Ar lietuvių kalbą gali ištikti galas? (2)

Visuomenėje vyrauja dvi priešingos nuomonės - vieni teigia, kad kalbą reikia „paleisti“, nes ji pati natūraliai vystosi, ir pavojaus jai niekas nekelia.  

Kiti sako, kad kalba jau dabar apleista, vis dažniau girdimos ir matomos angliškos, o kai kur dar ir rusiškos svetimybės bei skoliniai. Tad klausimas, kokia ateitis laukia mūsų gimtosios kalbos, tampa vis svarbesnis.  

Kalbos, kaip ir vaiko, „paleisti“ negalima

Žurnalistas, rašytojas, Lietuvių kalbos gynimo draugijos įkūrėjas Vytautas Čepas nesutinka, kad kalbą reikia "paleisti", ir lygina tokį veiksmą su augančio vaiko „paleidimu“. „Ką reiškia „paleisti“? Nesikišti, palikti taip, kaip yra. Bet pažiūrėkite, kas atsitinka, kai vaikas yra „paleidžiamas“. Jį reikia auklėti, bet tai daryti taktiškai, ne "paleidžiant", o nukreipiant, kai ką net uždraudžiant. Tas pats yra ir su kalba. 

Jeigu mes nieko nedarysime ir nesakysime, nieko gero iš to nebus. Aišku, galiu sulaukti ir kontrargumento su klausimu - kaip lietuvių kalba išliko rusų ir lenkų kalbos laikais? Juk ji buvo išsaugota tik kaimuose, būtent ten, kur ji buvo neliečiama, kur tvyrojo visiška išsilavinimo tamsa, žmonės ten net rašyti nemokėjo.

Taip, toks argumentas yra labai stiprus, nes šis pavyzdys aiškiai rodo, kad kalba išliko ne inteligentų ar miestiečių, o kaimo mužikų dėka. Miestuose tuo metu buvo kalbama tik lenkiškai arba rusiškai. 

Bet juk dabar - kiti laikai. Didžiuliai informacijos srautai, migracija, prekyba... Todėl kalba vis tiek turi būti kontroliuojama. Nesakau, kad tai turi būti daroma jėga ar baudžiant. Tačiau ji turi būti matoma ir girdima. Todėl mes negalime jos „paleisti“, turime protingai ją „vesti“, kad nenueitų klystkeliais“, - pabrėžė žurnalistas.

Rašytojas akcentuoja, kad labai svarbus Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, reikalaujantis tam tikros tvarkos. „Ir tai yra gerai, nes žmonių sąmoningumas gimtosios kalbos vartojimo klausimu nėra labai aukštas. Todėl mums labai reikalinga ta nematoma, švelni ir budri lietuvių kalbos saugotojų ir puoselėtojų ranka, kuri tą „paleistą“ kalbą reguliuotų, prilaikytų ir saugotų“, - kalbėjo V. Čepas.

Grėsmė gimtajai kalbai - patys lietuviai

Pokalbininkas įsitikinęs, kad kiekviena kalba turi savų grėsmių, tad lietuvių kalba - ne išimtis. Rašytojas išskiria kelias, jo nuomone, pagrindines, kurios mūsų gimtajai kalbai ir jos išlikimui ateityje gali turėti lemiamą įtaką. “Pagrindinė grėsmė lietuvių kalbai yra patys lietuviai.

Gal tai skamba kiek paradoksaliai, bet niekas kitas negali iš žmogaus atimti kalbos, išskyrus jį patį. Kol mes kalbėsime savo kalba ir manysime, kad tai yra būtina ir svarbu, kad tai yra vienintelis mūsų kaip tautos požymis, tol kalba bus gyva. Jeigu mes išsiskirstysime po pasaulį, arealas savaime sumažės ir lietuviškai kalbės tik nedidelis kiekis žmonių. Todėl ilgainiui liks tik kalbos istorija“, - savo pamąstymais dalijosi V. Čepas. 

Žurnalisto teigimu, pasauliui vis labiau globalėjant, žmonės kur kas dažniau pasirenka savo ateitį kurti svečiose šalyse. Todėl natūralu, kad, į tėvynę sugrįždami tik retkarčiais, pamažu atsisako ir savo gimtosios kalbos, kuri gyvenant užsienyje jiems tampa nereikalinga. „Nors šių žmonių abu tėvai lietuviai, tačiau vaikai ir anūkai lietuviškai nebekalba.

Būtent tokiu būdu mes ir didiname skaičių žmonių, kuriems gimtoji kalba kaip kasdienis įrankis yra nereikalingas. Svečiose šalyse mūsų kalbos jiems nereikia, o grįžus į Lietuvą jau galima puikiai susikalbėti ir angliškai“, - kalbėjo rašytojas.

V. Čepas akcentuoja, kad didelę neigiamą įtaką kalbai daro ir tai, kad lietuviai linkę viešai puikuotis savo įgūdžiais puikiai kalbėti svetima kalba. Pasak pokalbininko, tokie asmenys gimtąją kalbą vartoja tik šeimoje ar nedidelėse grupelėse, o tai reiškia, kad lietuvių kalba tampa tarytum nieko verta. 

„Šiuo metu net per įvairias žiniasklaidos priemones sparčiai plinta įvairūs nelietuviški žodžiai, tokie kaip „vau!“. Lietuviškai jis skamba kaip šuns lojimas, bet vis vien vartojamas labai plačiai. Per kokias 20 minučių suradau ir surašiau apie 20 lietuviškų jaustukų, atitinkančių šį žodį. Bet ne, lietuvių kalbos, pasirodo, jau nebeužtenka emocijoms išreikšti. Toks požiūris į savo gimtąją kalbą parodo tik žmogaus puikybę ir norą pasikedenti plunksnas. Atrodo, tai smulkmena, mažas dalykas, bet jis parodo labai aiškią tendenciją, kad lietuvių kalba yra nereikalinga“, - įsitikinęs žurnalistas.

Kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo ištakos – mokykloje

V. Čepas akcentuoja, kad lietuvių kalba susiduria ir su tam tikrais pseudopavojais. „Šiuo metu vyksta ginčai dėl lietuvių kalbos gramatikos. Jos mokykloje mokoma tikrai daug, tai kalbos anatomija, ją reikia išmanyti. Bet visi tie padalyviai, priešdėliai ir t. t. maždaug 95 procentams žmonių gyvenime neturi visiškai jokios reikšmės.

Todėl švietimo įstaigose reikėtų rasti kitokią, įdomesnę, formą, kuri suteiktų galimybę moksleiviams kur kas lengviau prieiti prie visų šių dalykų, kad gramatikos sudėtingumas neatbaidytų jauno žmogaus nuo lietuvių kalbos. Žmonės priima viską, kas yra paprasta. O juk be lietuvių kalbos dar yra kitų disciplinų, kurių mokoma mokykloje, todėl natūralu, kad moksleiviams kartais tikrai sunku susigaudyti“, - pasakojo pašnekovas.

V. Čepo nuomone, ypač svarbūs yra pirmieji metai mokykloje. „Yra du dalykai, kurių mokymo įstaigose mes negalime ignoruoti: tai gimtoji kalba ir matematika. Jeigu moksleivis moka šiuos du dalykus, vadinasi, gyvenime tvirtai stovės ant kojų ir šioje vietoje, kuri vadinasi Lietuva, galės gyventi ir jį visi supras. O matematika reikalinga tam, kad atvertų kelius į mokslo paslaptis. Todėl tas supaprastinimas (žinoma, nereikia jo painioti su primityvinimu) ir atrinkimas to, kas būtina, o kas ne - labai svarbus dalykas“, - teigė rašytojas.

Pasak pašnekovo, daugiau dėmesio reikėtų skirti pačiam kalbos grožiui, vyksmui ir išraiškai, kad būtų galima labiau pajusti kalbos poetiką, o ne logiką. Tačiau tam būtina vaikus pirmiausia pratinti prie literatūros skaitymo ir domėjimosi ja. 

„Kaip prijaukinti vaiką prie skaitymo? Manau, pirmiausia vaiką reikia pritraukti prie pačios autoriaus asmenybės, jo gyvenimo būdo, supažindinti, kaip autorius matė pasaulį, su kokiais sunkumais susidurdavo, kokių ydų turėjo ir t. t. Tada tokio autoriaus parašyti kūriniai tampa artimesni. Mokiniui svarbu sukurti emociją. Ir tai savaime vaiką paskatins skaityti“, - akcentavo V. Čepas. 

Neliks kalbos - neliks ir tautos

Lietuvių kalbos gynimo draugijos įkūrėjas teigia, kad kalbos išsaugojimo klausimas tampa itin aktualus ir kompiuterizacijos srityje. „Nors pats esu didelis informacijos vartotojas, niekur neteko girdėti lietuviškų terminų. Juos turėtų sugalvoti ir pasiūlyti kalbos specialistai. Taip pat šie sulietuvinti pavadinimai turėtų būti plačiai reklamuojami per įvairias žiniasklaidos priemones.

Kuo mažiau turėsime skolinių iš kitų kalbų, tuo mūsų kalba bus tvirtesnė. Mes vis dar niekaip negalime atsikratyti slavizmų. Nors praėjo jau 30 metų nuo Nepriklausomybės atgavimo, šios svetimybės dar niekaip neapleidžia mūsų gimtosios kalbos, jau net nekalbu apie keiksmažodžius, kurie neišnyks net ir per 100 metų“, - įsitikinęs V. Čepas.

Anot žurnalisto, ilgainiui lietuvių kalbos arealas mažės. Ir tai vyks dėl daugelio priežasčių. „Kaip ir buvau minėjęs, kalba keisis dėl emigracijos ir imigracijos. Ją iš esmės keis imigrantai, besimokydami mūsų kalbos. Kita vertus, kai kurie mūsų tautiečiai patys vis dažniau atsisako gimtosios kalbos ir jos tradicijų, o tai taip pat turės didelės įtakos ateityje“, - teigė pašnekovas. 

Gimtoji kalba, pasak žurnalisto, tarytum tautos kraujas, kuris mus visus jungia. „Pabandykime tą kraują nuleisti ir pamatysime, kad išnyks ir pati tauta. O jeigu nenorime jos prarasti, visų pirma privalome žiūrėti, kad kalba nebūtų darkoma ir griaunama.

Jeigu nebus sutelktumo ir kritinės masės, kuri supranta, ką reiškia kalba, kad tai yra bene vienintelis pagrindinis tautos požymis, nieko nebus, prasidės nutautėjimas. O jis - vienas iš pačių šlykščiausių dalykų. Ypač tada, kai žmogus atsisako to, kas yra jo prigimtyje, ir mano, kad taps populiaresnės ir galingesnės kalbos atstovu. Tačiau tokie žmonės visada išliks antrarūšiai svetimose šalyse“, - teigė pašnekovas.

V. Čepo įsitikinimu, nėra vieno recepto, kaip puoselėti ir išsaugoti mūsų kalbą. „Tačiau Lietuva turi labai stiprią savo inteligentiją, literatūrą, poeziją ir t.t. Tad visos galimybės kalbai išlikti yra, tik reikia jas išnaudoti. Aišku, švelniai, taktiškai ir be prievartos“, - akcentavo rašytojas.

Lietuvių kalba negali konkuruoti su kitomis kalbomis 

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis nepriskiria savęs tų žmonių kategorijai, kurie sako, kad lietuvių kalba yra pavojaus akivaizdoje ir jai kyla daugybė grėsmių. „Mano nuomone, šiandien, lietuvių kalbai esant valstybinei, jau reikėtų nustoti kalbėti apie grėsmes. Apie grėsmę galima būtų kalbėti tik kaip ir apie visas kitas buitines grėsmes. Einant gatve taip pat kyla grėsmė, kad ant galvos nukris plyta. Kas gi gali tai paneigti? Tad ir lietuvių kalbai grėsmės yra panašios“, - teigė A. Antanaitis.

Pirmininkas pabrėžė, kad lietuvių kalba susiduria ne su grėsmėmis, o su iššūkiais. Todėl tautos ir valstybės reikalas šiandien yra išsiaiškinti, kokie gi tie iššūkiai, juos priimti ir įveikti. 

„Kai kas grėsme vadina didžiųjų komercinių kalbų invaziją į Lietuvą. Mano manymu, tai nėra grėsmė, o visiškai logiškas iššūkis. Kito kelio tiesiog negalėjo būti, kitos kalbos negalėjo nesiskverbti į Lietuvą, nes gyvename globaliame ir laisvame pasaulyje. Kita vertus, Lietuva niekada nebuvo kitokioje situacijoje.

Jeigu prisimintume praėjusio tūkstantmečio Lietuvos istoriją, prisimintume ir tai, kad mūsų šalyje buvo stipriai įsivyravusios rusų, vėliau lenkų, paskui vėl rusų kalbos. Na, o dabar turime anglų kalbą. Taigi, galima sakyti, nieko naujo“, - kalbėjo pašnekovas.

A.Antanaitis akcentuoja, kad šiandien mes turime išmokti pamokas ir nepasiduoti kitų kalbų įtakai taip, kaip pasiduodavome anksčiau. „O tam, kad dabar nepasiduotumėme anglų kalbos spaudimui, turime ne rėkti, kad tai yra grėsmė, o daryti viską, kad būtumėme motyvuoti vartoti lietuvių kalbą“, - įsitikinęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas.

Anot jo, ypač svarbu lietuvių kalbą akcentuoti informacinėse technologijose ir skaitmeninėse viešosiose paslaugose. „Tai yra nepaprastai svarbu. Lietuvos pilietis skaitmeninėje terpėje turi gauti viską, ką turi kitų šalių piliečiai savo kalbomis. Tai yra didžiulis iššūkis, nes lietuvių kalba yra nekomercinė. O tai reiškia, kad neužtenka vien verslo pastangų. Turi prisidėti ir valstybė, suvokdama, kad lietuvių kalbai reikalinga valstybės politika. Todėl verslo ir valstybės bendradarbiavimas šiuo klausimu yra itin svarbus“, - pasakojo A. Antanaitis. 

Prieš tai minėtosios viešosios paslaugos apima tokias sritis kaip virtualieji asistentai, balso sinchronizatoriai, atpažintojai, paieškų sistemos ir t. t. „Visa tai privalome turėti lietuviškai. Žinoma, gali kilti klausimas - ar to reikia? Nes kai kuriais atvejais galime pasinaudoti ir angliškomis paieškų sistemomis. Tai taip pat yra iššūkis. Turime sau pasakyti, kad informacinėse technologijose lietuvių kalbą turime matyti visur, visos viešosios paslaugos turi būti teikiamos lietuviškai.

Jeigu dalis bus teikiama anglų kalba, tai natūralu, kad ta dalis plėsis ir toliau. Turime suvokti tai ne kaip grėsmę, o kaip iššūkį. Nekomercinė lietuvių kalba neatlaikytų konkurencijos mūsų šalyje, jeigu jai reikėtų konkuruoti su anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis. Todėl lietuvių kalba yra valstybinė“, - pabrėžė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas.

Kaip kitą iššūkį A. Antanaitis įvardija vienos valstybinės kalbos išsaugojimą. „Lietuvoje negali būti jokios antros valstybinės kalbos. Vienos valstybinės kalbos doktrina Lietuvoje turi būti absoliuti. Nei anglų kaip antra pagalbinė valstybinė kalba, nei kitos regioninės kalbos tam tikrose Lietuvos dalyse negali būti įvedamos. Lietuvių kalba turi būti bendra visiems Lietuvos piliečiams. Tai yra būtina sąlyga, lietuvių kalba niekada neturi su jokia kalba konkuruoti“, - teigė pokalbininkas.

Mokyklose būtina paaiškinti, kam reikalinga lietuvių kalba

A. Antanaitis sutinka, kad švietimo srityje gimtoji kalba taip pat susiduria su tam tikru iššūkiu - sukurti ir atgaivinti jaunimo motyvaciją vartoti lietuvių kalbą. „Man pačiam tenka dalyvauti susitikimuose su moksleiviais ir beveik kaskart išgirstu klausimą - o kam reikalinga lietuvių kalba?

Juk aš puikiai galiu susikalbėti angliškai. Visiškai teisingai, mūsų karta galėjo puikiai susikalbėti rusiškai, o dabartinė - angliškai. Vėl pasikartosiu, kad nieko naujo čia nėra. Nes dar senesnė karta puikiai susikalbėjo lenkiškai. Visada mokėjome susikalbėti antra kalba, nes esame nedidelė tauta“, - pasakojo pirmininkas. 

„Jaunuoliams aš visada atsakau, kad lietuvių kalba reikalinga tam, kad lietuvių kalba mes aprašome ir apsakome pasaulį. Mes mąstome šia kalba. O mąstydami mes sukuriame savo pasaulėvaizdį, pasaulėjautą, valstybę, bendruomenę, visuomenę, namus ir šeimą.

Mes kuriame šią kalbą. Kiekvienas žodis turi reikšmę ir prasmę. Jeigu mes pakeisime kalbą, pradėsime kitaip mąstyti, mūsų gyvenimo būdas taip pat taps kitoks. Juk daugelis mūsų tautiečių, išvykę į svečias šalis, gyvena turtingai, bet jie nėra tų šalių šeimininkai. Vieninteliai tautos namai yra Lietuva. Čia mes sprendžiame savo likimą. Viskas priklauso nuo to, ko tauta nori ir kam ji yra subrendusi. Aš manau, kad mes esame subrendę savo kalbai“, - įsitikinęs A. Antanaitis. 

Pašnekovo teigimu, būtent tai ir reikia pabrėžti mokymo įstaigose. „Šiandien mes mokome lietuvių kalbos, bet nepaaiškiname, kam ji reikalinga. Tad čia ir yra didžioji problema. Mokyklose yra pilietinio ugdymo disciplina, tačiau ji turi apimti ir kalbos sritį. Ir reikia paaiškinti, kad taisyklinga kalba yra būtina. Ir kad nėra laisvos bendrinės kalbos, yra  tiesiog kalbos atmainos“, - kalbėjo pirmininkas.

Pasak pokalbininko, lietuvių kalboje egzistuoja žargonas, profesiniai dialektai bei tarmės. Visos šios kalbos atmainos turi teisę egzistuoti.  „Tačiau bendrinė kalba yra reikalinga tam, kad galėtumėme ja bendrauti vieni su kitais, kad ja būtų rašomi įstatymai, kad ja būtų kuriamos technologijos.

Nes su „paleista“ kalba jokiu būdu negali gyventi valstybinio gyvenimo arba kurti technologijų. Ir tie, kurie siūlo lietuvių kalbą „paleisti“, bet kaip rašyti ir kalbėti, iš esmės siūlo grįžti į XIX amžių. Į tą laikmetį, kai neturėjome nei valstybės, nei technologijų, nei bendrinės kalbos. Ar mes turėtumėme paklusti praeities pranašams?“ - kelia klausimą A. Antanaitis, akcentuodamas, kad šie žmonės tikriausiai laiko save liberaliais ateities šaukliais.  

„Iš tikrųjų tai yra žmonės, kurie nori mus nutempti į gūdžią praeitį ir vėl paversti baudžiauninkų tauta. Mano nuomone, tokių asmenų, besikabinančių į praeitį, yra ne tik Lietuvoje. Jų visada buvo ir bus. Jiems sunku įžengti į moderniuosius laikus. Ir juos reikia užjausti bei suprasti“, - teigė pašnekovas.

Lietuvių kalba išliks

A. Antanaitis pabrėžia, kad Lietuva turi civilizuotą valstybę, kultūringą tautą ir laisvę, o tai yra pagrindiniai laisvos tautos atributai. Vienas iš svarbiausių -  taisyklinga, sunorminta ir besivystanti kalba. „Todėl tikrai nemanau, kad mūsų kalba išnyks, jei nebus kitokių faktorių, tokių kaip karas, maras, badas ir t. t. Mes turime stiprią teisinę bazę: nepriklausomą valstybę, valstybinę kalbą, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą, kuris yra konstitucinis. O tai reiškia, kad jam teikiama ypatinga svarba ir jis yra aukščiau už Europos Sąjungos teisę. 

Galiausiai turime labai kultūringą ir išsilavinusią visuomenę, kuri vartoja lietuvių kalbą. Turime valstybinį suvokimą, kad turime rūpintis savo kalba, kad ją reikia turtinti ir, kaip nekomercinę kalbą, remti. Mūsų Seimas priima atitinkamus dokumentus ir kalbos politikos gaires.

Mes turime visas prielaidas, padėsiančias mūsų kalbai išlikti. Ir dėl to aš matau ne grėsmę, o iššūkius. Grėsmė iššūkiu pavirsta tada, kai suvoki ją ir suvoki, ką reikia daryti. O iššūkiai kyla kiekvieną dieną ir visose gyvenimo srityse. Tad atsipalaiduoti negalime“, - pabrėžė komisijos vadovas.

Straipsnis remiamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pagal Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą.

Raktažodžiai
Visi šiuolaikiniai Lietuvos moksleiviai tarpusavyje ne lietuviškai, bet daugiau angliškai kalba. O jaunimas yra Lietuvos ateitis, tad ateityje anglų kalba beveik uždominuos lietuvių kalbą. Dar pridėkim, tai, kad lietuvių kalba šneka vos keli milijonai, o anglų ar ispanų kalbom šimtai milijonų žmonių, kokia motyvacija turi būt pas žmogų, kad turint pasirinkimą kalbėt angliškai arba ispaniškai, vis dėl to pasirinkt kalbėt lietuviškai? Studentai daug mokslinės informacijos neranda lietuvių kalba, tad žiūri kas yra anglų kalba. Naujausi filmai, serialai, visokiausi pramogų ir sporto kanalai, tik mokėk anglų kalbą ir informacijos ir pramogų turėsi tiek, kad visiškai tau nereikės tos lietuvių kalbos. Aišku lietuviškai kalbantys tėvai ir darbas, kad pragyventi Lietuvoje yra per stiprūs faktoriai, kad taip lengvai anglų kalba nustelbtų lietuvių kalbą.
J, 2021-10-02 00:05
Sukiškit savo kalakutu kalba i užpakali
..., 2021-10-01 17:02
Sidebar placeholder