Klaipėdos mero rinkimuose Ligita Girskienė dalyvaus: „Uostamiestis gali būti kitoks!“

–  Kokias savo įstatymleidystės iniciatyvas Seime išskirtumėte?

–  Galiu pasidžiaugti, kad nors ir esu Seimo naujokė, bet praėjusioje sesijoje buvau pirmūnė įstatymų projektų rengime. Mano pagrindinės sritys – aplinkosauga, daugiabučių namų administravimas, gyvūnų gerovė, atliekų tvarkymas, aišku, socialiniai klausimai. Kadangi daugiau nei dešimtmetį dirbau daugiabučių namų administravimo srityje, puikiai žinau problemas.

Džiaugiuosi, kad šiuo metu jau komitetus praėjo ir netrukus Seimo salėje turėtų atsidurti mano registruoti Civilinio kodekso, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų įstatymo pakeitimai, Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimai ir pan.

Daugiabučių administratoriai labai priešinasi mano projektams, bando įtikinti politikus, kad nepalaikytų, nes žino, kad teks pasitempti ir dirbti skaidriau bei sąžiningiau. Teikiau pasiūlymų dėl daugiabučių renovacijos. Taip pat esu registravusi ne vieną projektą, susijusį su aplinkos apsauga. 

Nuo liepos 1 dienos, pasibaigus pavasario sesijai, dirbu savo biure Klaipėdoje. Iki pat vėlyvo rudens susitikinėju su klaipėdiečiais jų gyvenamojoje aplinkoje, dalyvauju renginiuose, rengiu įstatymų projektus ateinančiai sesijai ir pan. Šiaip, tai darbo netrūksta. Tenka net savaitgalius paaukoti. O kur dar pratybos... Esu Lietuvos šaulių sąjungos narė.

– Kai kuriose savivaldybių Tarybose vos ne ištisos LVŽS frakcijos iširo ir perėjo į naujas politines jėgas. Jūs likote ištikima LVŽS. Kodėl? Ar dar LVŽS turi parako?

– Patikėkit, visas „parakas“ liko LVŽS. Čia tik žiniasklaidoje buvo nušviečiama taip, kad iš partijos masiškai išeina žmonės. Išėjo tik apie 150 partijos narių per visą Lietuvą. Kažkodėl niekas neparašė ir neskelbė, kiek per tą laiką prisijungė naujų narių į partiją.

Išėję Seimo nariai nebuvo partijos nariai ir jie apie išėjimą pradėjo kalbėti vos davę priesaiką. Buvo daug durų trankymo dėl negautų postų ir pan. Aš nekeisiu niekada politinės jėgos, nebent priimsiu sprendimą visiškai trauktis iš politikos. Seimo frakcijoje jaučiuosi gerai. Galiu realizuoti savo idėjas. 

Esu paskirta partijos pirmininko pavaduotoja, nors esu naujokė. Vadovauju LVŽS Šešėlinės vyriausybės veiklai. Manau, kad tas „nubyrėjimas“ nėra blogai. Teko dirbti vadovaujamą darbą, formuoti kolektyvus, todėl žinau, kaip svarbu, kad komanda būtų tvirta kaip kumštis.

Labai skaudu, kai komandos narys, kuriuo, rodos, pasitikėjai, sunkiausiu metu atsuka nugarą ar trenkia durimis. Siekiant užsibrėžtų tikslų, labai svarbu šimtu procentų pasitikėti savo komandos nariais. Jaučiu, kad mes, kaip politinė jėga, sutvirtėjome. 

– Kodėl pasirinkote Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą?

– Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vyriausybė labai daug padėjo mums, visuomenininkams, ieškant problemos dėl gamybinių kvapų ir taršos gyvenamojoje aplinkoje sprendimo būdų. Buvo sudaryta speciali darbo grupė, kuri rengė teisės aktų pakeitimus. Tos grupės veikloje ir man su kolegėmis teko daug dalyvauti.

Buvo sugriežtinti aplinkosauginiai reikalavimai pramonės įmonėms, padidintos baudos už įstatymų nuostatų nesilaikymą, aplinkosaugininkams suteikta daugiau įrankių drausminti piktybinius teršėjus, pakeistos higienos normos ir pan. Kažkaip susibendravome su komanda.

Gavau pakvietimą dalyvauti rinkimuose ir sutikau. Sutikau todėl, kad man priimtina LVŽS ideologija ir vertybinės nuostatos. Nežinau jokios kitos politinės jėgos, kurios veikla būtų grindžiama tradicinėmis vertybėmis, gerovės visiems Lietuvos žmonėms siekimu ir lietuvybės puoselėjimu bei aplinkosauginėmis idėjomis, kuriomis siekiama formuoti žaliosios Lietuvos viziją. 

– Žinau, kad atsakysite, kad dar yra anksti apie tai kalbėti, tačiau... Ar dalyvausite tiesioginiuose mero rinkimuose Klaipėdoje kitąmet? Buvote į Seimą išrinkta jos Marių rinkimų apygardoje.

– Visai ne anksti apie tai kalbėti. Sakyčiau – pats laikas. Dalyvausiu. Dalyvausiu ne todėl, kad labai trokštu būti valdžioje, matoma, gerbiama ir visokia kitokia, turėti didelį kabinetą ir važinėti su vairuotoju (daug kam tai atrodo svarbiausia). Dalyvauju todėl, kad noriu įrodyti, jog Klaipėda gali būti ne prastesnė nei, pavyzdžiui, Palanga, Druskininkai, Birštonas bei kiti didmiesčiai. Pažįstu kiekvieną Klaipėdos kampą. Politikės karjerą pradėjau nuo paprasčiausių pareigų, todėl puikiai žinau, kas žmonėms svarbiausia.

O svarbiausia – ne grandioziniai Dubajaus dangoraižių projektai, kurių, kaip praktika rodo, be dešimtmečio nepavyksta įgyvendinti, o saugi įvairiomis prasmėmis, patogi, švari aplinka, galimybė dirbti ir uždirbti, gauti kokybišką mokslą arti namų, turėti galimybę mėgautis kokybiškais kultūriniais renginiais, išeiti pasivaikščioti į žalią – ne betoninį – parką su šeima. Klaipėda yra apleista ir man gėda...

Man nusibodo nuolat prašyti, maldauti, įtikinėti miesto valdžią, planuojant miesto infrastruktūrą ar įgyvendinant visokius mėlynus, žalius ir kitokios spalvos proveržius, atsižvelgti į miesto gyventojų interesus, jų poreikius, o ne aklai „stumti“ architekto iš Vilniaus ar kito pasaulio krašto idėjas. Susidaro toks įspūdis, kad pas mus mieste viskas daroma prieš gyventojų valią. O paskui skundžiamės, kad žmonės iš Klaipėdos masiškai išvažiuoja. 

– Ar karas Ukrainoje labiau suvienijo Seimą? O gal juo prisidengdama valdančioji koalicija priima teisės aktus, kurių nedrįstų priimti taikos metu? Turite pavyzdžių?

– Manau, kad Seimo suvienyti neįmanoma, bent jau su šia valdančiąja dauguma. Opozicija tikrai stengiasi būti konstruktyvi ir visada beveik vienbalsiai palaiko valdančiųjų iniciatyvas, kurios gerina žmonių socialinę padėtį, mažina skurdą ir atskirtį. Tačiau yra labai „aštrių kampų“.

Net karo Ukrainoje akivaizdoje į darbotvarkę sugebama iš vakaro skubos tvarka įtraukti visuomenę ir Seimo narius skaldančius įstatymų projektus – partnerystės, mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo, lošimų įstatymus, projektus dėl valstybės vadovo statuso suteikimo Vytautui Landsbergiui ir panašiai.

– Daugelis žvairuoja į Seimą ir jo narius. Kodėl? Kaip pagerinti Seimo prestižą?

– Atvirai pasakius, nežinau, kaip Seimo prestižą pagerinti piliečių akyse. Manau, kad pirmiausia reikėtų „išgyvendinti“ susireikšminimą ir įsivaizdavimą esant „pasaulio bamba“ iš kai kurių Seimo narių galvų. Seimo narys – Lietuvos piliečių deleguotas atstovas, todėl turi jausti, kuo gyvena žmonės.

Man, kaip Seimo naujokei, susidaro įspūdis, kad didžioji dalis Vilniuje išrinktų Seimo narių visiškai nieko nenutuokia apie gyvenimą regionuose. Jie net nesugebėtų visuomeniniu transportu nusigauti iš Vilniaus į, pavyzdžiui, Veiviržėnus. Nesupranta, kad kaimuose ir miesteliuose nebėra visuomeninio transporto, ligoninių, poliklinikų, mokyklų, darželių, bibliotekų, bankomatų pinigams išgryninti.

Jie nesupranta, ką reiškia keltis 5 valandą ryto, kooperuotis su kaimynu ir 50 kilometrų kas rytą važiuoti į darbą, mokyklą mieste ir po to grįžti. Daug ko nesupranta. Susidaro įspūdis, kad gyvena savo sukurtame „susireikšminusiame“ pasaulyje, kuriame visas gyvenimas sukasi apie „aš – Seimo narys“.

Pirmiausia Valstybei valdyti reikia deleguoti tokius žmones, kurie valdžią suprastų ne kaip galios įrankį, o kaip galimybę formuoti tokią politiką, kuri būtų orientuota į žmogų. 

– Kokių klausimų sulaukiate daugiausiai iš savo rinkėjų?

– Žmonės daugiausia kreipiasi dėl buitinių, elementarių problemų. Ateina ir dėl komposto dėžės prie kaimynų tvoros, dėl skyrybų, paveldėjimo klausimų ir dėl įstatymų pakeitimų. Dažniausiai klausia, kaip pavyksta suderinti šeimos ir darbo poreikius. Sunkoka, bet įmanoma.

Su vyru auginame dvi dukras – 8 ir 14 metų. Pirmadieniais tenka išvažiuoti į Vilnių ir keturias dienas vyras su dukromis tvarkosi vieni. Būna ilgesio akimirkų, bet džiaugiuosi, kad dukros yra pakankamai savarankiškos. Aišku, dažniausiai klausia, ar minkšta Seimo nario kėdė. 

– Ar palaikote tos pačios lyties partnerystės, mažo kiekio „minkštųjų“ narkotikų dekriminalizavimą? Kodėl?

– Nepalaikau – vienareikšmiškai, ir ne todėl, kad jausčiau kažkokią neapykantą LGBT žmonėms. Tiesiog suprantu vienalyčių santuokų pasekmes. Santuoka sudaroma tarp vyro ir moters. Santuokoje turi gimti vaikai. Tai – mūsų tautos ateitis. Šeima, kaip įtvirtinta Konstitucijoje, yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Vienos lyties partneriai vaikų susilaukti negali, o tai gresia demografine katastrofa. Dėl mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo taip pat pasisakau kategoriškai prieš, nes dar būdama studentė savanoriavau ir vykdžiau įvairias prevencines akcijas jaunimui apie narkotikų vartojimą.

Teko lankytis reabilitacijos centruose, matyti suluošintus jaunų žmonių gyvenimus, klausyti istorijų. Mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimas sudarytų galimybes jaunam žmogui turėti ir vartoti bet kurį narkotiką, ne tik „minkštąjį“.

Dabar už tai gresia baudžiamoji atsakomybė ir, manau, kad bent jau kai kurią dalį jaunų žmonių tokia bausmė atgraso nuo pabandymo. Dar norėčiau, kad įstatymo iniciatoriai paaiškintų, kaip Lietuvoje įmanoma legaliai įsigyti narkotikų, nes norint jų turėti, kad ir mažą kiekį, reikia kažkaip įsigyti.

Prekyba narkotikais pas mus draudžiama. Be to, galiu papasakoti ne vieną atvejį, kada nuo, kaip teigia įstatymo iniciatoriai, „nekaltos“ žolytės pradėjus, per porą metų iš žmogaus nebelieka nieko... Palaipsniui lengvas narkotikas nebenukelia į euforiją, kurią vartojantysis jausdavo pradžioje, todėl prireikia alkoholio, o vėliau ir stipresnių narkotikų. Žmogaus pasąmonėje užsifiksuoja toks nuo problemų „pabėgimo“ būdas ir vėliau žmogus jaučia poreikį pakartoti, tampa priklausomu. 

– Jūs esate Klaipėdos universitete baigusi švietimo įstaigų vadybą, ten pat – lietuvių kalbos filologiją ir režisūrą, Mykolo Romerio universitete – teisę. Ko trūksta Lietuvos švietimo sistemai?

– Baigiau, bet švietimo sistemoje dirbti neteko, nors buvo planų. Mane gąsdina kasmet blogėjantys mokymosi rezultatai. Ypač moksleivių rezultatams pakenkė net dvejus metus užsitęsusi pandemija. Matau pagal savo dukrą, kad kažkur dingsta mokymosi motyvacija.

Gal todėl, kad mokykloje visas procesas vis dar yra orientuotas labiau į žinių atkartojimą nei į kritiškai mąstančių, kūrybiškų jaunų žmonių ugdymą, paruošiantį XXI amžiaus iššūkiams. Manau, kad mūsų ugdymo procesas vis dar yra pakankamai „sausas“ ir „įrėmintas“.

Šiuolaikinei mokinių kartai reikalingi nauji mokymosi metodai. Visi kalba apie tai, bet programos mažai keičiasi. Taip pat nerimą kelia ir tai, kad jauni žmonės nebesirenka mokytojo profesijos, nes tai nėra prestižinė profesija. Taip pat svarbu pažymėti, kad nė viena valdžia neišsprendžia iki galo mokytojų darbo apmokėjimo klausimo.

Mano vyras – mokytojas. Kasmet prieš rugsėjo 1-ąją sukame galvas, koks bus jo atlyginimas, surinks ar nesurinks pilną krūvį vienoje ugdymo įstaigoje. Dažniausiai tenka važinėti per kelias mokyklas. Manau, kad dėl to nukenčia mokymo kokybė ir mokytojas pavargsta. 

– Esate Seimo Ateities komiteto narė. Ką jis daro? Kokią Lietuvą regite dar po šimto metų? Žinoma, jūs – ne būrėja ir ne futurologė!

– Ateities komitete kalbama apie ateitį. Vyksta daug diskusijų apie valstybės ateities raidą, inovacijų ir technologinės pažangos plėtrą, valstybės strateginio vystymosi kryptis, analizuojama užsienio šalių praktika, tarptautinės teisės aktai, susiję su inovacijų ir technologinės plėtros pažanga, žaliąją pertvarka ir pan. 

Galiu išburti, kokią Lietuvą aš norėčiau matyti. Lietuva – valstybė, kurioje svarbiausias – sveikas ir laimingas žmogus, galintis gauti kokybišką ir kiekvienam prieinamą išsilavinimą, galintis laisvai veikti ir kurti, dirbti kokybišką darbą, gauti orias pajamas, gyvenantis darnioje bendruomenėje, įkvepiančioje ir palaikančioje, saugioje, sveikoje ir švarioje aplinkoje, ugdančioje pagarbą, atvirumą ir pasitikėjimą.

Norėčiau, kad Lietuva išsaugotų savo tautinį ir kultūrinį identitetą, savo gražią lietuvių kalbą. Globaliame pasaulyje labai lengva pasiklysti, asimiliuotis. Viliuosi, kad jaunieji mano kolegos iš Vilniaus supras to svarbą...