Donoro artimųjų sprendimas Laimai padovanojo dvigubą stebuklą: dėkoja už gyvybę ir sūnų

Šiuo metu alytiškė Laima Kuckailienė yra Alytaus apskrities ligonių, susijusių su organų transplantacija, visuomeninės organizacijos „Dalia“ vadovė. Ji pati žino, ką reiškia gyventi laukimu ir kiekvieną dieną tikėtis, kad pagaliau pavyks sulaukti skambučio, kuris pakeis gyvenimą.

Laima nuo 8-erių sirgo cukriniu diabetu. Viena iš cukrinio diabeto komplikacijų moteriai pasireiškė kaip inkstų nepakankamumas. Laikui bėgant moters inkstai visiškai nebepajėgė atlikti savo funkcijos ir valyti organizmo, todėl būnant 27-erių Laimai pradėtos daryti dializės procedūros.

Išgyvenimui būtinos procedūros moteriai ligoninėje buvo atliekamos 3 kartus per savaitę. Sutrikus inkstų funkcijai organizme ima kauptis skysčiai ir kenksmingos medžiagos, o dializės procedūrų metu jie yra pašalinami iš organizmo. Laimai dializės truko 4 metus.

„Man dializių metu labai krisdavo kraujo spaudimas ir sunkiai „pernešiau“ jas. Visi 4 dializių metai buvo labai sunkūs. Neturėdavau jėgų, mažai vaikščiojau –  vyras mane nešdavo į procedūras. Kadangi aš labai bijojau ir delsiau daryti dializės procedūras, sunyko mano raumenys. Metus laiko nebegalėjau vaikščioti. Vien tai buvo labai sudėtinga. Po gydymo raumenys atsistatė ir aš vėl pradėjau vaikščioti, bet laikas iki tol buvo labai sunkus“, ­– prisimena Laima.

Antras skambutis tapo lemtingu

Po 3 metų laukimo Laima sulaukė skambučio iš Vilniaus Santaros klinikų, kad registruotas organų donoras, kurio inkstas galimai tiktų Laimai. Moteris nuvyko į ligoninę, tačiau po tolimesnių tyrimų paaiškėjo, kad visgi inkstas Laimai nėra tinkamas.

„Gydytojai pasiūlė pagalvoti, galbūt yra žmogus, kuris sutiktų tapti gyvuoju donoru ir padovanoti man inkstą, nes diabetu sergu ilgai, todėl mano situacija yra sudėtingesnė nei kitų. Visi artimieji, kurie tyrėsi, negalėjo būti mano donorais, todėl laukiau toliau“, ­–  prisimena moteris.

Praėjo lygiai metams nuo pirmojo skambučio ir Laima vėl sulaukė skambučio. Šį kartą skambino iš Kauno klinikų.

„Kai važiavau pirmą kartą į inksto parinkimo ištyrimą, labai tikėjau, kad inkstas man tiks ir kad bus atlikta transplantacija, todėl buvo didžiulis nusivylimas, kai paaiškėjo, kad vis dėlto jis man netinka ir reikės tęsti dializės procedūras.

Į Kauną važiavau daug nesitikėdama. Net kai prieš gydytojų konsiliumą likau viena ir jau turėjo būti aišku, kad man tikrai tiks donorinis inkstas ir atliks transplantaciją, aš nieko nesitikėjau. Kai manęs paklausė, ar sutinku, kad man būtų atliekama transplantacija, man buvo visiška staigmena ir neatsimenu, kaip viskas vyko toliau“, ­–  šypsosi Laima.

Savijautos skirtumą pajuto iškart

Laimos inksto transplantacija truko apie 4 valandas. Moteris atsibudo reanimacijoje, prijungta prie aparatų, tačiau iškart pastebėjo, kad jos regėjimas pagerėjo.

„Vos tik atsibudus savijauta buvo žymiai geresnė nei prieš transplantaciją. Iš Kauno klinikų išėjau po trijų savaičių. Mano savijauta buvo labai gera, tik jaučiau baimę, nes iki tol buvau gydytojų priežiūroje ir jie galėjo iškart pastebėti, jeigu tik kas būtų ne taip, kaip turėtų būti, o išėjus iš ligoninės pati esu atsakinga už savo savijautą.

Tačiau baimės buvo tuščios, gyvenimas pagerėjo, dializių nebereikėjo, laiko atsirado daugiau. Kai reikėdavo dializių, ta diena iš gyvenimo būdavo išbraukta. Vyras nunešdavo mane dializės procedūrai, po to grįždavau namo ir atsigaudavau tik kitą dieną. Tą vieną dieną galėdavau kažką pasidaryti, bet po to vėl kita diena ir vėl į dializių kliniką. Po transplantacijos prasidėjo kitas gyvenimas“, ­–  sako ji.

Išpildė dar vieną svajonę

Laimai ištekėjus, jos sveikatos tyrimai nebuvo pakankamai geri, kad galėtų susilaukti vaikelio. Ji daug domėjosi ir sužinojo, kad sergant diabetu ir atlikus inksto transplantaciją pastoti būtų įmanoma.

„10 metų gyvendami santuokoje negalėjome turėti vaikų, o norėjosi. Praėjus maždaug pusantrų metų po transplantacijos, gydytojų konsiliumas nusprendė, kad mano sveikata pakankamai gera pastoti ir buvau pradėta ruošti pastojimui ir kūdikio išnešiojimui: buvo keičiami vaistai, kad nekenktų kūdikiui, taip pat aš vis dar sirgau diabetu, tad reikėjo stebėti, kad liga būtų sukontroliuojama. Kad nėštumas nepakenktų nei man, nei vaikui, per šį laikotarpį mus stebėjo ir prižiūrėjo daug specialistų“, ­–  pasakoja Laima.

Laukti ilgai nereikėjo ir greit užsimezgė nauja gyvybė. Iki 5 nėštumo mėnesio Laimai užtekdavo nuvažiuoti į ligoninę pasitikrinti sveikatos, tačiau beveik visą 5 nėštumo laiką moteris praleido ligoninėje.

„Tai buvo pirmas nėštumas su tokiu diabeto „stažu“, transplantuotu inkstu ir man tuo metu jau buvo 35-eri. Dėl to mane labai stebėjo. 8-ą nėštumo mėnesį man padarė Cezario pjūvį ir gimė Nojus. Cezario pjūvį nuspręsta daryti ne dėl to, kad blogėjo tyrimų rezultatai, bet ėmė kauptis skysčiai organizme. Kai Nojus gimė, tyrimų rezultatai buvo tokie pat geri. Nėštumas visiškai nepakenkė man“, ­– džiaugiasi Laima.

Kviečia šeimas pasikalbėti

Pasakodama savo istoriją Laima visada pabrėžia, kad transplantacija jos atveju išgelbėjo ne vieną, o dvi gyvybes:

„Tik Donoro ir jo artimųjų dėka gimė Nojus. Dėl tokio stebuklo tiesiog negaliu nepropaguoti organų donorystės. Dovanotas Donoro organas ne tik padėjo sugrįžti į pilnavertį gyvenimą, bet mano gyvenimas tapo tobulas, nes galėjau su vyru susilaukti vaiko“, ­–  šypsosi ji.

Laima priduria, kad vykdama į ligoninę inksto transplantacijai puikiai suprato, kodėl sulaukė skambučio:

„Aišku, važiuodama į ligoninę puikiai supratau, kad važiuoju tik todėl, kad vieną šeimą ištiko skausmas ir jie nusprendė mums, transplantacijos laukiantiems žmonėms, suteikti džiaugsmą ir galimybę pasveikti. Išreikšti už tai padėką Donoro artimiesiems tiesiog neužtenka tinkamų žodžių“.

Moteris siūlo visiems žmonėms pasikalbėti su artimaisiais apie organų donorystę:

„Būna atvejų, kai žmonės turėjo Donoro kortelę, bet artimieji nieko nežinojo apie tai ir jie nebepritardavo donorystei. Aš siūlau bent jau pasikalbėti su artimaisiais apie organų donorystę, kad jie žinotų jūsų nuomonę ir apsisprendimą“, ­–  pokalbį užbaigia ji.

Transplantacijų laukia šimtai

Apie galimybę dovanoti organus sergantiems žmonėms yra pradedama kalbėti tik tada, kai reanimacijoje žmogui yra konstatuojama klinikinė smegenų mirtis arba sustojęs kvėpavimas ir nutrūkusi kraujotaka. Svarbu suprasti, kad smegenų mirtis – ne koma. Konstatavus smegenų mirtį žmogus nebepabus, nes jo smegenų veikla nebeatsikurs.

Artimųjų jaučiamas netekties skausmas ir liūdesys apsunkina sprendimo, ar pritarti organų donorystei, priėmimą.

Artimiesiems sutikus padovanoti organus, gavus kraujo tyrimų rezultatus ir gydytojams įvertinus organų būklę – pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti ar donoro organas tikrai tinkamas.

Vienas efektyvus organų ir audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inkstų laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – vėl leistų praregėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 311 žmonių*: 64 laukia inksto, 31 širdies, 9 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 48 kepenų, 155 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.

Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.