Gyventojų nebestebino viena kita plėšrūnių nugvelbta višta, bet šią žiemą jos nugalabijo pulkus – jų savininkams padaryta nemaža žala. „Nebežinome, kaip apsisaugoti nuo lapių“, – skundėsi mataitiškė Ilona Lygnugarytė.
„Mūsų seniūnijos žmonėms visą laiką nuostolių pridaro laukiniai žvėrys, bet šią žiemą jie ypač nukentėjo nuo lapių.
Nebestebina, kai sodyboje jos nugalabija vieną kitą paukštį, bet neseniai plėšrūnė mataitiškės sodyboje papjovė apie 40 paukščių, – kalbėjo Judrėnų seniūnijos seniūnas Zigmantas Siminauskas. – Labai išplitusi laukinių gyvūnų fauna – čia yra kuo jiems maitintis.“
Mataičių pakraštyje gyvenanti I. Lygnugarytė pastebėjo sodyboje rudens ir žiemos laikotarpiu nuolat besilankančią lapę.
Ji neužsuka tik tada, kai parskrenda gandrai – šioje sodyboje yra gandralizdis. Šių paukščių plėšrūnės privengia.
„Mūsų krašte daug lapių – matome jas laukuose šmirinėjančias, atslenkančias į sodybas, – kalbėjo Ilona. – Plėšrūnės įžūlios – tupi ant mėšlo krūvos prie tvarto ir tyko vištų, tenka varu varyti.“
O vieną dieną iš darbo grįžusią moterį ištiko šokas: aptvare, kur buvo pririštas šuo, rado papjautas 16 vištų ir kalakutą.
„Gulėjo paukščiai perkąstais kaklais, kelios vištos buvo užkastos, kitas spėjo išsinešti. Dar nebuvo pasitaikę, kad lapė įlįstų į aptvarą, kur pririštas šuo, – stebėjosi pašnekovė.
– Paskambinau medžiotojams, kurių būreliui priklauso ši teritorija, kad nušautų lapę, bet man atsakė, jog blogas oras – reikia palaukti, kol pagerės.“
Ilona likusių paukščių į lauko aptvarą nebeišleido, bet vieną dieną tvarte pamatė visas papjautas vištas. Paaiškėjo, kad lapė, nuo durų numetusi lentą, išsirausė urvą ir įlindo.
Taigi kol medžiotojai laukė pagerėsiančių orų, plėšrūnė sudorojo likusias vištas. „Iš viso 38 vištas ir kalakutą. Nebeliko nė vienos dedeklės“, – apgailestavo I. Lygnugarytė.
O kaip kaimo žmogui gyventi be vištų, naminių kiaušinių… Ir nuostolis nemažas. „Užauginau nuo mažų vištelių, lesinau savo užaugintais grūdais.
Viską suskaičiavus žala – apie tūkstantis eurų. Girdėjau, jog ir kitų Mataičių kaimo gyventojų sodybose jos papjovė paukščių, atslenka ir į Judrėnų miestelį ieškoti grobio, – kalbėjo I. Lygnugarytė. – Ir kaip gelbėtis nuo plėšrūnių…“
Rašyti komentarą