Denisas Nikitenka: naujausias radinys tiesiog pribloškė - lėkštė kažkokiu būdu atsidūrusi Skuodo rajone

22 metus gyvenau Klaipėdos krašte, uostamiestyje. Rytprūsių areale.

Per keliolika metų esu surinkęs didžiulę XIV-XX a. pirmosios pusės įvairių indų šukių kolekciją.

Tai, ką rasdavau Klaipėdos senamiestyje, pamaryje ir kitur.

Bet šukių.

Geriausiu atveju – nuskeltą lėkštę.

Geidžiamiausi ir vertingiausi radiniai – tai firminiais įspaudais paženklinti fajanso, porceliano reliktai.

Radus kokią lėkštės, puoduko dugno nuoskalą su garsios firmos įspaudu apimdavo pakylėjimo jausmas.

Nes tokie radiniai – reti.

Ir vertingi dėl informacijos.

Valandų valandas, dienų dienas gali rankioti šukes ir tik viena iš 100 galbūt pasitaikys su firminiu įspaudu.

Tada sėsdavau analizuoti, domėtis, kas tai per firma, kada ji veikė, ką gamino, kur buvo manufaktūros.

Tos šukės tapo brangiais reliktais.

Bet įvyko kai kas nepaaiškinamo... Aš palikau Klaipėdos kraštą.

Fiziškai, bet ne mintyse, ir pagrindinis veiklos laukas liko ten.

Tame turtingame istorija, nuostabiame Rytprūsių, Mažosios Lietuvos kultūriniame, istoriniame lobyne.

Toli nepabėgau: iš kuršių Pilsoto žemės į kaimyninę Mėguvą.

Irgi prie jūros.

Vos keliasdešimt kilometrų nuo Klaipėdos, tačiau į absoliučiai kitokią kultūrinę, istorinę erdvę.

Buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos žemes.

Jau be istorinio vokiškojo (o kartu sąlyginai ir Vakarų Europos kultūros) šleifo.

Ir kaip aš smarkiai klydau.

Naujausias radinys tiesiog pribloškė: trumpam buvau išvykęs į kraštotyrinę ekspediciją, tikrinant vieną dar nežinomo, potencialaus kuršių piliakalnio vietą.

Skuodo rajone.

Pakeliui užsukau į apleistą sodybą.

Sudomino akmens mūro šaltrūsiai, o kadangi sodyba – negyvenama, durys – išlaužtos, apžiūrėjau jos vidų.

Pirmasis taikinys – palėpė, arba aukštas, kaip vadindavo seneliai.

Vos užlipau ant aukšto, iškart išvydau baltą lėkštės dugną.

Pakėliau ir žagtelėjau: mano senas geras pažįstamas Carlas Tielschas.

Po glazūra esantis erelis su skeptru ir rutuliu naguose.

Antrojo Reicho laikai.

Pagaminta 1875-1900 m.

Labai įdomi, galimai alyvuogėms ar kitokiems pagardams dėti skirta storasienė lėkštė (žr. komentaruose), atkeliavusi iš Silezijos, Altwasser vietovės.

Ir kažkokiu būdu atsidūrusi Skuodo rajone...

Toli, toli nuo Vokietijos imperijos pasienio.

Tai ir yra juokingiausia: gyvendamas ir šimtus valandų praleidęs reliktų paieškose buvusiose vokiškos kultūros žemėse tenkindavausi ir labai džiaugdavausi tik šukėmis.

Bet vos tik persikrausčiau už sienos, į visiškai kitą kultūrinę erdvę - ėmiau rasti sveikus indus.

Šis – nebe pirmas, bet kol kas seniausias.

Kretingos rajone, vėl gi apleistoje sodyboje, neseniai radau sveiką 1942 m. Trečiojo Reicho Wehrmachto lėkštę su ereliu ir svastika.

Beveik sveiką to paties Carlo Tielscho, tik XX a. 4 dešimtmečiu datuojamą porceliano lėkštę.

Dar kai ką, tik dabar nerodysiu.

Atrodytų - smulkmenos, bet taip nėra: šie radiniai laužo stereotipus ir plečia suvokimą apie Vakarų Europos materialinės kultūros paplitimą.

Ledai buvo pralaužti, kuomet prieš keletą metų kasinėjo šalia Kretingos rotušės aikštės esančią Vilniaus gatvę ir ten rado „pusę XVIII-XX a. pr. Klaipėdos“.

T.y., tokius pačius indus, kaip ir Mėmelyje tuo metu.

Bet mano atvejis yra kažkokia... nesąmonė...

Dar betrūktų, kad savo kieme kokį vokišką indą ar jo šukę rasčiau.