Ilgai merdėjęs Klaipėdos restoranas nustebino: nesitikėjau, kad bus taip gerai (2)

Kadangi Klaipėda – mano gimtasis miestas, apie jame veikiančias, veikusias maitinimo įstaigas galėčiau parašyti storą knygą.

Yra Klaipėdoje restoranų, kurie savo gyvavimą skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį. Daugelis iš jų dirba iš inercijos, neinvestuodami nei į interjerą, nei bandydami kardinaliai keisti meniu.

Vienas iš tokių buvo ir „Eldorado“. Nieko naujo apie jį negirdėjau, išskyrus tai, kad vienus savininkus keisdavo kiti, bet šią vasarą važiuodamas per senamiestį pamačiau naują jų terasą, kuri, lyginant su senąja, buvo lyg laiba mergaitė prieš jos pirmtakę gerai įmitusią bobikę. Dar keli „kontroliniai šūviai“ į jų „Facebook“ puslapį, ir mes jau sėdime įsitaisę terasoje ir vartome meniu.

Šioje apžvalgoje išduosiu, kaip mes užsisakome patiekalus, kad tie, kurie stebisi gausiomis sąskaitomis, daugiau nebevargintų savo pirštukų rašydami komentarus: kur jiems tiek telpa?

Užsisakome visada dalimis – pirmiausia užkandžius arba sriubas, o tik vėliau karštus ir desertus. Jei pirmieji patiekalai buvo skanūs ir įdomūs, tada užsakymą praplečiame kitais patiekalais.

O dabar atsakau į klausimą, kur mums tiek telpa. Kad įvertintum, ar patiekalas skanus ir iki galo išbaigtas, nebūtina jį suvalgyti visą – kaip ir degustuojant vyną pakanka vieno gurkšnelio, nebūtina išgerti viso butelio.

Tad besimėgaudami saulute jaukioje terasoje degustaciją pradedame nuo skrebučių, arba brusketų (bruschetta) su lašiša ir krevetėmis. Duosiu vieną patarimą tiems, kurie į bet kurį restoraną užsuka pirmą kartą ir bijo nusivilti užsisakę daug patiekalų: tiesiog pirma užsisakykite šiuos itališko tipo užkandukus, jei jų yra meniu. Jie puikiai atskleidžia virtuvės šefo meninę ir skoninę fantaziją.

O žvelgdami į mums patiektas brusketas susidarėme nuomonę, kad ir kiti patiekalai turės gaivių spalvų.

Įdomus sprendimas lašišą palaikyti burokėlių sultyse jai suteikia ne tik įdomesnio atspalvio, bet ir skonio. Na, o krevetės – vienos mėgstamiausių jūros gėrybių mūsų šeimoje – buvo gražiai nugulusios ant „wakame“ dumblių. Šis duetas puikiai derėjo savo skoninėmis savybėmis.

Silkės kapotinį paėmėme degustacijai, nes iš jo sudėties, nurodytos meniu, susidariau nuomonę, jog tai greičiausiai bus foršmakas, o aš šiam patiekalui nesu abejingas. Tai vienas iš patiekalų, kurį su daugeliu kitų receptų parsivežiau iš senelio gimtinės Ukrainos.

Vienintelis, ko pasigedau silkės kapotinyje – tai garstyčios, aš jų dedu dėl skonio intensyvumo. Bet neturiu jokių pretenzijų kapotinio pateikimui. Ypač nustebino tas kupstelis salotų, gardintas apelsinais ir greipfrutais. Kaip tą dieną dažnai kartojo Katinienė: penas ne tik skrandžiui, bet ir akims. Vasariškai gaivus derinys.

Tą dieną buvo labai karšta, tad įpusėtas grafinas su stalo vandeniu spėjo įkaisti, jame plūduriavę ledukai buvo seniai ištirpę. Tad labai nustebome, kai padavėja net neprašyta jį pakeitė nauju. O kai po karštų patiekalų ji mums atnešė ir trečią grafiną, aš pasiteiravau: tikiuosi, stalo vanduo pas jus nemokamas? Pasiteiravau, nes Anykščiuose už tokį pat vandens iš krano kiekį sumokėjome 2€, tai lyginant miestų dydžius, tikėtina, kad Klaipėdos senamiestyje jis turėtų kainuoti 5€. Bet kaip matysite čekyje, šio restorano savininkai neturi tikslo užsidirbti pardavinėdami vandenį iš čiaupo.

Grįžkime prie patiekalų. Mėgstantiems skaičiuoti pasakysiu, jog tailandietiška sriuba galėjo pasigirti 4 didelėmis krevetėmis ir keliomis midijomis. Tad žvelgdamas į Katinienės giriamą brokolių trintą sriubą turiu pastebėti, kad mano valgytos sriubos kaina pagal sudėtį turėtų būti ne 5,90, o visi 10 eurų –  Lietuvoje už panašią kainą prastesnių skoniu ir skurdesne sudėtimi teko skanauti ne kartą. Bet būdamas klientas aš tik džiūgauju, jog kainos mažos.

Nors midijos figūravo sriuboje, sumąsčiau prieš pagrindinius patiekalus paskanauti dar ir midijų balto vyno padaže. Nors jų sezonas dar tik turi prasidėti, labiau knietėjo įvertinti patį padažą, nei midijas.

Planuose buvo dar keli patiekalai, bet net pats nepajutau, kaip į vyno ir grietinėlės padažą sumirkiau ir suvalgiau visą prie midijų patiektą skrudintą duonelę. O dar tie svogūniukai – pasakiškas derinys. Saikingas kiekis vidutinio tirštumo, ne per skysto padažo, kuriame dominuoja vyno ir svogūnų poskonis, o ne tiesiog skiestos grietinėlės litras, paskandinęs midijas – štai ką aš vadinu padažu. Aš už kokybę, ir tegu jos bus vos keli centimetrai nuo indo dugno – tegu tai būna tikrai įdomu ir verta dėmesio.

Valgydamas midijas stebėjau, kaip Katinienė daro lašišos patiekalo fotosesiją. Šis patiekalas lyg subalansuotas moterims, kurios savo kūno linijomis labiausiai susirūpina vasarą.

Tai, kad daugelis, patiekdami lašišą, atsisako bulvių ar ryžių, rodo, jog virtuvės šefai domisi, kokią maistinę vertę valgančiojo organizmui suteikia vienas ar kitas ingredientas. Tad tie, kurie domisi, puikiai žino bolivinių balandų kruopų pranašumą prieš ryžius. O tiems, kurie nežino, pasakysiu, jog jose daug daugiau kalcio, magnio, geležies, cinko, kalio. Na, ir skoninės šių kruopų savybės man daug labiau patinka nei ryžių.

Midijas ant stalo pakeitė kalakutienos muštinukai. Juos užsisakiau, nes meniu jie buvo pažymėti ženkleliu, simbolizuojančiu, jog patiekalas sukurtas remiantis tradiciniais Klaipėdos krašto receptais.

Iš pirmo žvilgsnio krūtinėlė pasirodė sausa, bet tik iki to momento, kol jos paskanavau. Kadangi esu vyras, mėgstantis sočiai pavalgyti, tai man šiame patiekale trūko bulvių košės. Kad ir kaip Katinienė bandė mane įtikinti, jog obuolio ir šparaginių pupelių prie kalakutienos – per akis, aš vis tiek likau prie nuomonės, jog čia reikėtų gausesnio garnyro. O tiksliau – bent poros valgomų šaukštų bulvių košės. Bet patiekalo pagaminimui neturiu jokių pretenzijų.

Desertai tą dieną buvo du: Katinienei – trupininis pyragas su kavos kremu, o man – sočioji pica.

Esu abejingas desertams, mane asmeniškai gali sudominti tik gaivūs ir minimaliu saldumu pasižymintys gaminiai. O šio deserto paskanavęs vos vieną kasnį, išsiprašiau Katinienės, kad atiduotų visą juostelę. Tad tie, kurie mėgsta subalansuotą ir neperdėtą saldumą, užsisakę šio deserto nenusivils.

Na, o plonapadė pica buvo tai, ko reikia norint išbandyti dar vieną patiekalą, o skrandis jau sako, jog vietos likę tik porai kąsnių. Plonytis picos padas, teisinga dešra bei mocarela. Žodį „teisinga“ naudoju tada, kai noriu apibūdinti kokybiškus produktus, o ne prastas jų kopijas. Tad plonapadžių picų mėgėjai taip pat neturėtų nusivilti.

Reziumuoju. Jaukioje terasoje mes prasėdėjome 2 valandas, ir laikas išties neprailgo. Ne tik dėl to, kad maistas buvo skanus, iš dalies ir dėl jaukiai įrengtos terasos. O atokiau vieni nuo kitų išdėstyti staleliai suteikė privatumo.

Prisipažinsiu – netikėjau, kad „Eldorado“ atgims. Vis pravažiuodamas pro šalį labiau tikėjausi, kad kažkurie metai jam bus paskutiniai, ir šį senuką tiesiog praris nauji restoranai Danės pakrantėje.

Džiugu, kad kurdama naują meniu komanda neliko prie minties, jog restorano sėkmė slypi gausiame patiekalų pasirinkime. Minimalus meniu yra tai, ko reikia šių dienų klientui, kurio gurmaniškos žinios su kiekvienais metais tik auga. O užgimstanti nauja gurmanų karta vis dažniau reikalauja subalansuotų patiekalų, tad kažką nustebinti gruzdintomis bulvytėmis, užklojusiomis pusę lėkštės, bus vis sunkiau.

Jei apžvelgdamas kitų restoranų patiekalus būdavo, kad prisikabindavau prie vaizdelio lėkštėse ir paminėdavau, kad trūksta gyvesnių spalvų, tai „Eldorado“ restoranui panašių pretenzijų neturiu. Puikiai suderintos ne tik spalvų gamos, bet ir skoninės savybės.

Ir jei šiam restoranui pavyks išlaikyti tokį patiekalų lygį, kokį mes skanavome apsilankymo metu, tai jis ne tik gyvuos dar ne vienerius metus, bet ir perims klientus iš kitų Klaipėdos „mohikanų“.

Vertindamas šį restoraną rašau stiprų 5/5. Šį restoraną galiu drąsiai parodyti pavyzdžiu, kai kalbu apie kainos ir kokybės santykį.

Žinau, kad atgaivinti merdėjusį restoraną bus sunku, bet jei virtuvės šefas, sukūręs šį meniu, alsuos virėjams į nugaras ir stebės kokybę, tai jau rugpjūčio mėnesį prie „Eldorado“ terasos nusidrieks eilės norinčių čia papietauti, nes žinia apie skanų maistą plinta kaip virusas...

Kaip lengva is fb copy/paste
Ss, 2021-07-07 18:17
Gera reklama, bet, manau, ilgoka...
Klaipėdietė, 2021-07-07 12:26
Sidebar placeholder