„Ekspertų“ era: kodėl autoritetais gali būti ir profesorius, ir instagramo pupytė

Be to, vieną dieną ekspertais laikyti asmenys jau kitą gali tokiais nebebūti, nes jų nuomonė neatitinka daugumos nuostatų.

Kodėl visuomenė dažnai vienodai noriai renkasi klausytis interneto žvaigždučių ir savo sričių specialistų nuomonės, Alfa.lt teiravosi pas Klaipėdos universiteto filosofą dr. Aldį Gedutį.

– Šiandien yra daugybė ekspertų – nuo medicinos iki „teisingo“ kavos gėrimo. Pats žodis lyg ir nebetenka prasmės. Kodėl taip yra?

– Manau, kad pirmiausiai susiduriame su paties pavadinimo problema. Daugybė žodžių yra painiojami su ekspertu – šiam žodžiui priskiriame ir profesionalus, ir specialistus, ir autoritetus.

Visos šios kategorijos persidengia. Ekspertu pasivadina bet kas, kas garsiau kalba ir sąvoka patiria infliaciją.

Tarkime, filosofijoje septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose imta kovoti prieš esą nesavikritišką mokslininkų požiūrį į savą argumentaciją ir imta ieškoti galimybių pateikti visuomenei kitą – nemokslinę poziciją.

Manau, kad tai skatinę žmonės šiandien nebūtų patenkinti rezultatu, nes žodis ekspertas tapo ne tik nuvertintas, bet net ir įgijo šiek tiek niekinantį atspalvį.

Iš tiesų gi ekspertas, pagal lotynišką šio žodžio etimologiją, yra asmuo, kuris kažką žino, remdamasis savo patirtimi.

Šį žmogų galime laikyti autoritetu, tačiau su autoritetais taip pat yra bėda – žmonės dažnai neskiria dviejų autoritetų rūšių.

Filosofas Jozefas Maria Bohenskis kadaise aiškiai atribojo skirtingus autoritetus, sakydamas, kad yra episteminis autoritetas, pagrįstas žiniomis, išmanymu ir tam tikra ekspertize, o yra deontinis – autoritetas pagal viršenybę.

Prie pastarųjų galėtume priskirti aukštus valstybės pareigūnus, partijų lyderius, religinius hierarchus ir pan.

Taigi, autoritetas, kuris paremtas statusu, o ne žiniomis ir išmanymu.

Be to, paprastai yra tapatinami ekspertai ir viešieji intelektualai.

Pastarieji eina į viešumą kalbėti vertybiniais klausimais, tuo metu, kai ekspertai visai nebūtinai yra įsipareigoję kokiai nors politinei ar vertybinei idėjai.

– Yra specifinių sričių, kaip pavyzdžiui, medicina arba teisė, kuriose remiamės profesionalų nuomone. Tačiau kodėl žmonės noriai klausosi pamokymų apie visiškai kasdienius dalykus?

– Priežastis gali būti visai paprasta – informacijos srautai šiandien yra tokie dideli, kad žmogus negali suspėti visko aprėpti, todėl dalį informacijos mes gauname tarpininkaujant kitiems žmonėms.

Šių žmonių nuomonė gali būti vertinga, tačiau kaip minėjau, ekspertų vertė taip inflavusi, kad veik bet kurį žmogų šiandien galime vadinti ekspertu bent vienoje srityje.

– Tai savotiška intelektinė tinginystė? Daugybėje klausimų anksčiau kliaudavomės savo galva, sveiku protu, o šiandien verčiau kliaujamės mums patinkančia kitų žmonių nuomone?

– Čia galime įvardinti ir kitą aspektą – kai kurie žmones, kuriuos sąlyginai pavadinsime pop-ekspertais, matydami laisvą informacinę nišą, užimą ją pirmieji ir iš esmės patys save paskelbia ekspertais.

Tai gali būti įvairiausi klausimai, nuo maisto iki sveikatingumo.

Visi žinome vieną garsų maisto kritiką, kuris tokiu tapo todėl, kad pirmasis pradėjo apie tai rašyti ir dar pasirinko specifinį kalbos toną.

Šiandien jis – maisto ekspertas, nors aš pats visai nesu tikras, kiek išsamiai jis šią sritį iš tiesų išmano.

– Panašu, kad svetimos nuomonės poreikis vis labiau įsitvirtina ne tik informacinėje erdvėje, bet ir įstatyminėje. Mums kažkodėl reikia įstatymo, sakančio kada nevartoti alkoholio arba kad negalima mušti vaikų, arba kad negalima įžeidinėti kitų žmonių. Prašomės, kad mūsų gyvenimas būtų vis labiau reguliuojamas?

– Viena vertus, toks regulaivimas yra priimamas politikų, siekiant visuomenės gerbūvio, o kita vertus, yra sprendimai, kurių priėmimui reikalingi tam tikrų sričių specialistai.

Pirmu atveju, kiekvienas gali turėti tam tikrą savą nuomonę, o antru – pasiginčyti su mokslininkais jau būtų sunkiau.

Ne sykį viešoje erdvėje girdėjau vieno politiko teiginius, kad skiepai yra žalingi, nes jų gamybai esą naudojamos abortų liekanos, tačiau nė karto negirdėjau, kad žurnalistai paklaustų, iš kur jis tai žino ir kuo grindžia savo teiginius.

Taigi, toks žmogus yra ne tik deontinis autoritetas, bet pretenduoja ir į episteminį statusą, o jo sekėjai aklai viskuo tiki, nes girdi tai, ką nori girdėti, o kalbėtojui net nereikia vargintis, kad pagrįstų savo idėjas.

– Visuomenė kuria ir griauna autoritetus pagal savo užgaidas? Juk periodiškai matome, kad autoritetais ką tik laikyti žmonės, netenka šio statuso ir net susilaukia patyčių, jei ima dėstyti daugeliui nepatinkančią nuomonę.

– Dauguma tokių nesutarimų viešojoje erdvėje kyla dėl vertybinių nuostatų ir visuomenės normų.

Tai moralinė – politinė sritis. Imanuelis Kantas yra pasakęs, kad moralėje nėra ekspertų. Vadinasi, kiekvienas turi savas vertybes ir savą požiūrį, todėl lengvai reaguoja į tai, kas jam nepatinka ir „išjungia“ jam nepatinkantį asmenį.

Tačiau kai kalbame apie mokslinius faktus ir tyrimus – tai jau dalykai, dėl kurių pasiginčyti nelengva ir tokių aistringų debatų šie klausimai nesukelia.

Taigi, vertybiniai klausimai yra ta sritis, kurioje labiausiai stengiamasi eliminuoti tam tikrą nuomonę iš savo informacinio lauko, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose.

Audrius Laurinaitis

– Vadinasi mums svarbiau, kad autoritetas mums patiktų, o ne jo žinių ar patirties bagažas?

– Tai man primena vieną pavyzdį. Turbūt visi laidotuvėse esame sutikę giedotojus. Žiūrėdamas, kaip jie atlieka savo darbą, matau, kad jie yra tikri savo srities profesionalai, tikri ekspertai. Tačiau estetiškai jie man visai nepatinka.

Taigi, mano simpatijos arba antipatijos yra vienas dalykas, o jų profesionalumas – visai kitas.

Kai žmonės užsidaro informaciniuose burbuluose – jie stimuliuoja atmetimą.

Kai esi bendraminčių rate ir dėstai visiems patinkančią nuomonę – viskas gerai, tačiau kai tik išeini už komforto zonos ribų – prasideda visai kitokia komunikacija.

Mano kolega Kęstas Kirtiklis kažkada parašė straipsnį apie partizanus, kuriame teigė, kad pats turbūt negalėtų būti partizanu, nes turėtų žudyti žmones, o to daryti negalėtų.

Vienas kolega socialiniuose tinkluose sureagavo pareikšdamas, kad 1940 m. jis tokį „veikėją“ nušautų patį pirmą.

Gaunasi įdomi situacija. Pavyzdžiui, amerikiečių sociologai atliko tyrimą, kuriuo išsiaiškino, kad popierinės spaudos dominavimo laikais žmonės turėjo daug daugiau galimybių susipažinti su oponentų nuomone.

O dabar elektroninėje erdvėje tu atsirenki arba algoritmas tau parenka tai, kas tau patinka.

– Kur slypi socialinių tinklų garsenybių fenomenas? Net vien gražias nuotraukas instagrame viešinančios gražuolės nuomonė staiga tampa aktuali daugybei žmonių. Staiga tokie „autoritetai“ apklausiami tokiais sudėtingais klausimais, kaip pandemijos suvaldymas ir pan.

– Spėju, kad daugeliui žmonių mokslininkų – ekspertų pasisakymai yra tiesiog nuobodūs. Jie naudoja specifinę terminologiją, taigi, klausytojas turi būti neblogai „pasikaustęs“ vien kad suprastų eksperto teiginius.

Tuo metu įvairios žvaigždės ir žvaigždutės yra daugeliui lengvai atpažįstamos ir jų nuomonė įdomi vien jau dėl to.

Kažkam galbūt atrodo, kad garsaus žmogaus nuomonė savaime yra vertinga, net jei jis menkai išmano apie ką kalbama

. Graži nuotrauka ir patraukli retorika pakeičia tą faktą, kad jų nuomonė yra ne kažkuo svaresnė už jų sekėjų pažiūras.

Žinomumo panaudojimas nėra naujovė. Prekybos centro reklamoje išvystame Arvydą Sabonį ir tinklas tampa patrauklesnis, neužsiduodant klausimo, ar Sabonis pats apsipirkinėja šiame tinkle.

– Net ir kalbėdami apie sudėtingiausius klausimus, atiduodame tribūną bet kam, tuo lyg patvirtindami Lenino frazę, kad valstybę gali valdyti bet kuri virėja?

– Nesakyčiau, kad tribūna atiduodama. Bet kas gali užsilipti ant bačkos ir išsakyti savo nuomonę.

Stebiuosi kitkuo – didelė dalis žmonių, kurie reiškiasi viešojoje erdvėje, duoda suprasti, kad tai, ką jie nori pasakyti yra svarbu.

Visiškai nesuprantu tokio nekritiško požiūrio į save.

Kodėl jiems reikia lipti ant bačkos ir kalbėti apie tai, ko jie neišmano?

Galbūt tai tiesiog dėmesio troškimas ir noras paturėti savo 15 minučių šlovės, o gal tai, kad kartą sulaukę dėmesio tokie žmonės nebegali sustoti ir nori jo vis daugiau ir daugiau.

– Kodėl socialiniuose tinkluose taip lengvai drabstomasi purvais ant kitokią nuomonę turinčių žmonių, nors gyvai su jais susitikę dauguma elgtųsi tikrai santūriau?

– Niekada neturėjau feisbuko paskyros, todėl man sunku tai vertinti, bet perfrazuojant Monty Python dainą „Every sperm is sacred“, sakyčiau, kad kiekviena nuomonė yra šventa ir niekas neturi teisės jos atimti.

Dėstydamas universitete pastebėjau įdomų dalyką: kalbėdamas apie dalykus, kurie studentams yra nelabai priimtini, neretai susiduriu su pasakymu „bet man taip atrodo“.

Prasibrauti pro tokią „liaudies išmintį“ – nemažas iššūkis išaiškinti, kad tam tikru klausimu galimas ir kitoks, moksliškai geriau pagrįstas sprendimas.

Nežinau, ar tikrai tai skatina socialiniai tinklai, bet tvirtas „man taip atrodo“ yra ganėtinai pastebimas.

– Ką matysime ateityje: toliau vienodai svarbiais autoritetais laikysime instagramo pupytę ir universiteto profesorių, ar visgi pradėsime skirti jų kompetencijas?

– Viską lems natūrali atranka. Jei kiekvienas taps ekspertu, nebebus tiek daug tuo galinčių pasinaudoti vartotojų ir poreikis savaime mažės. Tuo metu tikrieji ekspertai visada yra šalia ir niekur nepradings.

Tik galbūt jiems reikėtų dažniau išeiti iš komforto zonos ir kalbėti viešai.

Jei kalbėsime apie socialinių ir humanitarinių mokslų specialistus, tenka sakyti, kad dažnai jie verda savo sultyse ir net nepagalvoja, kad visuomenei reikia populiaria forma pasakoti apie tai, ką jie daro.

Šiandien yra gana gili praraja tarp to, kaip jie suvokia ir vertina save, ir to, kaip juos vertina kiti žmonės.

Nenoras arba negebėjimas savęs pateikti suprantama forma galbūt ir yra priežastis, kodėl jie neretai vertinami sarkastiškai.

Išėjimas į viešąją erdvę turėtų būti labiau skatinamas. Tikiuosi, kad akademinėje erdvėje galiausiai bus vertinamos ne tik grynai mokslinės publikacijos, bet ir mokslo populiarinimo darbai.

Kitaip sudėtingai ir daugeliui nesuprantamai kalbantys ekspertai nusileis lengvai perprantamoms žvaigždžių kalboms.

Šiuo atžvilgiu problema yra ne garsenybėse, o akademinėje terpėje.