Byla, kokios Lietuvoje dar nebuvo: 15-metis į teismą padavė tėvus, nes jie verčia sportuoti ir sveikai maitintis

Plačiau šia tema pakomentavo advokatė Renata Rynkevičiūtė-Jančiauskienė. 

– Tikriausiai reikia pradėti nuo to, kad pagal Lietuvos įstatymus, o konkrečiau pagal Civilinį kodeksą, vaikai gali kreiptis į institucijas, jei mano, kad jų tėvai pažeidžia jų teises arba jų neužtikrina. 

Jei vaikas yra jaunesnis nei 14 metų, jis kreipiasi į Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybą. Tačiau nuo 14 metų amžiaus jis jau turi teisę savarankiškai kreiptis į teismą. 

– Taip ir padarė vienas paauglys Lietuvoje. 

– Šioje konkrečioje situacijoje vaikui dar nebuvo sukakę 14 metų, todėl jis kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. 

Kol vyko pokalbiai ir buvo aiškinamasi situacija, jam sukako 14 metų ir tada buvo nuspręsta kreiptis į teismą, nes nebuvo galimybės susitarti su tėvais, konkrečiai – su vienu iš jų.

– Labai skaudi situacija, nes atrodo, kad tėvai tikrai linki vaikui gero, tačiau vaikas tam visiškai prieštarauja. 

– Negalima vienareikšmiškai teigti, kad vaikas nenori ar nesugeba. Vaikas yra gabus ir tikrai nori, tačiau kartais reikia duoti jam laiko pailsėti arba sumažinti spaudimą. 

– Jis teigia, kad yra diskriminuojamas, lygindamas save su sesėmis ir broliais. Ar situacija šeimoje tikrai kitokia? 

– Atsižvelgiant į Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadas ir pakalbėjus su pačiu vaiku, akivaizdu, kad jis jaučia nelygybę. 

Jis sako, kad ne visada atsižvelgiama į jo norus ar prašymus. Pavyzdžiui, broliui leidžiama daugiau, jam atleidžiama ar suteikiama daugiau laisvės poilsiui, o vaiko režimas yra labai griežtas – pradedant nuo mitybos, poilsio, baigiant draudimais bendrauti su draugais. 

Kartais jam net keičiamos mokyklos. Jis jaučiasi neišgirstas ir, kad jo tėvai nepalaiko.

– Ar Lietuvoje yra buvę tokių atvejų teismuose? 

– Mano asmeninėje praktikoje ir remiantis teismų praktika, nesu susidūrusi su tokiais atvejais, kurie būtų pasiekę teismus. 

– Bet yra viena panaši byla, kai vaikas kreipėsi į teismą dėl savo tėvų sprendimų. Šiuo atveju kalbame apie palikimą: senelis norėjo perduoti savo turtą, tačiau mama nesutiko ir sakė, kad nenori jokių sąsajų su ta gimine. 

– Tokios situacijos pasitaiko dažniau ir yra netgi teismų praktikos pavyzdžių. Dažniausiai tai susiję su vieno iš tėvų noru priimti arba atsisakyti tam tikrų dalykų, kuriuos siūlo kitas tėvas. 

Vaikai tokiuose konfliktuose ne visada pilnai supranta situaciją, tačiau jų techninis išprusimas didėja. Dažniausiai kyla klausimas, ar vaikas gali atsisakyti palikimo arba, priešingai, reikalauti savo dalies.

Kalbant apie minimą įvykį, situacija buvo tokia: tėvas nespėjo priimti palikimo po savo tėvo mirties per 3 mėnesių terminą ir pats mirė. 

Mama nenorėjo priimti palikimo. Šeimoje yra trys vaikai, vienas iš jų – beveik 17 metų paauglys – pradėjo reikalauti, kad būtų svarstomas palikimas ne tik po tėvo, bet ir po senelio mirties. 

Galiausiai teko kreiptis į teismą ir įtikinti mamą, kad ji negali vienareikšmiškai atsisakyti palikimo, nepaisydama vaikų interesų.