Gražina Juodytė
Gyvenimas pro langą: Kai atėjo metas vaikščioti pro duris

222 - oji istorija, balandžio 17, šeštadienis.

Oi, per du karantinus pirmą kartą matau varnų rytinį "gamybinį pasitarimą" prie konteinerių. Galbūt todėl, kad jų dangčiai atviri. Ne, varnos į konteinerių vidų nei bando įskristi, nei ką lesioja. Panašu, kad sprendžiami kažkokie tarpusavio reikalai. Gal net poravimosi. Ir, matyt, kažką nusprendusios, nėkieno nepabaidytos būreliu nuskrido.

Per du karantinus - septynis mėnesius ir dvylika dienų - buvom kartu. Šventėme ir linksminomės. Liūdėjome ir verkėme. Buvo visai prie širdies jausti, kai kokiais pasvarstymais atliepdavau ir Jūsų nuotaikas.

Turėčiau prisipažinti, kad per tuos septynis mėnesius praturtėjau. Ne, ne - ne finansiškai. Žiniomis. Savo atradimais, gal tai buvo atradimai tik man pačiai, su Jumis dalijausi. Jeigu ir Jūs tuose 222 rašiniuose aptikote ką nors sau - labai džiaugčiausi.

Taigi, vakar skiepijausi. Pasiskiepijusių mano aplinkoje jau nemažai. Nieko nauja Jums, turbūt, ir nebepranešiu. Patyrėt patys. Bet esu prisižadėjusi apsakyti pojūčius tiems, kurie dar "eilėje".

Po pirmos pfizer vakcinos absoliučiai jokių "simptomų". Kad paskiepyta prisiminiau tik tuomet, kai atguliau miegoti ir priguliau dūrio vietą. Tada prisiminiau, kad pleistriuko nenulupau.

O vakar, kai reikėjo važiuoti "pasiimti" antro dūrio, kažkaip traukė į miegus. Tebetraukė ir po vakcinos. Mat dar nubildėjau prie jūros su kartu skiepytais bičiuliais.  Tai, galima sakyti, irgi jokių "simptomų". Šįryt irgi.    

Taip, karantinas dar nesibaigė. Bet aš jau paskiepyta du kartus. Jau kaip ir "elitas", galinti judėti gal kiek ir toliau nei šiukšlių konteineris, parduotuvė, "skiepų kalnelis", na, tas vakcinacijos centras. Kiek turiu garantijų nepasigriebti tų virusų su visomis atmainomis - nežinau. Bet bandysiu sugrįžti gyventi nebe pro langą. Gyventi "naujoje realybėje". Kas iš to išeis - bus matyti.

Kadangi vakar buvo nuostabus oras, tai trys paskiepyti "namų ūkiai" dar pasėdėjome saulutėje. Vienas "namų ūkis" kitam ir sako: "Ar tu pameni, kaip mes "pleibojų" studijuodavom? O dabar studijuojam, kaip pomidorus auginti." Pakikenau, galvodama - viskam savas laikas.

Taigi, atėjo laikas uždaryti "kromelį" "Gyvenimas pro langą". Iš naujo pradėsiu gyventi pro duris.

Bet niekada nesakyk niekada. Kai situacijos pasaulyje taip kinta, daug kas gali kisti ir aplinkoje. Viliuosi - tik į gerą. Ko visiems, o kartu ir sau linkėčiau.

...Šiandien pro langą dairiausi paskutinį - kaip matote "numeralogijoje" - 222 kartą. Šiandien ant savo langų nuleidžiu roletus. Eisiu po gyvenimą dairytis jau pro duris. 

Raktažodžiai
Sidebar placeholder