būtų žmonių, kurie galėtų tai daryti?

Labai daug ir nereikia, būti tai būtų (...) tą reikia daryti patraukliai ir čia ne vien tiktai klausimas žmonių. Klausimas – kokiais kanalais mes galėtume tuos žmones pasiekti.

Ir forma.

Taip, nes jeigu kokia nors labai akademiška forma (...) tai aš abejoju, kad būtų didelis patrauklumas.

Kaip tame posakyje – pas ką kalnas turi eiti. Tai faktas, kad jau reikalinga sklaida miesto mastu, kad reikia eiti link žmonių, su jais kalbėtis, pasakoti ir net jeigu ir nedidelės grupės ateitų pasiklausyti vienas ar kitos temos tai vis tiek tai būtų geriau.

Reikės kantrybės.

Nepamirškime darbo su vyresnio amžiaus žmonėmis, jis reiškia, kad jų gauta informacija būtų perduodama ir jaunimui, nes jaunimas daug sužino būtent šeimoje.

Šis pokalbis yra dalis Medijų rėmimo fondo finansuojamo tyrimo „Klaipėdos gyventojų dalyvavimas savivaldoje, jų suvokimas apie galias priimant viešuosius sprendimus“