Didysis Kretingos geradaris prelatas Pranciškus Juras

Gimęs Bridų kaime prie Šiaulių, gausioje religingoje ūkininkų Mortos ir Mykolo Jurų šeimoje, kurioje jis buvo septintas vaikas iš 10-ies, nuo pat mažens siekė mokslų, per dvejus metus baigęs keturmetę pradinę mokyklą.

Kadangi Jurų šeimoje vaikų buvo daug, tėvai jiems jau nuo mažens stengėsi parūpinti darbą. Taip 14-us metus einantis Pranelis tapo kooperatinės krautuvės Šiauliuose pardavėju, o po kelerių metų jau ir parduotuvės vedėju.

Bet svajonė tapti kunigu jo neapleido. Tam reikėjo baigti miesto mokyklą Šiauliuose. Į ją vaikinas, palaimintas ir remiamas tėvų, įstojo 1907 m.

Čia besimokydamas P. Juras įstojo į Blaivybės broliją, pasižadėdamas iki 21 m. nevartoti jokių svaigalų, taip pat įsitraukė į visuomeninę tautinę veiklą. Siekdamas savo tikslo jis patyrė, „kad, nors kelias prie Dievo trumpas, kelias prie altoriaus ilgas.“

Po mokyklos baigimo 1912 m. dėl įvairių priežasčių nepavykus įstoti į Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijas, P. Jurui, nelegaliai perėjus Rusijos-Prūsijos sieną, laivu iš Hamburgo uosto teko skubiai išvykti į Ameriką, kad išvengtų jam grėsusios tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje.

Atvykęs į JAV, jis čia pasijuto „pritrenktas ir vienišas“, nes nemokėjo anglų kalbos, dėl ko jam teko dirbti sunkius darbus.

Dirbdamas po 12 val. per dieną 1913 m. susirgo džiova, bet nepalaužiama P. Juro energija nugalėjo mirties šmėklą ir po pusės metų gydymo sanatorijoje jis vėl galėjo grįžti į žmones.

Prelatas Pranciškus Juras 1975 m., jam suteikus pranciškonų ordino garbės nario titulą. / Nuotr. iš J. Ereto knygos „Valančiaus šviesa už marių“

Atkakliai siekdamas savo tikslo tapti kunigu, remiamas lietuvių išeivių geradarių, 1917 m. rudenį eidamas 26-uosius metus, P. Juras buvo priimtas į Kenricko kunigų seminariją St. Louise, kur po šv. Kalėdų vyskupas Gallagher sutiko jį priimti į savo dieceziją ir sumokėti jo mokslo išlaidas, kas leido visiškai atsidėti studijoms.

Atsižvelgdama į jo uolumą, seminarijos valdžia leido P. Jurui dalyvauti tautinėje veikloje, kurios jam labai reikėjo ir visas laisvas vasaras jis leisdavo savo tautiečių kolonijose, jiems skleisdamas tautiškumo ir meilės Lietuvai dvasią.

Artinantis šventimams į kunigus P. Juras troško būti paskirtas į lietuvių parapiją, nes jis ir prie altoriaus norėjo tarnauti savo tautai.

Kunigo Prano Virmauskio (1884–1967) Lawrence miesto lietuvių parapijos klebono pastangomis ir jo sesers Julijonos pinigais tai pavyko padaryti, ir P. Juras kunigystės mokslus baigė Šv. Jono seminarijoje Brightone prie Bostono.

Šv. Antano rūmai, kuriuose 1935–1940 m. veikė Pranciškonų spaustuvė. / 1935 m. Autoriaus archyvas

1922 m. birželio 18 d. Šv. Kryžiaus katedroje Bostone įšventintas į kunigus ir pradėjęs dvasininko kelią vikaru Lawrence, P. Juras susirašė 10 postulatų-pasiryžimų, kuriais jis, padedamas Dievo, turėjo gyventi, o pasiryžimai – mylėti neturtą – labdarą, remti spaudą, lietuvių kultūrą, labdaringas įstaigas – lydėjo visą jo, dvasininko, gyvenimą. „Šv. Pranciškus Asyžietis nuo jaunų dienų buvo mano mylimasis šventasis.

Pranciškonus Kretingoje laikiau kaimiečių apaštalais.

Norėjau, kad iš šios stebuklais pagarsėjusios šventovės židinio pranciškonai padėtų lietuviams geriau pažinti save, savo paskirtį ir pareigas, kad jie žemėje gyventų dangaus piliečio gyvenimu.“

Natūralu, kad pirmoji už P. Juro pinigus išleistoji knyga buvo pranciškono Jeronimo Pečkaičio (1885–1925) globojamo Lietuvos universiteto Kaune teologijos ir filosofijos fakulteto studento Juozo Tarvydo (1900–1973) drama „Per audrą“.

J. Pečkaitis taip buvo sužavėtas savo mecenatu, kad 1924 m. vasario 21 d. laiške jam rašė: „Grįžkite į Lietuvą, stokite į mūsų vienuolyną...“

P. Juras apie tai galvojo, 1925 m. ir 1931 m. apsilankęs Lietuvoje, 1931 m. jis aplankė ir Žemaitiją – Telšius, Kretingą, Palangą, kur anksčiau niekada nebuvo buvęs, susitiko su dvasininkais ir vienuoliais.

Norėdamas pranciškonus paremti jų darbuose, P. Juras 1931 m. prie Kretingos vienuolyno pastatė dviejų aukštų novocijatą, o po trejų metų atsiuntė ir kino įrangą, kuri buvo sumontuota naujai pastatytų Šv. Antano rūmų kino salėje. O 1934 m. jis nusprendė savo dvasios broliams nupirkti ir spaustuvę.

„Spausdintas žodis nenuaidi, jis pasiekia daugiau žmonių, pasitarnauja ir būsimoms kartoms. Gerą spaudą galima pavadinti dangišku žibintu, todėl aš ją visada vertinau ir puoselėjau“, – rašė jis.

Paskutinė Pranciškonų spaustuvėje išspausdinta knyga T. Justino Vaškio „Pranciškonai Kretingoje“, 1940 m. / Autoriaus nuotr.

Dar jaunystėje matydamas, kaip Rusijos caro įsaku buvo draudžiamas lietuviškas žodis ir jį teko gabenti iš Rytprūsių, jis pasiryžo remti tautinę ir religinę spaudą, todėl, vykdydamas savo dvasinį įsipareigojimą, P. Juras 1934 m. Bostone spausdinimo mašinų bendrovės varžytinėse neprašytas, neprasitaręs ir net Kretingos pranciškonams nežinant už 3 tūkst. JAV dolerių jiems nupirko mašinas, jas supakavo į dėžes ir laivu išsiuntė į Klaipėdą, tikėdamasis, kad Lietuvos vyriausybė už tokią dovaną muito neims.

1935 m. spalio mėn. išėjęs „Šv. Pranciškaus varpelio“ 10-as Nr. buvo atspausdintas naujoje spaustuvėje ir jau pavadintas nauju „Pranciškonų pasaulio“ vardu. Jame Kretingos konvento gvardijonas Augustinas Dirvelė (1901–1942?) dėkojo „didžiajam Kretingos geradariui“ kun. P. Jurui, nors pripažino, kad įrengti spaustuvę nebuvo lengva.

Gautos mašinos kurį laiką buvo nenaudojamos, kol Šv. Antano rūmuose buvo įrengtos tinkamos patalpos ir atidaryta nauja Pranciškonų spaustuvė, kurią įrengti kainavo nemažus pinigus.

Už mašinų įrengimą ir sustatymą sumokėta 1 tūkst. litų, naujų raidžių ir reikalingos įrangos nupirkta už 11 tūkst. litų, teko samdyti ir specialistus, nes tarp vienuolių jų nebuvo.

Paremdamas spaustuvės įrengimo darbus, kunigas P. Juras papildomai atsiuntė elektros generatorių, variklių ir kitokios įrangos.

Pradėjusi savo veiklą nuo pirmojo „Pranciškonų pasaulio“ numerio, naujoji spaustuvė spausdino ir kitus pranciškonų leidinius: savaitraštį „Sursum Corda“ (1936–1939), kurį redagavo pedagogas Juozas Gedgaudas (1893–1949), „Šv. Antano kalendorių-metraštį“, leidžiamą 25–30 tūkst. egz. tiražu ir skirtą Šv. Antano kolegijos rėmėjams kaip dovaną už 1 lito auką, buvo spausdinami ir atvirukai su Kretingos vaizdais, proginiai sveikinimai, padėkos aukotojams ir kt.

Pranciškonų spaustuvėje buvo išspausdinta ir nemažai religinio pobūdžio knygų, kurias įrišdavo prie spaustuvės įrengtoje knygrišykloje. Nemaža dalis leidinių buvo išsiunčiama JAV lietuviams.

1939 m. iš 18 tūkst. „Pranciškonų pasaulio“ egzempliorių už Atlanto buvo išsiųsta apie 7 tūkst.

Monsinjoras Pranciškus Juras 1951 m. / Nuotr. iš Juozo Ereto knygos „Valančiaus šviesa už marių“, 1980 m.

Deja, 1940 m. Lietuvą okupavusi sovietinė valdžia nutraukė pranciškonų veiklą, o paskutinė šioje spaustuvėje atspausdinta jų išleista Šv. Antano kolegijos rektoriaus, „Pranciškonų pasaulio“ redaktoriaus Justino Vaškio (1909–1994) knyga „Pranciškonai Kretingoje“ buvo padovanota leidinio „Pranciškonų pasaulis“ prenumeratoriams, taip kompensuojant jų negautus II pusmečio numerius, šią 112 psl. knygą, kainavusią tik 1 litą, galėjo įsigyti visi skaitytojai.

Taip liko neišleista ne viena pranciškonų parengta knyga ar leidinys, nors spaustuvė veikė karo ir sovietiniais metais iki praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžios – joje buvo spausdinami okupacinės vokiečių ir sovietinės valdžios leidiniai.

Nors pirmoji P. Juro nupirkta spaustuvė pateko į Lietuvos okupantų rankas, tai nesumažino P. Juro ryžto ją nupirkti ir kitam vienuolynui.

Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos seserims, kurios JAV tęsė jų kongregacijos steigėjo arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871–1927) Lietuvoje pradėtą darbą.

Be savo, dvasininko, veiklos Lowelyje (1927–1929) ir Lawrence (1922–1927, 1929–1967), P. Juras steigė ne tik spaustuves, bet ir rūpinosi krikščioniškos dvasios laikraščių ir spaudos leidinių leidyba.

„Už katalikiškos spaudos išplatinimą buvau gatavas ir savo marškinius parduoti“, – rašė jis.

Ilgus metus (1935–1950) buvęs lietuvių Darbininkų sąjungos (LDS) leidinio „Darbininkas“ globėjas, jis 1950 m. įsteigė ir mėnesinį laikraštį lietuvių vaikams „Eglutė“, kuris buvo leidžiamas ne vieną dešimtmetį ir skiepijo lietuvių išeivių vaikams lietuviškumą ir auklėjo juos krikščionybės dvasia. P. Juro pastangomis 1956 m. Lawrence mieste buvo įsteigta lietuviška parapinė mokykla, nes jis visą savo amžių svajojo ją įkurti.

Prelatas Pranciškus Juras ALKA prie eksponatų. XX a. 8-as deš. / Nuotr. iš J. Ereto knygos „Valančiaus šviesa už marių“

Nuo pat savo atvykimo į JAV P. Juras rinko tuo metu leidžiamą lietuvišką spaudą, kurią dauguma perskaitę išmesdavo į šiukšlių dėžę. „Man buvo skaudu: taip išmetama tai, kas gali būti brangi istorinė medžiaga“, – rašė jis.

Tapęs kunigu, jau galėjo prenumeruoti lietuviškus leidinius ir turėjo kambarėlį jiems saugoti.

„Pradėjau rankioti lituanistinę medžiagą, kaip bitelė nektarą, nes jau buvau pasiruošęs kurti lituanistinį lizdelį“, – pripažino P. Juras.

Šis nuolat papildomas lituanistinis rinkinys, iš P. Juro klebonijos patalpų 1935 m. iškeliavęs į Bostone leidžiamo laikraščio „Darbininkas“ tris erdvius kambarius, ir buvo pavadintas ALKA (Amerikos lietuvių kultūros archyvu), kurio pavadinimas simboliškai sutapo su žodžiu „alka“, kas reiškia šventą vietą, kurioje senovės lietuviai garbino savo dievus ir kūreno šventąją ugnį.

Taip P. Juras tapo vyriausiuoju „alkininku“, kuriam iškilūs išeivijos kultūros, mokslo ir meno žmonės, artėjant jų gyvenimo saulėlydžiui, dovanodavo savo sukauptus archyvus, etnografines vertybes, meno kūrinius, knygas ir pan.

Įvairių eksponatų iš JAV lietuvių gyvenimo P. Jurtas nusiuntė ir Vytauto Didžiojo kultūros muziejui Kaune. „ALKA – mano brangiausias kūdikis, kuriuo besirūpindamas neskaičiavau nei laiko, nei pinigų, net ir savo asmeninius reikalus pamiršdavau“, – rašė jis.

Jo gyvenimo darbas nenuėjo veltui.

Šiandien ALKA saugoma per 50 tūkst. knygų, 150 archyvų, įkurtas muziejus. Daug laiko ir pastangų P. Juras skyrė ir lietuviškų knygų leidybai – jų buvo išleista per 40.

Daugiausia knygų buvo išleista XX a. 5-jame ir 6-ajame dešimtmečiais, kai į JAV atvykusiems lietuviams ypač reikėjo dvasinio peno. Iš knygų leidybos negaudamas jokios naudos P. Juras džiaugėsi tuo, kad skaitantiesiems jo išleistas knygas dvasioje šviesiau pasidaro.

Knygas jis nemokamai siųsdavo dvasininkams ir pasauliečiams į įvairius pasaulio kraštus: Lietuvą, Vokietiją, Italiją, Braziliją, Kolumbiją ir kitur. Jo vardu plaukė įvairūs prašymai finansiškai paremti daugybę kitų dalykų, tačiau silpstant fizinėms jėgoms ir mažėjant pajamoms, jis negalėjo padėti visiems, kurie prašė pagalbos.

Šv. Antano rūmų kino salė, XX a. 4-as deš. / Autoriaus archyvas

1975 m. birželio 29 d. už didelius nuopelnus Lietuvos šv. Kazimiero pranciškonų provincijai P. Jurui buvo suteiktas pranciškonų ordino garbės nario titulas, kas yra labai retas atvejis, nes ne vienuolyne gyvenančiųjų asmenų pripažinimas pranciškonų šeimos nariu taikomas tik labai nusipelniusiems asmenims.

P. Juras amžinybėn išėjo 1980 m., palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje, jam pastatytas marmurinis paminklas, kurį jis dar būdamas gyvas pats užsisakė, su jame iškaltais žodžiais iš Šv. Rašto, kuriuos jis buvo ištaręs savo pirmajame sakytame pamoksle: „Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir garbintų Tėvą danguje.“ (Mt. 5,16)

Didysis Kretingos geradaris prelatas P. Juras nusipelnė pagarbos, kad jo vardas amžiams liktų Kretingos pranciškonų vienuolyne ar gimnazijoje, kurių rėmėjas jis buvo.

Jo vardu galėtų būti pavadinta Šv. Antano rūmų kino salė ar buvęs novocijato, kur dabar mokosi Pranciškonų gimnazijos pradinių klasių mokiniai, pastatas.

Prelatas, už marių skleidęs Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) šviesą, neturėtų būti užmirštas.